Audrius Skačkauskas. „Sekundės“ nuotr.

Aukojimas

Aukojimas

Aš jį stebiu jau keletą metų. Ne specialiai, tiesiog jis dažnai migruoja tarp prekybos centrų ir mes susitinkam jų automobilių stovėjimo aikštelėse.

Vyras vaiko veidu atsirasdavo kaip iš po žemės prie automobilio ir gailestingu balsu išstenėdavo vienintelį prašymą: gal galit padėti?

Iš ištiesto delno reikėjo suprasti, kad prašo ne maisto, o pinigų. Pirmą ir antrą kartą daviau centų ir net po to buvau sutikęs parduotuvėje. Pirko maisto ir aš nesigilindamas atsidusau: „toks jaunas, o jau gatvėje“. Užkalbinti nesiryžau – kartais žmonės pasirenka kaip jiems patogiau gyventi.

Daugelis jį vydavo nuo automobilių, tačiau jis vis tiek kantriai tarp jų sukiodavosi, kol surinkdavo reikalingą sumą. Mačiau, kaip viena moteris bandė kalbinti ir net siūlė pagalbą, tačiau nenuspėjamo amžiaus vyras nesileido į kalbas ir negavęs pinigų nupėdino prie kito automobilio.

Mano proseneliai sakydavo, kad niekada neatsižegnok nuo „tiurmos ir ubago lazdos“. Taip buvo ir man. Buvau atsidūręs netoli šių abiejų dalykų, niekada neskubėjau teisti tų, kurie dugne. Kai vyras vaiko veidu dingo keliems mėnesiams, man tapo ramu. Tikėjausi, kad jis priėmė kažkieno pagalbą, išlipo iš duobės. Bet jis vėl atsirado.

Buvo saulėtas pavasario pusdienis, o jis kone bėgiojo nuo automobilio prie automobilio rinkdamas centus. Turėjau laiko ir ėmiau stebėti pro priekinį langą. Maždaug po 10 minučių išsitraukė iš kišenės surinktus pinigus, suskaičiavo ir patraukė už parduotuvės kampo. Ten jo laukė „draugai“. Patapšnojo per petį už gerą darbą ir vienas jų greitu žingsniu nuskubėjo į parduotuvę.

Visą straipsnį skaitykite lapkričio 26 dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų