-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kokius iššūkius ir pamokas žmogui paruošęs gyvenimas, niekada negali žinoti.Nuo pat gimimo judėjimo negalią turintis panevėžietis Žilvinas Kliopmanas sovietmečiu jautėsi nustumtas į visuomenės užribį, netgi negalėjo lankyti mokyklos, kad „netraumuotų“ kitų vaikų.
Dabar jis stengiasi atsigriebti už visus tuos metus – keliauja, moko kitus žaisti bočią, dalyvauja proto mūšiuose ir iš gyvenimo stengiasi imti viską, ką šis pasiūlo.
„Ar aš verksiu, ar aktyviai gyvensiu, mano situacija nepasikeis. Tad renkuosi įdomesnį variantą. Sakoma, jeigu negali pakeisti situacijos, pakeisk požiūrį į ją“, – šypsosi Ž. Kliopmanas.
Panevėžietis nuo gimimo liko neįgalus dėl medikų aplaidumo.
„Ar aš verksiu, ar aktyviai gyvensiu, mano situacija nepasikeis. Tad renkuosi įdomesnį variantą.“
Ž. Kliopmanas
Vos gimusiam Žilvinui atlikta stuburo išvaržos operacija, tačiau nesėkmingai – per ją pažeisti stuburo nervai, dėl to visam gyvenimui neteko galimybės valdyti kojų.
Augęs kartu su tėvais ir devyneriais metais vyresniu broliu, tik pradėjęs lankyti mokyklą pajuto, kad tokiems kaip jis sovietinėje visuomenėje durys užtrenktos.
Bebaigiant antrą klasę į mokyklą užsukusi švietimo inspektorė pareiškė, kad tokiam čia ne vieta – neįgalusis traumuoja kitus vaikus.
Iki tol nei iš pedagogų, nei iš klasės draugų Ž. Kliopmanas nebuvo sulaukęs nieko panašaus į patyčias. Atvirkščiai, visi stengdavosi jam padėti.
Sovietmečiu moksleiviai po pamokų turėdavo sodinti, ravėti, vėliau nuimti derlių prie mokyklos įkurtame darže. Nors negalią turinčiam vaikui toks darbas sunkiai įveikiamas, Žilvinas visuomet dalyvaudavo tokiose talkose: mokytoja ji nunešdavo į daržą, o kas nors iš klasės draugų pasirūpindavo, kad turėtų kėdutę prisėsti.
„Švietimo inspektorei pasirodė, kad savo buvimu traumuoju kitus. Tais laikais tiesiog negalėjo būti neįgaliųjų, nes vienam žmogui buvo trys gydytojai. Šitokia medicinos priežiūra! Iš kur tada gali būti neįgalieji?! Nors anglai mėgsta sakyti, kad sveikų žmonių nėra, yra blogai ištirti ligoniai“, – ironizavo Ž. Kliopmanas.
Nuo gimimo judėjimo negalią turintis panevėžietis Žilvinas Kliopmanas įsitikinęs: jeigu neįmanoma pakeisti situacijos, visuomet galima pakeisti požiūrį į ją. P. ŽIDONIO nuotr.
Žilvinas iki šios dienos nesuprato, kaip negalią turintis vaikas gali traumuoti kitus.
Jis ir dabar bendrauja su daugeliu klasės draugų ir pasijuokia iš tuometės sistemos.
Tačiau tuo metu jam neliko nieko kito, kaip palikti mokyklą ir mokytis namuose.
Kasdien Ž. Kliopmaną lankydavo ne tik mokytojai, bet ir klasės draugai. Didžiulis jų būrys atvyko pasveikinti ir į 18-ąjį gimtadienį, ir po Paskutinio skambučio šventės atskubėjo į namus.
„Neigiamų dalykų sovietmečiu negalėjo būti. Tai dabar praktiškai visose mokyklose sudarytos sąlygos mokytis judėjimo negalią turintiems vaikams, integruojami net psichinę negalią turintys vaikai“, – sako pašnekovas.
Anot panevėžiečio, jo galimybes dalyvauti visuomeniniame gyvenime apsunkino ne tik tuometis požiūris į neįgaliuosius, bet ir judėjimo apribojimai.
Pirmąjį savo vežimėlį gavo jau sulaukęs pilnametystės, nepriklausomybės priešaušriu.
Pirmuosius dvejus metus į mokyklą mama jį vežiojusi ant dviračio bagažinės, o klasėje ar po namus judėdavo pasiremdamas rankomis.
Pirmasis vežimėlis buvo paminkštinta lenta su ratukais.
„Sovietmečiu neįgaliojo vežimėlius galėjo gauti tik darbo ir karo veteranai. Pirmąjį tikrą neįgaliojo vežimėlį gavau 1989 metais, tą labai gerai prisimenu, nes dalyvavau Baltijos kelyje. O dar po poros metų įsigijau ir pirmąjį savo automobilį „ZAZ“, – šypsosi Žilvinas.
ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Anot Ž. Kliopmano, jeigu būtų dabartiniai laikai, tikrai būtų mokęsis toliau, nes galvą turėjęs gerą. Bet tuo metu neįgaliesiems nebuvo jokių perspektyvų, net ir su diplomu.
„Dabar prisiverčiau lankyti anglų kalbos kursus, taip taip smulkaus ir vidutinio verslo mokymus. Svajojau įsirengti šunų dresūros aikštelę, bet nepavyko gauti finansavimo, tad tai ir liko svajone“, – pasakojo Žilvinas.
Šunys – didžioji jo gyvenimo aistra, nors keturkojais susidomėjęs gana vėlai.
Kartą, per krikšto mamos metines, visi išskubėjo į bažnyčią, jį su pusbroliu palikę senelių namuose. Kai pusbrolis pademonstravo, ką sugeba jų auginamas aviganis, šuns užsigeidė ir Žilvinas.
Anot jo, per gyvenimą tekę du kartus sutikti šunis, kurie buvo valdomi vos vienu piršto krustelėjimu.
ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Pirmasis Ž. Kliopmano augintinis buvo kolių veislės keturkojis, vėliau jo širdį pavergė Berno zenenhundai.
„Šie gražuoliai patraukė savo išvaizda ir charakteriu: yra be galo prieraišūs, draugiški ir paklusnūs. Kaip sakau, tai didelis mielas katinas“, – šypsosi Žilvinas.
Dabar šiai dvylikos metų gražuolei milžinei kaip niekad reikia šeimininko rūpesčio – dėl sąnarių ligų ji sunkiai bevaikšto.
Meilė keturkojams Žilviną suvedė ir su širdies drauge. Nors Ž. Kliopmanas gyvena Piniavoje, o jo antroji pusė – Kupiškyje, toks atstumas meilei – ne kliūtis. Vyras atvirauja, kad abu prieš devynerius metus susipažino internete, vienoje pažinčių programėlėje.
„Mane patraukė jos nuotrauka, kurioje nusifotografavusi su labai gražiu Rytų Europos aviganiu. Negalėjau neužkalbinti, taip ir prasidėjo mūsų bendravimas“, – šypsosi Žilvinas.
Ž. Kliopmanas iš gyvenimo stengiasi paimti viską, ką šis pasiūlo.
Panevėžietis dalyvauja protų mūšiuose, vaikus ir suaugusiuosius moko bočios (rutulių sporto), dalyvauja įvairiose varžybose ir renginiuose.
Jis svarsto, kad galbūt taip bando atsigriebti už visus tuos metus, praleistus namuose tarp keturių sienų. O neseniai pradėjo dirbti ir vienoje Panevėžio gamyklų.
„Įsidarbinau ne dėl pinigų, išgyvenčiau ir iš pensijos, bet kad turėčiau veiklos, bendravimo, judėjimo. Dabar laiko kitoms veikloms liko mažiau, bet kai nori, viskas įmanoma. Didžiausi iššūkiai man – nepramiegoti į darbą, nes esu pelėda, ir pasigaminti valgyti, ko labai nemėgstu. Visa kita – tik smulkmenos“, – tikina Ž. Kliopmanas.
Kadaise dėl negalios Žilvinui buvo užtrenktos net mokyklos durys, bet dabar jis stengiasi iš gyvenimo imti viską, ką šis siūlo įdomaus. ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Dar viena jo aistra – kelionės. Žilvinas kasmet stengiasi nepraleisti ir Baltijos kelio minėjimo renginių – kartu su dviratininkais ir kitais neįgaliaisiais įveikti atstumą nuo Vilniaus iki Talino. Tiesa, šiemet važiavo tik nuo Vilniaus iki Panevėžio.
„Man nepatinka važiuoti tais pačiais maršrutais. Net jeigu važinėju mieste, atgal į namus grįžtu jau kitu keliu“, – kalbėjo Ž. Kliopmanas.
Anksčiau su likimo broliais ir sesėmis jis mėgdavo vežimėliu, prisitvirtinęs varytuvą, nuo Pakruojo, kur ir buvo pradėti gaminti judėjimą palengvinantys varytuvai, keliauti į pajūrį. Visą kelią jie įveikdavo savo jėgomis.
Tik Dubysos slėnyje, kur sunkiai vežimėliais įveikiami kalneliai, prie lydinčios mašinos prikabindavo diržą ir visi įsikibę traukinuku užkildavo į kalną.
„Kartais po tokios kelionės jau nieko nebesinori. Tai savotiškas ištvermės ir savo galimybių išbandymas. Mano rekordas – per dieną šimtas kilometrų, kuriuos įveikiau per 8 valandas ir dvidešimt minučių. Iš Panevėžio važiavau iki Joniškėlio ir pro Pasvalį į namus. Esu istorijos mėgėjas, tad Joniškėlyje dar prasukau kelis ratus pro šį miestelį. Nuo Pasvalio prasidėjo frontalinis vėjas, kai atrodo, kad važiuoji vietoje. Bet nebuvo kur dingti – teko kažkaip pasiekti namus. Po tokio išbandymo varytuvo nenorėjau matyti tris dienas“, – juokiasi adrenalino mėgėjas.
P. ŽIDONIO nuotr.
Ž. Kliopmanas norėtų keliauti dažniau, ypač istoriniais takais, tačiau infrastruktūra nėra pritaikyta judėjimo negalią turintiems žmonėms.
Dažniausias motyvas, kad tokios istorinės vietos yra istorinis paveldas, tad negalima įrengti nei įvažiavimų neįgaliesiems, nei keltuvų. Nors pas kaimynus latvius yra jau sutvarkytų pilių, kurias laisvai galima aplankyti ir turintiesiems judėjimo negalią.
„Teko bendrauti su olandų studentais, būsimais socialiniais darbuotojais. Ten yra tokia praktika, kad vienai dienai studentai susodinami į vežimėlius ir negali iš jų išlipti, net jei nori į tualetą. Gal ir mūsų valdininkams reikėtų bent pabandyti neįgaliojo vežimėliu tiesiog pasivažinėti po miestą, apsilankyti tose pačiose gydymo įstaigose“, – svarsto pašnekovas.
Tiesa, jis pastebi ir gerų pokyčių. Pavyzdžiui, Panevėžio miesto poliklinikoje įrengtas neįgaliesiems pritaikytas liftas, nors daug metų kalbėta, kad tokių galimybių nėra. Neįgalieji tikisi, kad toks atsiras ir Konsultacijų poliklinikoje. Ten ir Žilvinas buvo pakliuvęs į keblią situaciją.
Konsultacijų poliklinikoje jam reikėjo pas specialistą antrame aukšte, tačiau į siaurą liftą netilpo jo vežimėlis. O gydymo įstaigos siūlomi vežimėliai be kitų žmonių pagalbos nevažiuoja.
„Paprašiau slaugytojų pagalbos, bet išgirdau, kad jos tiek užsivertusios darbais, kad man neturi laiko. Įstaiga galėjo pasiūlyti tik konsultaciją telefonu, nors man reikėjo procedūros, o ne konsultacijos. Nuo sovietmečio daug kas pasikeitė, bet dar tikrai yra kur augti. Bėda ne tik tinkamos infrastruktūros nebuvimas, bet ir kai kurių žmonių požiūris, empatijos trūkumas. Neseniai teko lankytis Kauno klinikose – ten situacija skiriasi kaip diena ir naktis. Gal ne veltui sakoma, kad gyvenimas – kaip pėsčiųjų perėja: juoda, balta, juoda, balta“, – palygino panevėžietis.
