Atsiskleidė vargonų meistro paslaptis

Atsiskleidė vargonų meistro paslaptis

 

Panevėžio, taip pat kaimyninio Pasvalio bažnyčiose tebegaudžia vargonai, dar prieš karą gaminti nagingo meistro dirbtuvėlėse Panevėžyje, senoje K. Donelaičio gatvėje.

Praėjusio šimtmečio pradžioje už ypatingų instrumentų gamybą panevėžietis Martynas Masalskis buvo pelnęs ne viena valstybinį apdovanojimą. Turėjo praeiti visas amžius, kad iki šiol ypač šykščias žinias apie šį Lietuvoje buvusį garsų meistrą papildytų Panevėžio kraštotyros muziejų pasiekusi netikėta ir labai vertinga dovana.

Žymaus vargonų meistro M. Masalskio anūkas Algimantas Bajarūnas muziejui ne tik dovanojo visą šūsnį šeimos dokumentų, fotografijų, bet ir suteikė nemažai įdomios informacijos apie vargonų meistro gyvenimą. Muziejui A. Bajarūnas žadėjo padovanoti ir smetoninę trispalvę, iki 1940 metų vasaros per valstybines šventes pakabinamą ant Masalskių namo. Vėliavą netyčia aptiko paslėptą – ją saugodama sovietmečiu močiutė buvo įsiuvusi antklodėje.

M. Masalskis gimė 1858 metų lapkritį Ariogalos valsčiuje, Baukiuose. Muzikalus jaunuolis susižavėjo vargonais ir išmoko juos ne tik taisyti, bet ir gaminti. Į Panevėžį jis atvyko jau kaip patyręs vargonų meistras.

Šeimos archyvas

Pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotojos Jūratės Gaidelienės, iki šiol muziejuje buvo nedaug originalios medžiagos apie šį žymų vargonų meistrą. Kartu su žmona Jadvyga iš Mažeikių atvykęs A. Bajarūnas muziejui padovanojo šūsnį senelio M. Masalskio dokumentų, liudijančių sklypo Panevėžyje, K. Donelaičio gatvėje, įsigijimą, nemažai 1946–1949 metų dokumentų, kuriuose užfiksuoti M. Masalskio vargonų ir fisharmonijų dirbtuvėse buvę įrenginiai, raštai dėl šių dirbtuvių uždarymo ir pan. Taip pat šeimos, Panevėžio nuotraukų.

Negana to, sutarta, kad A. Bajarūnas užrašys ir pasakojimą apie šeimą, močiutės Onos Ribokaitės-Masalskienės prisiminimus.

Šiame name Panevėžyje garsus vargonų meistras M. Masalskis ne tik gyveno, bet ir buvo įsirengęs vargonų dirbtuves, kurias sovietmečiu išdraskė ir įrenginius išsivežė karinis dalinys. P. Židonio nuotr.

Žymus meistras

Panevėžyje, K. Donelaičio gatvėje, nusipirkęs sklypą, M. Masalskis pasistatė mūrinį namą. Jame ne tik gyveno. Ten pat buvo įrengtos ir vargonų bei fisharmonijų gamybos dirbtuvės. Šis namas iki šiol išlikęs – 2008 metais ant jo atidengta memorialinė lenta. Čia gimė ir augo garsiojo vargonų meistro anūkas.

A. Bajarūnas gimė tais pačiais metais, kai mirė senelis. Meistras dar spėjo išvysti anūką, keletą mėnesių matyti jį augantį. Tad visos anūko žinios apie senelį – iš artimųjų ir močiutės pasakojimų.

A. Bajarūno močiutė buvo antroji vargonų meistro žmona. Anūkas pasakoja bandantis atkurti giminės medį. Močiutės šaką pavyko atsekti iki 1796 metų, o senelio istorija dar neatkapstyta – ne visos bažnytinės knygos paskelbtos internete.

M. Masalskis buvo žymus vargonų meistras. Ne vieni jo gaminti vargonai įrašyti į Kultūros paveldo registrą. Kiek tiksliai pagamino, nėra žinoma. Kol kas anūkas yra aptikęs, kad tokių senelio darbų galėtų būti apie 70.

M. Masalskio kūrinių yra ir aplink Panevėžį. Jo vargonai aidi Pumpėnų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje. Šio gabaus, nagingo meistro vargonai tebestovi ir Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Juos pastatė panaudodamas prieš tai bažnyčioje buvusių vargonų vamzdžius. Septynis dešimtmečius M. Masalskio gaminti vargonai skambėjo ir Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Pokariu šis instrumentas į Pasvalį buvo perkeltas iš Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios. Prieš porą metų šie vargonai buvo išmontuoti ir dalis vamzdžių sugrįžo į Panevėžį – pervežti į Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrą.

M. Masalskio gaminti vargonai yra ir Daujėnų bažnyčioje Pasvalio rajone.

Už instrumentų gamybą M. Masalskis 1904 ir 1905 metais buvo apdovanotas Panevėžio žemės ūkio parodose sidabro medaliu ir diplomais. Juos, taip pat dalį nuotraukų meistro žmona septintajame dešimtmetyje dovanojo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui.

Tragiškas likimas

M. Masalskio vargonų dirbtuvės Panevėžyje buvo uždarytos apie 1947–1948 metus. Pokariu jas perėmė karinis dalinys ir galiausiai išsivežė visus įrenginius. Anūko žiniomis, mama dar bandė sugrąžinti turtą iš Rygos, kur persikėlė dalinys, bet nepavyko.

„Mama gavo raštą, kad privačių gamyklų ir fabrikų Sovietų Sąjungoje nėra. Yra visaliaudinė nuosavybė ir niekas negrąžins“, – pasakoja A. Bajarūnas, šį raštą taip pat padovanojęs muziejui.
Bėgant laikui, daug medžiagos, liudijančios apie ypatingų gabumų meistro gyvenimą, išsibarstė, buvo sunaikinta. Dalį dokumentų sudegino pati šeima, kai saugumas sulaikė A. Bajarūno mamą. Laimė, mama netrukus buvo paleista – pavyko išsisukti.

M. Masalskis buvo vedęs du kartus. Sūnus iš pirmosios santuokos Romualdas Masalskis buvo gydytojas, Anatomijos katedros vedėjas Kaune. Šis labai gabus, mokėjęs daug kalbų žmogus, kaip manoma, prisidėjo slepiant žymių lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno palaikus.

A. Bajarūnas sako aptikęs tokių faktų knygoje. R. Masalskio žmona, kiek A. Bajarūnui pasakojo močiutė, buvo vienos garsios tarpukariu vaistų firmos „GerMaPo“ bendrasavininkių dukra. Ji pirmoji karo metais pasitraukė į Vokietiją, o vėliau ja pasekė ir vyras. R. Masalskis su žmona žuvo per bombardavimą Vokietijoje. Spėjama, kad mirtis juos ištiko besitraukiančius į Šveicariją.

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų