-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dabar ji pati tyrinėja Lietuvoje kiekvienam žinomus augalus ir juose aptinka neįtikėtinų dalykų, teikiančių vilties, jog bus sukurti vaistai net nuo smegenų vėžio.
Visai neseniai Lietuvoje startavo žuvininkystei svarbus tarptautinis mokslinis projektas, kurio dalį tyrimų planuota atlikti Ukrainoje. Šioje misijoje ketino dalyvauti ir jauna mokslininkė iš Panevėžio, biomedicinos mokslų daktarė Gabrielė Balčiūnaitė-Murzienė.
Deja, prasidėjo karas ir teliko pagal savo galimybes remti Ukrainos žmones.
„Pamaniau, kad galiu savo darbu prisidėti renkant paramą Ukrainai“, – sako Gabrielė, neseniai savo socialinio tinklo paskyroje paraginusi lietuvius finansiškai padėti karo siaubiamai šaliai.
Taip sutapo, kad visą pasaulį kaustančios įtampos ir karo siaubo laiką mokslininkei tenka išgyventi pasinėrus į jai naujus rūpesčius.
Pernai rudenį jai gimė pirmagimė dukrytė.
„Galiu sakyti, kad sekasi neblogai. Jau atsirado šiokios tokios patirties, daugiau drąsos, supratimo, o mažoji taip pat jau adaptavosi prie pasaulio ir nesiliauja jį pažinti“, – šypsosi apie mamos misiją paklausta mokslininkė.
G. Balčiūnaitė-Murzienė ir pati mena save mažą mergaitę, kuriai labai magėjo pažinti pasaulį. Ūgtelėjusiai smalsuolei ypač rūpėjo gamtos mokslai. Susidomėjimą dar labiau skatino močiutės, ilgametės kaimo vaistininkės, pasakojimai.
„Iš vaikystės atmintyje likęs paslaptingas ir romantiškas vaistinės vaizdas, netgi kvapas. Jį prisimenu net ir dabar. Močiutė, ilgus metus dirbusi gamybinėje kaimo vaistinėje, papasakodavo, kaip sverdavo miltelius, kaip buvo gaminami sirupai ir kitokie vaistai. Šie prisiminimai tik patvirtino, kad ten man būtų labai įdomu“, – apie kelio link mokslininkės karjeros pradžią pasakoja G. Balčiūnaitė-Murzienė.
Gabrielė Balčiūnaitė-Murzienė, jei galėtų, mielai perkeltų visą savo darbo vietą, įskaitant ir kolektyvą, iš Kauno į Panevėžį. Asmeninio archyvo nuotr.
Gabrielė gimė ir užaugo Panevėžyje, šalia paslaptingojo Skaistakalnio parko. O tai buvo didžiausias privalumas tiek vasarą, kai prasidėdavo maudynių sezonas, tiek žiemą, kai vos pasnigus vaikai traukdavo roges ir tempdavo tėvus ant kalniukų.
Gabrielės tėtis – daugiau nei du dešimtmečius Panevėžio centre fotoateljė turintis fotografas Remigijus Balčiūnas.
Jo paskatinta ir dukra pamėgo fotoaparatą. Į Gabrielės nukreiptą objektyvą mokykliniais metais patekdavo miesto ir gamtos peizažai, gyvūnai, žmonės, mielai rengdavo brndraklasių fotosesijas.
„Augom kartu su pusbroliu, tad laisvalaikį daugiausia leisdavom drauge. Vasaras praleisdavom ant dviračio – važiuodavom pasivažinėti aplink rajoną, parką, o vėliau ir iki Berčiūnų. Per mokslo metus dar lankiau Muzikos mokyklą.
Diena būdavo ganėtinai užimta, bet viskam užteko laiko. Gimnazijoje prisidėjo mišrus choras, lengvosios muzikos orkestras“, – įspūdžių kupiną laiką Panevėžyje mena mokslininkė.
Gimnazijos 3–4 klasėse jau reikėjo rimčiau susimąstyti, kur sukti po mokyklos. Gabrielės širdį traukė farmacijos studijos.
„Namuose visuomet šalia būdavo vaistinių augalų, tačiau susidomėjimas jais atėjo, kai parūpo sužinoti, kodėl augalus vartojam ne tik kaip maistą, bet ir kaip vaistą. Kodėl peršalę gerdavom liepų žiedų arbatą, o kosėdami tepdavom tepalą su eukaliptų aliejumi? Su cheminiais vaistais, kad ten yra viena molekulė, kuri pagal savo veikimo mechanizmą atlieka konkretų darbą, buvo lyg ir aišku, bet kas tokio yra augaluose? Toks susidomėjimas chemija ir vaistiniais augalais skatino ieškoti studijų, kuriose galėčiau gilintis į šias sritis“, – pamena G. Balčiūnaitė-Murzienė.
Su chemija susijusių studijų programų pasirinkimas buvo didelis, tačiau augalų vaistines savybes pažinti leido tik viena – farmacija.
Įstojusi į šias studijas, pirmakursė su nekantrumu laukė, kada gi prasidės disciplinos ja dominančiomis temomis.
„Jau pirmame kurse turėjome farmacinės botanikos dalyką, kurio srautines paskaitas dėstė prof. Nijolė Savickienė. Per pirmus studijų metus supratau, kad man būtų be galo įdomu pasikapstyti dar giliau dalyvaujant moksliniuose tyrimuose. Pirmų studijų metų pabaigoje nuėjau pas profesorę ir tiesiog pasiprašiau į laboratoriją“, – apie savo užsidegimą gilintis į vaistinių augalų paslaptis pasakoja G. Balčiūnaitė-Murzienė.
„Mokslininko kelias labai panašus į menininko kelią. Skirtumas tik tas, kad moksle daug daugiau techninių detalių.“
G. Balčiūnaitė-Murzienė.
Naujokei labai pasisekė – ji buvo įtraukta į ką tik prasidėjusį tyrimų projektą.
Panevėžiete patikėjusi profesorė tapo ne tik studentės magistrinio darbo, doktorantūros studijų vadove, bet ir vedle akademiniame kelyje, tobulėjant ne tik profesiniu atžvilgiu, tačiau ir kaip asmenybei.
„Už tai esu be galo jai dėkinga. Taip komandoje darbuojamės ir iki šiandien“, – džiaugiasi panevėžietė, kurios mokslinėse lentynose jau yra nemažų pasiekimų.
Kol kas svarbiausiu savo atliktu atradimu mokslininkė iš Panevėžio laiko naujų biologiškai aktyvių junginių lektinų (kompleksinių junginių, sudarytų iš baltyminės dalies ir angliavandenių) išgryninimą iš rausvažiedžių ežiuolių šaknų.
Jose tokios medžiagos, pasak farmacininkės, buvo visuomet, tik iki Gabrielės komandos tyrimų jos dar nebuvo išskirtos ir plačiau apibūdintos.
„Džiaugiuosi pasiektu rezultatu. Kol kas tiesioginės naudos žmogui, galvojančiam vartoti rausvažiedžių ežiuolių preparatus, nėra. Tačiau remiantis gautais tyrimų rezultatais galime priminti, kaip yra svarbu vaistinius augalus vartoti tinkamai, pasitarti su specialistu. Ta pati vaistinio augalo žaliava, paruošta skirtingais būdais, gali turėti ganėtinai skirtingus poveikius“, – pabrėžia dr. G. Balčiūnaitė-Murzienė.
Su rausvažiedžių ežiuolių šaknimis Gabrielė, padedama kolegų, atliko palyginamąjį tyrimą: kaip veikia iš pasirinktų augalų vandeninio ekstrakto išskirti lektinai ir iš tos pačios žaliavos paruošta etanolinė tinktūra. Bandymai atlikti su pelėmis.
„Tyrimo rezultatai parodė, kad vandenyje tirpios lektinų molekulės specifinį imuninį atsaką gyvūnams skatino, o etanolinė tinktūra – slopino. Nors atlikti tyrimai dar nėra baigtiniai, rezultatai verčia atkreipti dėmesį, kaip svarbu vaistinius augalus tinkamai vartoti. Tas pats augalas, vartojamas kitokia forma, gali veikti visiškai priešingai, nei norima“, – įspėja vaistinių augalų žinovė, pastebinti visuomenėje vyraujantį klaidingą požiūrį, neva augalinis preparatas nieko blogo negali padaryti.
Tačiau gamtos dovanų galia, pasak pašnekovės, didžiulė.
Kviečių gemalų tyrimas, G. Balčiūnaitės-Murzienės teigimu, duoda vilties kada nors pagaminti vaistus nuo smegenų vėžio. Asmeninio archyvo nuotr.
„Vaistiniai augalai nesiliauja manęs stebinti“, – patikina mokslininkė.
Vieno tyrimo metu, anot jos, nustatyta, kad vaistinių šalavijų ir rausvažiedžių ežiuolių sudėtinis preparatas gerklės skausmui mažinti veikia taip pat efektyviai, kaip ir cheminės kilmės preparatas.
Kitas pavyzdys galėtų būti ir antimikrobinis vaistinių augalų veikimas.
Ne paslaptis, kad perteklinis antibiotikų vartojimas jau yra problema medicinos pasaulyje – ligas sukeliančios bakterijos tampa atsparios pagrindiniams žmogaus sukurtiems cheminiams junginiams.
Visai kas kita, pasak mokslininkės, su augalų kaupiamomis antimikrobinėmis medžiagomis. Šios žengiant evoliucijai į priekį nepasikeitė amžių amžius ir vis dar sėkmingai įveikia antibiotikams jau atsparias bakterijų kultūras.
Taip augalas ne tik pats apsisaugo nuo pašalinės invazijos, bet ir padeda tą padaryti žmogui.
Net ir paprastas kviečio gemalas, pasirodo, tiek daug gali padėti žmogui.
Prieš dvejus metus panevėžietė įsitraukė į projektą kartu su Panevėžio mechatronikos centro kolegomis. Šie sugalvojo sukurti didesnės pridėtinės vertės produktą, panaudojant pramoninės gamybos atliekas.
Panevėžio bendrovė „Amilina“ suteikė užsidegusiems mokslininkams krakmolo gamybos atliekų – kviečių gemalų ir sėlenų.
Mokslinis eksperimentas vyko Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto Farmacinių technologijų instituto laboratorijoje. Joje Gabrielė dirba jaunesniąja mokslo darbuotoja. Į šias pareigas atėjo nusprendusi studijuoti doktorantūroje.
Iki tol ji spėjo išbandyti vaistininkės darbą Panevėžio ir Pasvalio vaistinėse. Paskui stažavosi Danijoje ir į darbą vaistinėje nebegrįžo.
Panevėžietė nori savo darbais prisidėti prie Lietuvos vaistininkystės ir farmacijos pramonės pasiekimų. O jos ambicijas kursto tarpukariu, o ir vėliau Lietuvoje veikusios unikalios vaistų gamybos įmonės. Asmeninio archyvo nuotr.
Pasak G. Balčiūnaitės-Murzienės, kviečių gemaluose gausu cheminių medžiagų. Tačiau eksperimento metu jai reikėjo vienintelio – agliutino – molekulės. Ši, mokslininkės teigimu, gali įveikti ir nužudyti net vėžines ląsteles.
Kviečiui dygstant, agliutinas jam padeda apsisaugoti nuo ligų ir bakterijų. Į svetimą aplinką perkelta medžiaga, regis, taip pat sėkmingai atlieka savo gerą darbą.
Toks tyrimas, pasak panevėžietės, duoda vilties kada nors pagaminti vaistus nuo smegenų vėžio. Tačiau tam, kaip ir visada mokslo pasaulyje, reikia nueiti ilgą kelią.
Kol kas agliutino poveikis išbandytas tik su vėžinių ląstelių linijomis. Pradėtą tyrimą nutraukė Gabrielės motinystės atostogos.
Paauginusi dukrelę, G. Balčiūnaitė-Murzienė norėtų tęsti savo eksperimentą. Bet tam reikalingas ir finansavimas – moksle nemažai kainuoja tiek žmogiškieji, tiek daiktiniai resursai.
Pernai panevėžietė su kolegomis pradėjo ir tarptautinį projektą su Ukrainos mokslininkais. Farmacininkai, biologai, ekologai, veterinarai ir verslininkai sugalvojo Lietuvos upėse ir mariose augančius dumblius panaudoti pašarų žuvims gamyboje.
„Projekte naudojama ir Nevėžio upėje surinkta žaliadumblių masė. Nevėžio ekologinė situacija ne pati geriausia Lietuvoje, tad man, praleidusiai vaikystę šalia šios upės, labai smagu, kad galiu taip netiesiogiai prisidėti prie jos ekosistemos gerinimo“, – sako mokslininkė.
Tarptautinis projektas svarbus žuvininkystei tiek Lietuvoje, tiek Europoje. Deja, dabar, kol vyksta karas, moksliniai partneriai Ukrainoje nebegali tęsti tyrimų.
Gabrielės žiniomis, dalis bendradarbių ukrainiečių emigravo, kiti liko ginti savo šalies.
Visų mokslinių tyrimų atspirties taškas, pasak Gabrielės, yra kokia nors problema ar neatsakytas klausimas. Mokslininkai įgudę abejoti net kasdieniais reiškiniais, įžvelgti juose tai, kas dar nėra žinoma.
Jaunoji mokslo darbuotoja nesutinka, kad jos pasirinkta profesija nuobodi ir sukasi vienodu ritmu pilkoje laboratorijoje. Pasak G. Balčiūnaitės-Murzienės, tikrai būna etapų, kai reikia nuolat kartoti eksperimentus ar tobulinti metodiką.
Bet taip pat yra metas, kai vieną dieną mokslininkas eksperimentuoja, kitą konsultuoja studentus, o trečią rengiasi konferencijai ar rašo straipsnius.
„Darbo dieną visuomet pradėdavau nuo elektroninių laiškų skaitymo ir atsakymo bei puodelio arbatos ar kavos. Tolesnė dienos eiga kinta: jei tą dieną suplanuoti eksperimentai, kai kurie jų turi vykti nepertraukiamai ir tenka laboratorijoje užtrukti net po darbo valandų tam, kad eksperimentą pabaigtum. Kitas atvejis, kai reikia ateiti į laboratoriją ir savaitgaliais, kad pasiruoštum ateinančiai darbo savaitei. Tarkim, jei dirbame su ląstelių kultūromis, jų kultivavimą turime vykdyti neatsižvelgdami į savaitės dieną“, – savo darbo specifiką aiškina farmacininkė.
Kiekvienas naujas projektas, anot Gabrielės, prasideda nuo praeityje atliktų tyrimų. Mokslininkai neria į literatūrą, bandydami išsiaiškinti, kas jau padaryta, o mintis pasukti neatrasta linkme.
„Atlikus pirminius tyrimus ir gavus rezultatus, jais dalinamasi su mokslo bendruomene. Jei kalba eina apie intelektinę patentinę nuosavybę, tyrimai tęsiami toliau, o publikuojama gal tik maža tyrimų rezultatų dalis, kuri iki galo neatskleistų patentinių paslapčių. Tyrimų rezultatai tikrinami keletu metodų. Kalbant apie vaistus, nuo molekulės susintetinimo iki jos tapimo vaistu gali prabėgti 15 ir daugiau metų“, – pasakoja dr. G. Balčiūnaitė-Murzienė.
Ji įsitikinusi: lietuvių mokslininkai gabūs savo sričių žinovai ir atradėjai.
Tik sudėtingos priemonių, reikalingų tyrimams, pirkimo procedūros, maži atlyginimai stabdo šalies mokslinį potencialą.
Panevėžietė, regis, verda troškimu atrasti kuo daugiau žolinių augalų paslapčių, kad pagerintų žmonijos gyvenimą.
Iki motinystės atostogų Gabrielė stengėsi atlikti kuo daugiau numatytų eksperimentų, kad paaugus dukrytei, galėtų darbus tęsti.
„Šiuo metu irgi stengiuosi neatsilikti nuo mokslo pulso, peržvelgiu naujausias publikacijas, o kolegos papasakoja naujienas, kuo jie gyvena. Taigi, nors tiesiogiai nedalyvauju moksliniuose tyrimuose, vis tiek neatsilieku nuo ritmo, kaupiu žinias ir idėjas ateičiai, kai grįšiu į laboratoriją“, – tęsti eksperimentus ir tyrimus maga dr. G. Balčiūnaitei-Murzienei.
Panevėžietė nori savo darbais prisidėti prie Lietuvos vaistininkystės ir farmacijos pramonės pasiekimų. O jos ambicijas kursto tarpukariu, o ir vėliau Lietuvoje veikusios unikalios vaistų gamybos įmonės.
Mokslininkė šypsosi: artimiesiems su ja turbūt nėra lengva.
„Kartais iki išnaktų tenka pasėdėti prie straipsnių rašymo ar laboratorijoje pabaigti pradėtą dienos eksperimentą – į kitą dieną jo perkelti tiesiog neįmanoma. Bet lygiai taip pat neskaičiuodami valandų dirba žmonės, turintys savo verslus, tad mokslininkai nėra kokie nors labai kitokie“, – pasiguodžia mokslui atsidavusi dr. G. Balčiūnaitė-Murzienė.
Svarbiausia, anot jos, mokslininkui išlikti smalsiam, degti noru gilintis į reiškinių esmę ir veikimo principus. Tam dar reikia atkaklumo, nuoseklumo, gebėjimo keisti požiūrį, priimti kitą nuomonę ir mąstyti kritiškai.
Ne paskutinėje vietoje, pasak panevėžietės, šiame darbe ir kūrybiškumas, jis leidžia ieškoti kažko naujo.
„Mėgstu sakyti, kad mokslininko kelias labai panašus į menininko kelią. Skirtumas tik tas, kad moksle daug daugiau techninių detalių“, – pastebi Gabrielė.
Paklausta, ar dažnai suranda laiko aplankyti gimtąjį Panevėžį, farmacininkė patikina pas čia gyvenančius tėvus viešinti bent kartą per mėnesį.
Jai patinka modernėjantis gimtojo miesto veidas.
„Vis sakau, kad jei galėčiau perkelti visą savo darbo vietą, įskaitant ir kolektyvą, kokį turiu Kaune, gyvenčiau Panevėžyje. Kai dukrelė paaugs, manau, grįšiu čia pabūti ir ilgesniam laikui“, – svajoja mokslų daktarė.
O su gimtuoju miestu ateityje ji sieja dar ne vieną savo naują mokslinį projektą.
