Kiekvienas dailininkas sukurtais darbais perteikia savąjį pasaulio matymą bei suvokimą.

Atvira ir iškalbinga šimtmečio kolekcija

Dailininkai visuomenei pristato nepriklausomoje Lietuvoje sukurtus geriausius savo darbus.

Lietuvos šimtmečio jubiliejui skirta gausybė renginių, susitikimų, pasakyta daug prasmingų žodžių, įgyvendinta įvairiausių projektų, akcijų, parengta dovanų.

Lietuvos dailininkų sąjunga taip pat įsitraukė į šių gražių sumanymų sūkurį ir sudarė iškalbingą Lietuvos dailininkų sąjungos 100-mečio kolekciją „Lietuvos dailės akiračiai“.

Šiuo metu dalis tos kolekcijos darbų eksponuojama Panevėžio dailės galerijoje. Per abu galerijos aukštus iškabinta daugiau kaip 50 įvairiausių paveikslų, kuriuos per atkurtos nepriklausomos Lietuvos metus sukūrė 28 Lietuvos dailininkų sąjungos nariai.

Į parodos atidarymą atvykusi Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Radvilavičiūtė-Utarienė sakė, kad sudarant šią kolekciją siekta Lietuvos valstybės 100-mečio kontekste vizualiais pavidalais atskleisti šiuolaikinės Lietuvos dailės kaitos tendencijas bei reprezentuoti sąjungos narių – tiek pelniusių įvairius svarius apdovanojimus, tiek jaunųjų autorių – kūrybą.

Panevėžiečiai pirmieji, kurių dėmesiui pateikta didžiulės kolekcijos dalis. Iš tikrųjų 100-mečio kolekciją sudaro gerokai daugiau kūrinių. Kiti jau nuo šio mėnesio bus pradėti eksponuoti kitose erdvėse. Lietuvos dailininkų sąjungos narių darbus pamatys Briuselyje, Nacionaliniame menų centre Kijeve, LR ambasadoje Varšuvoje, jie keliaus į Sankt Peterburgą, Karaliaučių.

Kviesdama panevėžiečius susipažinti su kolekcijos darbais, pirmininkė pabrėžė, kad ši paroda nėra sustyguota, pritaikyta kokiai nors vienai konkrečiai temai. Bet ir tikslo suderinti darbus, išgryninti juos, pasukti viena linkme nebuvo – siekta būtent įvairiaspalvio, įvairiaplanio įspūdžio.

Dailininkus pakvietus siūlyti savo darbus 100-mečio kolekcijai akcentuota, jog jie neprivalo atitikti konkrečios temos. Bet pabrėžta, jog tai turėtų būti vieni reprezentatyviausių kūrinių, kuriuos kiekvienas autorius norėtų dedikuoti Lietuvos valstybės 100-mečiui.

Į Dailės galeriją užsuksiantys žiūrovai turėtų žinoti, kad čia veikianti paroda siekia reprezentuoti šalies dailininkų kūrybinius ieškojimus gyvenant nepriklausomoje valstybėje. Paroda veiks iki kovo 17 dienos.

Į Panevėžį atvykusi Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Radvilavičiūtė-Utarienė pristatė 100-mečio kolekcijos kūrinius.

Nedaloma visuma

„Tad nuoširdžiai sveikinu visus su įkvepiančiu mūsų valstybės jubiliejumi – Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo šimtmečiu. Žengiame į naują etapą išlaikydami ilgus metus iš kartos į kartą paveldimas tradicijas ir nepamiršdami kurti naujų šiandieninei Lietuvai aktualių vertybių“, – susirinkusiuosius sveikino Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė.

Ji atkreipė dėmesį, jog minint šią garbingą sukaktį dažniausiai dėmesys ir pagarba skiriami iškiliausiems veikėjams, patriarchams, pamirštant tos pagarbos taip pat vertus paprastus žmones, dirbusius ir kūrusius valstybės atkūrimui, jos klestėjimui.

„O juk visi esame tarsi nedaloma visuma, kiekvieno indėlis svarbus ir reikšmingas“, – sakė E. Radvilavičiūtė-Utarienė ir priminė, kad dailininkai, menininkai nepriklausomybės kelyje visada buvo pirmose gretose, nebijodami viešai pasirodyti, pasisakyti, paskatinti ir įkvėpti. Ne vienas meno žmogus dėl Lietuvos ir jos laisvės sunkiai nukentėjo, buvo ištremti, įkalinti.

Pristatydama šiuolaikinių dailininkų darbus pirmininkė išreiškė didelę pagarbą ir tiems, kurių kūrinių čia nematome, bet kurie įnešė neabejotiną indėlį į valstybės atkūrimą. Juk dailininkų pėdsakas paliktas visur – ir heraldikos, ir ženklų, simbolių kūrimo srityje.

„Prieš šimtą metų grupelė kultūrinio žiedo elito atstovų susibūrę draugėn padėjo pamatus modernios Lietuvos gimimui ir vystymuisi“, – sakė menininkė.

Bent akies krašteliu

Panevėžyje eksponuojami Lietuvos 100-mečio kolekcijos darbai iš tikrųjų labai skirtingi – kiekvienas kalbantis sava kalba, rodantis savąjį ženklą.

Dailės galerijos parodos pristatyme siūloma įdėmiau pažvelgti į ramybe ir susikaupimu alsuojančias

dailininkės Arūnės Tornau drobes, panašų įspūdį kuriantį Jūratės Mitalienės triptiką.

„Daug drąsesnės yra Ramūno Čeponio tamsios klampios masės. Abstrakčios dėmės taip pat atsiranda Violetos Gaidamavičiūtės-Kisielienės šilkografijose. Ryškumu dėmesį bando patraukti Giedrė Riškutė, Saulius Kruopis, Aistė Jurgilaitė. Lino Gelumbausko kūryboje pinasi tradicija ir abstrakcija. Tapytojas tęsia lietuvių modernizmo tradiciją, o estetinės nuostatos jį sieja su mokytojo Povilo Ričardo Vaitiekūno pasaulėžiūra“, – teigiama pristatyme.

Ne vienas žiūrovas stabteli prie gana dažno ir mėgstamo žanro – peizažo. Jį galima pamatyti įvairiais pavidalais. Vienaip peizažą mato Agnė Liškauskienė, kitaip – Gražina Vitartaitė, dar kitaip kiti kūrėjai.

Gusto Jagmino peizažuose dažnai išnyra ir žmogaus figūra. Anot parodų kuratorės Sonatos Baliuckaitės, šis dailininkas suabstraktina peizažą iki spalvos, bet palieka atpažįstamumo momentą.

Tradicinei tapybai atstovauja Ieva Bunokaitė. O Jonas Daniliauskas būties prasmės ieško kaimo kasdienybėje ir žmogaus sąryšyje su gamta.

Jaunosios kartos atstovas šiaulietis Antanas Šeronas puikiai jaučia tonus ir pustonius, drąsiai jais žaidžia. Jis paveiksluose fiksuoja čia pat esančią buitinę aplinką, pakylėdamas ją į visai nebuitišką lygmenį. Kiek kitaip vaizdą kuria Gintaras Palemonas Janonis.

Parodoje eksponuojami Arvydo Baltrūno sidabriškosios serijos kūriniai. O jauna tapytoja Gintarė Marčiulynaitė atstovauja visiškam realizmui.

Ypatingus jausmus galima puoselėti stebint Mindaugo Skudučio darbus. Šis autorius Lietuvos dailės lauke pasirodė su mirties, ligos, kankinančios aistros ir parsiduodančios meilės siužetais. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šios temos pamažu blėso Skudučio kūryboje, tačiau pastaruosius keletą metų jos vėl pamažu grįžta.

Žodžiu, kiekvienas atėjęs į unikalią parodą atras savo akiai bei sielai svarbiausią akcentą, dailininkų darbai labai įvairūs, skirtingi, įdomūs.

Kaip sako parodos rengėjai, „Lietuvos dailės akiračiai“ leidžia bent akies krašteliu pažvelgti, kaip atrodo lietuvių dailė praėjus jau nemažai laiko po nepriklausomybės atgavimo, kokios temos dominuoja, kas šiuolaikiniam menininkui atrodo aktualu ir verta kvestionavimo.