ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Auksinio šiaudo žvaigždės – ir bažnyčioje

Auksinio šiaudo žvaigždės – ir bažnyčioje

Trapių šiaudinių sodų bei papuošalų kūrėja Danutė Palaimienė į rankas paėmusi paprastą lietuvišką šiaudą suranda ramybę.

Kūryba lydėjo ir tada, kai šeimos tragedija gyvenimą nudažė juodžiausiais tonais, ir tada, kai džiaugsmu su kitais norėjosi dalintis.

Įvertino klebonas

Didiesiems miestams jau papuošus ir įžiebus savąsias kalėdines eglutes, žaliaskarės pradeda keliauti ir į gyventojų namus. Kai kas jau parsinešė gyvą ar ištraukė dirbtinę, bet dauguma vis dar svarsto, kaipgi šįmet puošti svarbiausią Kalėdų akcentą.

Kupiškio rajono Salamiesčio gyventojos Danutės Palaimienės šeimoje jau daug metų dėl eglutės puošmenų galvos sukti nereikia.

Kaip ir kasmet, jų eglutė bus papuošta šiaudinėmis snaigėmis, žvaigždutėmis, paukšteliais, girliandomis. Jų daugybė įvairiausių prigaminta tautodailininkės D. Palaimienės rankomis.

„Turiu šimtą kalėdinių snaigių pavyzdžių ir tarp jų nė vienos vienodos“, – šypsosi sertifikuota tautinio paveldo meistrė.

O kiek dar paukštelių, žvaigždelių ir įvairių kitokių smulkių, mielų kūrinėlių!

Šioms Kalėdoms tomis grožybėmis bus puošiami ne tik tautodailininkės namai, bet ir Salamiesčio Šv. Antano Paduviečio bažnyčia.

Papuošalų kūrėja džiaugiasi, jog dvasininkas jos darbus įvertino, pakvietė jais Dievo namus papuošti, sakydamas, jog įprastos girliandos šį kartą tegul gatvėse blizga.

Užteks šiaudinių papuošimų ir eglutei, ir prie altoriaus sukabintoms šakoms, o prie bažnyčios šviestuvų suksis trys įspūdingi šiaudiniai sodai.

Daug jų suvėrusi D. Palaimienė – sodai ir yra pagrindinis šios tautodailininkės kūrybos tikslas. Jos svarbiausios mintys, atradimai, ilgos valandos skiriami būtent sodams rišti, ar, kaip patikslina meistrė – verti.

Ilgas ir kruopštus tai darbas – šiaudelis po šiaudelio dėlioti, verti, rišti, derinti – vis naujų formų ieškant, taip pat ir senųjų tradicijų laikantis.

„Visada pradedu verti nuo sodo vidaus – nuo pačios širdies. Ir stengiuosi, kad kiekvienas sodas būtų vis kitoks“, – šypsosi tautodailininkė.

Ji turi sukūrusi trisdešimt skirtingų sodų – vienodų verti visiškai nenori.

Danutės Palaimienės Kalėdų eglutė puošiama jos rankomis sukurtais šiaudiniais papuošalais. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Danutės Palaimienės Kalėdų eglutė puošiama jos rankomis sukurtais šiaudiniais papuošalais. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Motociklu po laukus

Šių metų gruodį 71-ąjį gimtadienį minėjusios D. Palaimienės gyvenime ilgus metus nė minties nebuvo nei apie šiaudinių sodų ryšimą, nei apie tautodailę.

Jos veikla buvo ūkiška, su žeme susieta. Ukmergės rajone gimusi Danutė baigė Vilniaus rajono Buivydiškių technikumą ir įgijo zootechnikės specialybę.

Kurį laiką padirbusi Ukmergės rajone, vėliau su vyru, taip pat žemės ūkio specialistu, buvo pakviesti dirbti į Kupiškio rajoną. Iš pradžių dirbo Alizavoje, vėliau persikėlė į Salamiestį.

„Turiu šimtą kalėdinių snaigių pavyzdžių ir tarp jų nė vienos vienodos.“

D. Palaimienė

Fermos vedėja, zootechnike dirbusiai, tris vaikus auginusiai moteriai nebuvo lengva.

Bet ji tvarkėsi, visas transporto priemones išmoko vairuoti, motociklu po laukus lakstė. Sako, jog vairuoti jai labai patinka ir sekasi – jeigu turėtų motociklą, ir dabar nepabijotų ant jo sėsti.

Dabar ji – dešimties anūkų močiutė, jau galinti didžiuotis ir promočiutės vardu.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Tragiška diena

Protėvių atminimą šventai sauganti D. Palaimienė turi sudariusi didžiulius genealoginius medžius su, kiek jai pavyko surinkti, giminių vardais.

Ypatingą meilę jaučia savo šviesaus atminimo bobutei, 1886 metais gimusiai Marijonai – darbščiai, šviesiai, kūrybingai asmenybei, taip pat sodus rišdavusiai ir kitus dailius darbelius darydavusiai.

„Bobutė užaugino keturis vaikus, mes buvome vienuolika jos anūkų, mūsų vaikų – jos proanūkių – jau 27, o štai jų vaikų, ketvirtos kartos atstovų – daugiau kaip 40. O toliau bus dar daugiau. Štai kaip eina gyvenimas, kaip plečiasi giminė“, – svarsto D. Palaimienė.

Anot jos, palaikyti ryšį su savaisiais, neatitolti, gerbti ir visada juos prisiminti – tiesiog būtina.

Ji džiaugiasi, kad daug artimųjų – vaikai, anūkai gyvena visai čia pat, Salamiestyje. Su jais sieja ypatingas ryšys. Juk močiutė buvo būtent ta, kuri stengėsi atstoti anūkams mamą.

Prieš keletą metų D. Palaimienės marti, penkių jos anūkų motina, tragiškai žuvo per avariją. Ūkininkavusi moteris rytą dviračiu išvažiavo pas karves, bet kelyje buvo parblokšta girto, teisės vairuoti neturinčio automobilio vairuotojo ir žuvo.

Be mamos liko penki vaikai – nuo 10 iki 17 metų. Tautodailininkės sūnus, žuvusiosios vyras, važinėdavo dirbti į Norvegiją. Tad daug rūpesčių D. Palaimienė perkėlė ant savo pečių.

Dabar be mamos likę vaikai jau užaugo, ne vienas važiavo kartu su tėčiu padirbėti, mokėsi, susikūrė savo gyvenimus. Tik mažieji dar vis arčiau močiutės.

Daug sodų suvėrė Danutė Palaimienė – ir nė vieno vienodo tarp jų nėra. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Daug sodų suvėrė Danutė Palaimienė – ir nė vieno vienodo tarp jų nėra. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Sodas vestuvėms

Šiaudas į salamiestietės gyvenimą atėjo tik tuomet, kai pasikeitus laikams, nebelikus kolūkių, fermų, jos pačios šeima pradėjo ūkininkauti.

Atsikėlė iš senelių paveldėtą žemę arčiau namų ir ėmėsi veiklos. Ūkininkavo daugiau kaip dešimt metų, o dabar tik palyginti nedidelį žemės plotą dirba. Bet darbštuolė jame tiek visko priaugina, kad užtenka ne tik sau, bet ir miestiečiams.

„Kiekvieną dieną važiuoju į turgų ir ten siūlau pirkti bulvių, morkų, grūdų, anksčiau ir kopūstų užraugdavau“, – pasakoja Danutė, kuriai toks pasižmonėjimas jau tapo savotišku gyvenimo būdu.

O vakarai skiriami visai kitai veiklai – darbui su trapiaisiais šiaudais. Pirmąjį sodą suvėrusi tais metais, kai pradėjo ūkininkauti.

„Jau ir anksčiau vis dažniau pradėjau prisiminti močiutės vertus sodus bei mamos iš šiaudelių darytas žvaigždes. Tuomet, kai mes augome, mokyklose šventės būdavo organizuojamos, eglutės puošiamos tik Naujiesiems metams. Mes su mama suverdavome penkiakampę žvaigždę ir nunešdavome eglutės viršūnei papuošti. Aš buvau gerai įsiminusi, kaip tie šiaudeliai veriami, ir po daugelio metų pabandžius, pavyko“, – pasakoja tautodailininkė.

Po sunkių darbų vakarais labai norėdavosi ramybės, o šiaudų vėrimas puikiai padeda atsipalaiduoti, nusiraminti.

O kai vestuvėms ruošėsi kaimynystėje gyvenusi našlaitė, D. Palaimienė sumanė jai suverti didelį sodą. Juk Kupiškio krašte buvo gyva tradicija – per vestuves garbingiausioje vietoje turėdavo kabėti sodas. Kad laimę atneštų. Linkėdama merginai laimės jį D. Palaimienė ir suvėrė, ir padovanojo. Vienas svečias apžiūrėdamas tą sodą labai išgyrė, bet pastebėjo, kad jo matytieji būdavo kitokie.

„Tas žodis „kitokie“ man taip įstrigo, kad aš pradėjau bandyti verti vis kitokius ir kitokius sodus ir taip įsitraukiau, tapau tautodailininke“, – kalba D. Palaimienė.

Šiaudai ūkininkės rankose atsidurdavo vis dažniau ir tapo vis paklusnesni, suprantamesni – moteris vėrė sodus, žvaigždutes, kryžius, kūrė eglutės papuošalus.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Kalnų žavesys

Patinka žmonėms šios tautodailininkės pinti sodai: ir lietuviai, ir užsieniečiai jais domisi. Praeityje itin reikšmingi buvę sodai – viena įspūdingiausių lietuvių paprotinės dekoratyvinės dailės rūšių, laimė, nenugrimzdo užmarštin ir tokių darbščių, kūrybingų meistrų dėka gyvuoja iki šiol.

Anksčiau sodas – iš suvertų ant siūlo šiaudelių surištas papuošalas – dažniausiai būdavo kabinamas virš vestuvinio stalo. Sodas, o kartu ir vietos prie stalo, būdavo išperkami. Paprotys buvo paplitęs visoje Lietuvoje, bet ilgiausiai gyvavo Aukštaitijoje.

Paprotys puošti patalpas sodu buvo žinomas ir kitose šalyse – Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, skandinavų, slavų kraštuose ir kitur. O užsieniečių susidomėjimas lietuviškais sodais salamiestietę net į tolimus kraštus buvo nuvedęs – tarptautinėje parodoje Kiežmaroko mieste Slovakijoje ji pristatė savo kūrinius.

Iki šiol D. Palaimienė negali pamiršti toje šalyje patirtų įspūdžių: „Ten kalnus pamačiau. Koks grožis! Nuotraukose, paveiksluose juos matyti yra viena, o savo akimis – visai kas kita. Atrodė, kad akmenuoti kalnai ir dangų pasiekia.“

Ar daugiau, ar mažiau laiko turėdama, D. Palaimienė nuolat prisėda prie maloniosios savo veiklos – sodų kūrimo.

Šiaudų savo darbams ji paprašo ūkininkų, su dalgiu ir pati jų pasipjauna, parsiveža, o paskui ruošia žaliavą. Sodams reikia vienaip šiaudus paruošti, eglutės papuošalams, žvaigždutėms – kitaip.

D. Palaimienė sako, kad nei žaliavos ruošimas, nei pynimas, rišimas, vėrimas jos nė kiek nevargina, šis užsiėmimas labai svarbi ir miela jos gyvenimo dalis.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų