Atviras peizažas laikui

Atviras peizažas laikui

 

Kandidatės į šių metų Nacionalinę kultūros ir meno premiją tapytojos Gražinos Janinos Vitartaitės šaknys – vaizdingoje Krekenavoje. Čia gimusi ir augusi garsi dailininkė ir dabar visas vasaras leidžia gimtojoje sodyboje. Jos kūrinių laukia įvairios parodų salės, galerijos, muziejai. Šįkart dailininkės darbai, sugulę į parodą „Atviras peizažas“, eksponuojami Vilniuje, Pylimo galerijoje, priklausančioje Rimantui Smetonai.

„Man peizažas – tai noras ir galimybė tapyti patirtą galingą gyvenimo įspūdį. Beribį. Neaprėpiamą. Neperžvelgiamą. Visuomet nenutrūkstamai vykstantį. Vykstantį praeityje, dabar ir amžinai. Vykstantį gelmėje ir ore. Atsinaujinantį nuolat. Virstantį vis kita forma, vis toje pačioje gimtoje vietoje, į kurią šaknimis įaugau“, – sako G. Vitartaitė.

Savito peizažo kūrėja

„Tapytoja gerai žinoma kaip savito peizažo kūrėja. Tapytoja renkasi temas svarbias ir opias jai ir Lietuvai: piliakalniai, Kuršių nerija, marios, didieji ežerai, Nemuno slėnis, gimtosios Krekenavos apylinkės ir Nevėžio vandenys. Vieta labai svarbi jos kūryboje, būtent gimtoji vieta – Lietuvos kraštas“, – apie parodą ir jos autorę pristatyme rašo tapytojos bendramintė architektė Audronė Ercmonaitė.

Žymi Lietuvos menotyrininkė Nijolė Tumėnienė pripažino nežinanti kito tokio lietuvių tapytojo, į kurio parodą atėjusi taip stipriai pajustų, kas yra Lietuva, jos kraštovaizdį, gamtos nuotaiką.

„Čia viskas yra – ir pajūris, ir kopos, ir piliakalniai. Tai rodo, kaip dailininkė, tapytoja myli Lietuvą“, – sakė menotyrininkė.

Tapytojos bičiulis Liudas Pocius pripažino, kad labai nedrąsu ką nors kalbėti, nes galima sužeisti labai trapaus grožio paveikslus. Gražina Vitartaitė, pasak L. Pociaus, yra pati ne kartą sakiusi, kad tapyba jai – muzika, poezija ir filosofija.

„Kuo toliau, tuo labiau įsitikini, kad tai yra kūrybos ir viso gyvenimo programa. Šitokio lygio kūryba priklauso ateičiai, šiandien ji dar daug kam neįkandoma“, – sakė kolega.

Gražinos Janinos Vitartaitės kūrybiškumas sugulė į parodą „Atviras peizažas“.

Vaikystės regėjimai

Gražina Vitartaitė sako, kad gyvenime svarbiausia – vidinis nusiteikimas ir bendravimas. Iš to, pasak tapytojos, kyla ateitis.

„O tapyba man yra jausmas. Esu į Vilnių atvažiavusi nuo Nevėžio. Krekenava – mano tėviškė, vaikystė ir pradžia gyvenimo. Ir tas bažnyčios kalnas, kuriuo visad eidavau ir kuriuo eidama mačiau nepaprastą regėjimą. Buvau septynerių, saulė šviečia, einu, priėmusi Komuniją, ir matau, kad aš čia, o virš manęs yra dar aukščiau, ir ten kita tokia pati mergaitė gali eiti – štai taip atitrūkau nuo tikrovės. Ta dievybė taip veikė iš viršaus, kad aš mačiau kitus pasaulius, sueinančius vienas su kitu. Gal tą regėjau, o gal tik taip tada pasirodė“, – apie įsimintiną įvykį iš vaikystės Krekenavoje pasakoja G. Vitartaitė.

Gražina jau vaikystėje mėgo piešti. Anot jos, kuo toliau, tuo labiau suprantanti, kokie išmintingi buvo tėvai, netrukdę išsipildyti jos svajonei.

„Namuose mes buvome trise – sesuo, aš ir brolis. Jie buvo labiau padykę, o aš buvau tokia idealistė, kad net mokyklos mokytojas Kazanavičius tėvui sakė: „Gražinos niekad nebarkit – ji labai jautri, jos niekada nemuškit“, – prisimena dailininkė.

Ir tikrai niekas jos griežtai neauklėjo.

„Ką liepdavo, tą padarydavau: ravėdavau, grėbdavau, rinkdavau kiaulėms balandų. Ir turėjau idealizmo. Atsimenu tuos laikus, kai tėvas sakydavo vienaip, o mokytojas kitaip. Namo parėjusi klausiu tėvo, kodėl tu kitaip sakai? Jis aiškino, kad tokie laikai, taip reikia“, – pasakoja tapytoja.

Apsisprendimas tapti dailininke atėjo, kai į Krekenavą dėstyti piešimo atvažiavo mokytoja Kumpytė. Talentu apdovanota mokinė, tupėdama pasislėpusi už krūmų, smalsiai žiūrėdavo į piešiančią mokytoją. Mokytojos žodžiai „tu gali paišyti“ tapo kelrodžiu kaimo vaikui.

Dabar, žvelgdama iš laiko perspektyvos, G. Vitartaitė svarsto, jog visgi jos kelias buvo be galo sudėtingas.

„Ką jau ten moteris tapytoja – vyrai tik gali. Taip nebūna, kad tau visi plotų. Šiandien aš žinau, ko noriu, ir darau savo. Turiu vertybių skalę tokią, kur manęs nepajudinsi. Gilinuosi į filosofiją, jaučiu, kad visiems reikia susitelkti dėl Lietuvos, reikia pakelti dvasią, orumą. Reikia, kad paveikslas keltų idėją, turėtų prasmę, tikslą, nes menas tam tikra dvasinė būsena“, – sako dailininkė.

Puikiausia šalis

G. Vitartaitė nesiekia savo darbais šokiruoti. Jai svarbiausia užmegzti kontaktą su žiūrovu.

„Aš myliu žmones, gamtą, mes turime būti harmonijoje su ja. Labai didžiuojuosi Lietuva. Ji turi tiek daug įdomybių, kad nespėjame aplankyti“, – įkvepiančiai kalba menininkė.

Nors tapytoja išmaišiusi pasaulį, dar neaplankiusi nebent tik Indijos ir Afrikos, visgi Lietuva jai – pati puikiausia šalis. Dėl jos moteris sako galinti padaryti viską. Ji įsitikinusi: daugiau pasiektume, jeigu daugiau dėmesio tektų kultūrai, dvasiniam orumui, o ekonomika ateis iš paskos. Juk menas, pasak G. Vitartaitės, tai jausmas.

Ir kiekviename yra kūrybinis taškas, kurį reikia lavinti nuo mažų dienų. Bet svarbiausia, anot tapytojos, ne tik žinoti, bet ir jausti savo šaknis.

„Vaikas turi jau pirmoje klasėje paimti popierių ir surašyti savo visą giminę. Turėdamas šitą schemą, jis tampa žmogumi. Nuo mažų dienų žmogus turi žinoti savo kilmę“, – sako G. Vitartaitė.

Visi, anot menininkės, čia nuo seno žino, kad važiuojant iš Krekenavos į Ramygalą buvus Vitartynė. Gražinos senelis Adolfas Vitartas dvaro palivarkui vadovavo, o pati dailininkė užaugusi mažame namelyje, tebestovinčiame pagrindinėje sankryžoje įvažiavus į Krekenavą.

„Čia ne tik stoja pravažiuojantys autobusai, bet nuolat skubantys vairuotojai neįveikia posūkio ir pataiko tiesiai į mūsų tvorą“, – šypsosi G. Vitartaitė.

Vienovė su gamta ir istorija

Tapytojos požiūrį į gyvenimą, mokėjimą vertinti situacijas labiausiai formavo tėvas. Sumanus kalvis buvo žinomas Krekenavos apylinkėse. Nors buvo baigęs tik tris klases, sugebėjo net mašinas taisyti, prisipirko knygų, studijavo.

„Ramygaloje veikė švediškas malūnas. Tėvas ten dirbo visą karo laiką. Tada visa šeima persikėlė į Ramygalą. Tėvas buvo teisingas ir sąžiningas, gabus visokiausiems darbams ir visada rasdavo išeitį iš bet kokios situacijos. Esu panaši į tėvą – ką užsibrėžusi, tą ir darau“, – sako Gražina.

O namai Krekenavoje, anot tapytojos, apgaubti kažkokia aura, trauka.

„Ten mano šaknys. Man brangi ta vieta, tas namas. Ten yra tėvų dvasia ir mano dvasia. Paveldėjau namą ir privalau jį išsaugoti. Sentimentai Krekenavai labai stiprūs. Ir Nevėžis ten amžinas. Gilus, susimąstęs, kaip Maironio žodžiuose. Kodėl? O todėl, kad turi daug užutėkių, paslapčių, istoriškai susidėsčiusių vingių“, – apie gimtinę svajingai kalba dailininkė.

Anot jos, iš Nevėžio vandenų žvelgia gili praeitis.

„Šiandien mes irgi kuriame istoriją. Tai didžiulė atsakomybė. Todėl ir paveikslo negaliu tapyti apie nieką, nes nebus ko palikti istorijai. Manau, kad ir mano tėvai taip galvojo. Man jie paliko daug. Istorijos suvokimas duoda prasmę ir ateičiai – o ką aš duosiu?“ – kelia klausimą menininkė.

Parodą pavadinusi „Atviras peizažas“ autorė pabrėžia neišvengiamą vienovę su gamta ir istorija. Anot G. Vitartaitės, aplinkui – praeities simboliai, tereikia apsidairyt aplink: Bakainių piliakalnis, Burvelių alkakalnis, Šatrijos kalnas, Baltijos jūra, užliejusi piliakalnius.

„Gyvenimas labai daugiaprasmis. Turime užčiuopti, kas yra brangiausia mums ir Lietuvai“, – sako menininkė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų