Trečiadienių vakarais „Seklyčioje prie uosio“ suskamba ypatingos, tik Aukštaitijoje girdimos, giesmės – panevėžiečiai susirenka giedoti sutartinių. G. Kartano nuotr.

Aukštaičių genuose – sutartinių kodas

Žodis prie žodžio, balsas prie balso, širdis prie širdies ir – sutartinės. Tos archajiškiausios aukštaitiško paveldo giesmės vėl suskamba savosiomis paslaptimis, palinkėjimais ir pranašystėmis.

Nardydami po giliausius tautos kultūros paveldo vandenis neabejotinai priplauksime ypatingu skambesiu pasitinkančią sutartinių salą.

Ne kiekvienas toje saloje yra pabuvęs ar savo dalyvavimu prie jos skambėjimo prisidėjęs – tokias paveldo melodijas atlikti gana sudėtinga ir paslaptinga.

Tačiau išgirstami sutartinių pasikartojimai kiekvieno aukštaičio ausiai bei širdžiai turėtų būti malonūs ir mieli, suteikti džiaugsmo ir palydėti savosios prigimties suvokimo link.

„Sutartinės – ne užstalės dainos, o apeiginės giesmės, lyg savotiškas jas atliekančiųjų kreipimasis į dievus, prašant, kad derlius geras būtų, kad jaunajai naujoje šeimoje sektųsi ir panašiai“, – sako Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja Lina Vilienė.

Kaip senojo tikėjimo apeiginės giesmės sutartinės po truputį pradėjo nykti su krikščionybės priėmimu, ypač šis procesas sustiprėjo XIX–XX amžiuose.

O dabar gyvoji tradicija visai išnykusi. Nei sėjant, nei pjaunant ar įvairius kasdienius darbus dirbant, nei nuotaką išlydint nebeišgirsi apeiginių sutartinių, bet renginiuose ar entuziastų suėjimuose jos vis dar skamba ir yra svarbi lietuvių paveldo bei aukštaičių savasties dalis.

Sutartinės – tai toks dainavimo, kaip patikslina etnologė L. Vilienė, – giedojimo būdas, pasiekęs mus iš pačių seniausių laikų ir nepamirštas iki šiol.

Lina Vilienė (pirma iš kairės). G. Kartano nuotr.

Žmonijos vertybė

Ir pasaulis lietuviškas sutartines atpažįsta – šis unikalus ir gana sudėtingas archajiškas, išskirtinai aukštaičių dainavimo stilius, UNESCO oficialiai įtrauktas į reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

„Sutartinės – ypatingos giesmės. Jose ir mistika, ir sakralumas, ir atlikėjus traukte įtraukianti magija“, – kalba L. Vilienė

Šių dainų tekstuose labai mažai žodžių ir jie nuolat kartojasi, taip pat gausu garsažodžių, priedainių. Melodijos trumputės ir siauros apimties. Jas sudaro nuo dviejų iki penkių skirtingo aukštumo garsų. Tačiau įdomiausia sutartinėse – tai ritmas ir harmonija.

Būdingas sutartinių bruožas – vienalaikis skirtingų melodijų ir skirtingų tekstų skambesys.

Kiek žinoma, daugiau tokio unikalaus dainavimo žanro beveik niekur kitur nėra.

Panašiai dainuojant galima išgirsti nebent viename iš Ispanijos regionų.

L. Vilienė pabrėžia: net Lietuvoje kiekvienas iš penkių etnografinių regionų paveldo atžvilgiu yra skirtingas – kitokie tautiniai kostiumai, papročiai ir, žinoma, muzikinis folkloras.

Sutartinės yra išskirtinai aukštaičių dainavimo stilius.

Trečiadienių vakarai

„Gal prieš tūkstantį metų sutartines taip pat giedodavo ir kituose regionuose, bet apie tai nėra užrašyta. Išlikusi medžiaga tik apie aukštaitišką giedojimo būdą. Atrodo, kad net aukštaičių genuose išliko sutartinių kodas. Juk taip ilgus šimtmečius giedojo mūsų prosenelės“, – sako Etninės kultūros skyriaus vedėja L. Vilienė.

Ji tikina, kad ir dabar aukštaitei pabandžius giedoti sutartines dažnai, žiūrėk, ir pavyksta.

O kitų regionų atstovėms perprasti šį dainavimo būdą kartais būna sudėtingiau.

Panevėžiečiams, norintiems išgirsti, o gal ir patiems pabandyti dalyvauti sutartinių skambėjime yra puiki proga.

Kiekvieną trečiadienį giedojimo entuziastės renkasi miesto centre esančioje „Seklyčioje prie uosio“ ir tik paskutinis mėnesio trečiadienis skirtas vyrų dainoms – tada ten suskamba stiprūs vyriški balsai.

Seniau sutartinės būdavusios išskirtinai moterų giesmės.

Sakoma, kad jas pradėti giedoti viešai galėdavo tik ištekėjusios moterys.

„Mergaitės savo balsus išrėkdavo, mokydavosi sutartinių ganydamos, niekas joms viešai giedoti neleisdavo. Tik pačios įsiklausiusios, išmokusios vėliau jau galėdavo tarsi savaime įsijungti į būrį“, – pasakoja etnologė.

Vyrai savo sutartines dažniausiai išgrodavo skudučiais, kitais instrumentais.

Tačiau šiais laikais, kai unikalaus paveldo liko tiek nedaug ir jį reikia puoselėti visais įmanomais būdais, prie to prisijungia ir panevėžiečiai vyrai – savo balsais ir instrumentais.

Aukštaičių kultūros draugija jau aštuntus metus buria panevėžiečius giedoti sutartinių.

„Kviečiame visus norinčius giedoti sutartines – ateikite ir įsiliekite į sutartinių ratą, pajuskite garsų dermę“, – „Seklyčioje prie uosio“ trečiadienių vakarais naujų giedotojų laukia L. Vilienė.

Kai balsai susidaužia

Sutartines giedoti nėra taip paprasta – kad jos gerai skambėtų, reikia, jog tembrai, balsai derėtų ir, kaip giedotojos sako, susidaužtų.

Todėl reikia daug dirbti – susiklausyti, mokytis, repetuoti.

Dainas dainuoti gali visi, visur ir visada, o sutartinėms reikia ypatingo pasiruošimo, bet kur jų nesugiedosi.

„Senuose aprašymuose pabrėžiama, kad sutartines galėdavo giedoti ne visos kaimo moterys, giedotojos turėjo būti gabios ir supratingos. O vedančiajai pasirengti reikėdavo ypatingai – ir visus tekstus, ir žingsnius mokėti, ir toną duoti. Visos kitos jau paskui ją“, – paaiškina L. Vilienė. Ji pati jau daugiau kaip 30 metų gieda sutartines.

Magiškos valandos

„Tame giedojime yra kažkokios magijos. Smagu būti to proceso dalimi ir pajusti tikrą džiaugsmą, kai pavyksta teisingai ir darniai išgiedoti“, – sako viena iš sutartinių giedotojų Milnora Pšibišauskienė.

Sutartinės ją sužavėjo dar studijuojant tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija), pradėjus dainuoti šios aukštosios mokyklos folkloro ansamblyje.

„Kai pabandžiau sutartines, jos taip ir pritraukė. Net negaliu atsakyti kodėl, bet iš karto pajutau, kad tai mano. Labai patinka giedoti, ir valandos, praleistos su sutartinėmis, niekada neprailgsta“, – tvirtina moteris.

Tačiau, sako, pastebėjusi: nors visoms giedotojoms šis užsiėmimas mielas, jų atliekamų sutartinių klausytis patinka ne visiems.

Kai kam atrodo, kad jos labai ištęstos, nuobodžios.

Sutartinės ilgos – dvidešimties ar daugiau posmų, bet žodžių jose nedaug, šie vis kartojasi, tad viskas užsitęsia, tik sukasi ratu.

M. Pšibišauskienė mielai dainuoja ir Panevėžio folkloro ansamblyje „Raskila“, prie atlikėjų prisijungė jos dukros.

„Sutartinių magija jas įtraukė“, – sako giedotoja, beveik nepraleidžianti nė vieno trečiadienio susibūrimo „Seklyčioje prie uosio“.

Tačiau sutartinių vakarų dalyviai neturi jokių įsipareigojimų – kada tik nori padainuoti ar kitų paklausyti, tada ir ateina.

Populiarinant etninę kultūrą, žmonės tiesiog kviečiami pabūti drauge, padainuoti, pasimokyti giedoti sutartines.

Folkloro ansambliai – etninės kultūros puoselėtojai. Ištisas šeimas vienijančio aukštaitiško folkloro ir etninių tradicijų tęsėjo Panevėžio folkloro ansamblio „Raskila“ repertuare – aukštaitiškos, daugiausia Panevėžio krašto dainos bei ratuojami šio krašto rateliai.

Sutartines dainuoja tradicinę kultūrą puoselėjantis panevėžiečių folkloro ansamblis „Raskila“. G. LUKOŠEVIČIAUS nuotr.

Ir dvejinės, ir trejinės, ir ketverinės

Pati sutartinė savo struktūra artima mantrai, kuri nuolat kartojama.

Atliekant sutartines, dažnai ir šokama ramiais, nuosekliais judesiais.

O giedamos jos įvairiais būdais.

Dviejų moterų ar dviejų jų grupių atliekamos sutartinės vadinamos dvejinėmis.

Kai sutartinę gieda trys dainininkės, įstodamos viena paskui kitą, tokios vadinamos trejinėmis. O ketverines atlieka jau keturios dainininkės ar jų grupės.

Tačiau kad ir kokiais būdais būtų giedama, visada skamba tik du balsai.

Tik Panevėžio krašte užfiksuotas niekur kitur Aukštaitijoje neužtiktas ypatingas – burdoninis – dainavimo būdas. Jame girdėti ir trečias tarsi būgnas pritariantis balsas.

L. Vilienė sako, kad toks dainavimo būdas užrašytas Miežiškių seniūnijos Nibragalio kaime iš seserų Kuncyčių bei Kapšyčių.

Baigiant giedoti sutartines dažnai ūktelėjama.

Ūktelėjimą kaip pabaigos ženklą galima pakeisti gestu – rankos mostu ar galvos linktelėjimu.

Sutartinės taip pat grojamos ir muzikos instrumentais: skudučiais, lumzdeliais, daudytėmis, kanklėmis.

Savo krašto dainos

Su L. Viliene apie sutartines kalbamės ne tik todėl, kad ji yra etninės kultūros specialistė, apie paveldą turinti sukaupusi daug teorinių žinių.

Šiai moteriai liaudies dainos žinomos ne tik iš knygų ar užrašų – ji pati ilgametė dainininkė, Panevėžio folkloro ansamblio „Raskila“ vadovė.

Šis kolektyvas vienija apie keturias dešimtis dainininkų, atliekančių savo krašto dainas. Ansamblio veikloje dalyvauja net keliolika šeimų. Dainuoja seneliai, tėvai, vaikai.

Didelę kolektyvo dalį sudaro aukštaičiai, todėl repertuare skamba aukštaitiškos, daugiausia Panevėžio krašto, dainos bei ratuojami šio krašto rateliai.

Vadovė sako, kad ansamblio repertuare – apie du šimtus dainų. Dažniausiai dainuojamų yra apie septyniasdešimt.

Daug dainų užrašyta iš garsių, savo krašto praeičiai neabejingų žmonių – iš savo atminties aruodų ne vieną seną dainą prisiminė ir padainavo jau šviesaus atminimo krašto šviesuolės Emilija Brajinskienė, Janina Bikinienė, kiti paveldo puoselėtojai.

G. Kartano nuotraukos