Asmeninio albumo nuotr.

Atradę savo meilės kalbą

Atradę savo meilės kalbą

Sakoma, jog meilės kalba universali, tačiau panevėžietis Simas Urbonavičius egzotiškąją jamaikietę žmoną Avriną Anderson-Urbonavičius užsimojo išmokyti lietuvių kalbos. Kam žaviajai kitatautei prisireikė mokytis senos ir sudėtingos kalbos, kuri nepatenka net į pasaulio kalbamiausių šimtuką, ir kodėl šios pamokos prasidėjo nuo nešvankybių?

Jau daugiau nei septyniolika metų panevėžietis Simas Urbonavičius gyvenimą kuria svajonių ir galimybių šalimi stereotipiškai laikomose Jungtinėse Amerikos Valstijose – niekada nemiegančiame ir skubančiame Niujorke. Ten sutiko ir savo dabar jau oficialią žmoną, jamaikietę Avriną, švelniai vadinamą Avri.

Į Niujorką Avri atsikraustė prieš aštuonerius metus, kai jos mama susipažino su būsimu vyru amerikiečiu. Kai jiedu susituokė ir pradėjo kurti gyvenimą JAV, Avri buvo vos septyniolika. Atvykusi į Niujorką baigė vidurinę mokyklą, vėliau įstojo studijuoti. Šiuo metu ji baigia klinikinės laboratorijos technologijų bakalauro studijas ir jau nuo rudens pradės praktiką ligoninės laboratorijoje.

S. Urbonavičiaus kelias iš Panevėžio į Ameriką buvo kitoks. Jo tėvai dar 2000-aisiais, Amerikai plačiau pravėrus duris emigrantams, gavo progą išvykti. Po trejų metų sugrįžo į Panevėžį, tačiau čia taip ir neįsitvirtino. Tad galiausiai 2003-iaisiais metais galutinai nusprendė emigruoti, nors saitų su Lietuva nenutraukė.

„Man buvo tik dvylika metų, kai išvykau ir gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Tėvai visą laiką gyveno ir dabar gyvena Niujorko priemiestyje, o aš jau senokai išsikrausčiau į miestą. Su Avri mus keliai suvedė prieš penkerius metus“, – pasakoja Simas.

Niujorke S. Urbonavičius darbuojasi finansų srityje mokėjimo kortelių vagysčių, sukčiavimo prevencijos specialistu, netrukus baigs finansinių nusikaltimų tyrimų magistrantūros studijas.

Kuklios vestuvės

Jamaikietė ir lietuvis susipažino, kaip dabar madinga, per pažinčių programėlę. Simas dar neseniai buvo persikraustęs į naują vietą ir neturėjo daug draugų. Jamaikietė Avrina JAV irgi jautėsi ganėtinai žalia.

„Buvo lengva suprasti vienas kitą, nes abu, nors jau ir pragyvenę Amerikoje šiek tiek laiko, jautėmės čia tarsi svetimi“, – prisipažįsta S. Urbonavičius.

Jis juokiasi, jog pirmojo susitikimo turbūt net negalėtų vadinti pasimatymu. Susibėgę jiedu tiesiog smagiai pasišnekučiavo automobilyje ir pasivaikščiojo parke.

Tačiau vos parvežęs merginą namo, Simas jau po kelių minučių jai skambino. Nuo to laiko panevėžietis ir žavioji jamaikietė tapo neišskiriami.

Pora jau yra aplankiusi ir Panevėžį.

„Susidraugavome labai greitai, viskas klostėsi natūraliai. Nieko neskubinome, su vienas kito tėvais ir kitais šeimos nariais puikiai sutariame. Patys dažnai pakalbame, kad tarp mūsų nekilo rimtų problemų, kaip kitiems. Pavyzdžiui, būna, kad tėvai nepritaria santykiams ar kultūriniai skirtumai atrodo per dideli“, – teigia S. Urbonavičius.

Gyventi kartu pora pradėjo jau pirmaisiais draugystės metais. Iš Simo namų Avri buvo kur kas paprasčiau nukeliauti į universitetą, tad pas jį mergina praleisdavo kelias dienas per savaitę. Būti kartu norėjosi vis daugiau laiko, tad galop ryžosi savo jausmus oficialiai įteisinti santuoka.

Urbonavičių vestuvės buvo kuklios. Jos vyko Manhatano rotušėje. Šventėje dalyvavo tik Simo tėvai, Avrinos mama ir Simo geras draugas su sužadėtine. Po ceremonijos kompanija ramiai atšventė ypatingą progą restorane.

„Tikras vestuves atidėjome po studijų, dar nežinome, kur, kaip jos vyks – ir mano, ir Avri giminės išsiblaškę po visą pasaulį. Bet žinome, jog vestuvės bus mišrios – ir lietuviškų, ir jamaikietiškų elementų tikrai netrūks“, – neabejoja Simas.

Skirtingi Niujorko veidai

Pasak S. Urbonavičiaus, gyvenimas didžiausiame JAV mieste Niujorke labai įtemptas. Kasdien lydi nuolatinis triukšmas, sirenos, daugybė žmonių nesilaiko taisyklių ir kartais pritrūksta elementarios pagarbos vienas kitam.

„Kadangi gyvename tarsi „susikišę“, užtenka vieno žmogaus, kad sugadintų gyvenimą visai aplinkai“, – neslepia Simas.

Niujorkas ne be reikalo vadinamas pasaulio sostine. Šiame didmiestyje persipina visų šalių kultūros, įsitvirtinusios įvairios bendruomenės, religijos, kalbos, galima atrasti kokio tik nori maisto. Negana to, Niujorke sukasi viso pasaulio finansai ir turtai.

„Čia nuolatos atvyksta nauji žmonės iš vis kitų pasaulio kampelių. Kiekvienas turi galimybę susikurti sau gyvenimą, tik priklauso, kiek nori pasiekti ir kiek įdės pastangų“, – pabrėžia S. Urbonavičius.

Turistinis Niujorkas, anot ten įsikūrusio panevėžiečio, labai skiriasi nuo to, kurį regi gyvenantieji šiame megapolyje. Turistai, pasak S. Urbonavičiaus, mato tik žymiąją Taimso aikštę, Niujorko milžiną – Pasaulio prekybos centrą, labiausiai lankomą miesto Centrinį parką. Daugelis neturi galimybės pamatyti, kaip iš tikrųjų gyvena eiliniai niujorkiečiai.

„Turistinis Niujorkas yra fantastiškas! Šitokia energija, kultūrų mišrainė, visas pasaulis viename mieste! Architektūra, traukiniai, masės žmonių, naktinis gyvenimas, dangoraižiai – tai viso pasaulio viršūnė“, – emocingai kalba Simas.

Tačiau, anot jo, kasdienybė yra kitokia. Daug socialinės nelygybės – ant vieno kampo gali stovėti prabangiausi namai, liudijantys neišpasakytus turtus, o visai šalia ištisa eilė benamių, prašančių pinigų.

„Pragyvenimo lygis sparčiai auga, algos jo nepasiveja ir daug žmonių neatlaiko spaudimo. Socialinių garantijų JAV labai nedaug, ypač tai liečia sveikatą ir gyvenamąją vietą. Gentrifikacija stumia ilgalaikius gyventojus iš senų rajonų, kyla įtampa tarp skirtingų rasių žmonių“, – ne tokią žavingą Niujorko pusę atskleidžia Simas.

Nors prie lietuviškos šaltos žiemos Avrina toli gražu nėra pratusi, jai Lietuvoje labai patiko, o ir visos vyro giminės jamaikietė buvo sutikta labai šiltai.

Visgi S. Urbonavičius sako nenorintis piešti Niujorko kaip vien tik utopijos ar pragaro. Anot jo, šiame mieste verda labai skirtingi gyvenimai, priklausomai nuo to, kas esi ir kuo užsiimi.

„Jei daug uždirbi, Niujorkas tau bus fantastiškas miestas. Jei dirbi, pavyzdžiui, kasininku ar padavėju, gyventi čia įmanoma tik jei dalysiesi butu su dar keliais žmonėms. Jei esi vidurinės klasės žmogus, turi rinktis, ar nori labai daug išleisti už tai, kad galėtum gyventi gerame rajone, ar išleisti mažiau ir gyventi užmiestyje arba baisiame rajone. Kaip ir visur pasaulyje, turi rasti kompromisą. Tik Niujorke labai aiškios ribos tarp turto ir skurdo“, – aiškina Amerikos lietuvis.

Lietuvius išgąsdintų nešvara

O ir niujorkiečių, pasak S. Urbonavičiaus, galima sutikti visokiausių, tad sodinti visų į vieną valtį nereikėtų. Eiliniai niujorkiečiai, anot jo, daug ir sunkiai dirba. Traukinyje dažniausiai žmonės tarpusavyje su svetimais nebendrauja, tik žvilgsniais vienas kitą tarsi užjaučia, jeigu koks keistuolis pradeda triukšmauti ar šiaip erzinti pakeleivius. Žmonės nėra linkę į draugystes. Tačiau visuomet pagelbės praeiviui, nukreips į teisingą pusę pasiklydusį.

Anot Simo, veikiausiai kiekvienas lietuvis, nuvykęs į Niujorką, išsigąstų nešvaros, į kurią dauguma bendruomenių tiesiog nekreipia dėmesio.

„Žiurkės, tarakonai – viskas čia, deja, normalu. Žmonės retai galvoja, ar jie trukdo kaimynui. Jei nori, pasileidžia garsią muziką, rūko, vakarėliai vyksta per visą naktį. Jei nepatinka – tavo reikalas“, – pastebi buvęs panevėžietis.

Kita vertus, niujorkiečiai, anot Simo, yra paprastesni už lietuvius, retai jaučiasi nepatogiai.

„Jei traukinys sugenda, žmonės vienas kitą kaipmat užjaučia ir pasidejuoja. Dauguma į tave tiesiog nekreips dėmesio, nesvarbu, kaip tu atrodai ar elgiesi“, – pasakoja S. Urbonavičius.

Pasak jo, kolegiškas bičiulystes Niujorke užmegzti labai lengva. Darbe ar universitete gali turėti daug draugų, maloniai bendrauti, pasišnekučiuoti ir pajuokauti. Tuo dažnai ryšiai ir pasibaigia.

„Čia labai sunku tapti artimesniais draugais. Lietuviai visai kitokie. Galbūt mes iš pradžių atrodom šiek tiek šaltesni, bet lietuvis tau visada bus draugas, kai pralauši ledus. Su amerikiečiais gerokai sunkiau“, – tvirtina Simas.

Kasdienybės juoduliai

Pirma kartą Niujorke S. Urbonavičiui teko apsilankyti, kai jam tebuvo devyneri. Simas juokiasi, jog iki Niujorko net ir Vilnius ar Kaunas atrodė didžiuliai miestai.

„O tada pamačiau Niujorką. Man jis pasirodė neįtikėtinas! Tėvai gyveno netoli Naujojo Džersio valstijos. Visada sakiau, kad man to per maža. Aš turiu būti Niujorke, nes čia mano miestas“, – prisimena jaunuolis.

Tačiau kai pagaliau pats atsikraustė į didmiestį ir pamatė jį nebe turisto akimis, nuomonė išsyk pasikeitė.

„Viskas atrodo daug įspūdingiau, kai nepatiri Niujorko kasdienybės: nuolatos gendančių ir vėluojančių traukinių, triukšmo ir netvarkos. Dar neseniai galvojau, kad tai miestas, kuriame gyvensiu iki gyvenimo pabaigos. Dabar žinau, kad taip tikrai nebus“, – teigia S. Urbonavičius.

Šaltoje Lietuvoje sutiko šiltai

Kur kas geresnis įspūdis porą lydėjo šių metų sausį atvykus į Lietuvą. Jiedu apgailestauja, kad kol kas tai buvo vienintelis kartas, kai abu lankėsi Simo gimtojoje šalyje.

Nors prie lietuviškos šaltos žiemos Avrina toli gražu nėra pratusi, jai Lietuvoje labai patiko, o ir visos vyro giminės jamaikietė buvo sutikta labai šiltai. Kelias dienas jiedu praleido Vilniuje, dieną skyrė Aukštaitijos sostinei. Avri labiausiai į akis Lietuvoje krito švara, tvarka, daug gamtos – supantys laukai ir miškai.

„Maistas jai irgi labai patiko. Amerikoje daug lietuviško maisto ji jau yra ragavusi, bet Lietuvoje viskas buvo daug skaniau. Ypač cepelinai, kibinai, Čičinsko kepsniai, lašiniai“, – vardija S. Urbonavičius.

Šiek tiek sunkiau juodaodei buvo priprasti prie smalsių žmonių žvilgsnių, grūdimosi ir stumdymosi eilėse ir nesugebėjimo dėl to atsiprašyti.

„Bet gal visi skubėjo, nes buvo šalta, – svarsto S. Urbonavičius. – Žiūrėsime, kaip bus šiltuoju metu laiku.“

Simas jau daug anksčiau pastebėjo, jog žmona labai lengvai taria žodžius lietuvių kalba ir daug jų įsimena. Tad nusprendė ją išmokyti kalbėti lietuviškai.

Kontrastinga šalis

Prieš kelionę į Lietuvą pora aplankė ir Avri gimtąją Jamaiką. Anot Simo, ši šalis jam pasirodė tarsi visai kitas pasaulis, nors ir yra gana arti JAV – nuostabi gamta, fantastiškas maistas, saule lepinantis klimatas.

„Ten šalčių nėra, tad galite įsivaizduoti, koks jausmas buvo merginai iš Jamaikos po kelių dienų vaikščioti Vilniaus gatvėmis vidury žiemos“, – juokiasi S. Urbonavičius.

Kelias dienas jiedu romantiškai praleido Jamaikos kurorte, kur viskas pritaikyta turistų patogumui. Tačiau kelias dienas skyręs gimtajam Avrinos Port Antonio miesteliui, Simas suprato, kas yra tikroji Jamaika.

„Skurdo daug, visoje Jamaikoje labai sunku sudurti galą su galu. Vairavimo kultūra irgi labai keista, nes niekas nesilaiko taisyklių. Keliai tragiški, ypač toliau nuo pagrindinių miestų“, – pastebėjimus svečioje šalyje pasakoja buvęs panevėžietis.

Tačiau kad ir kaip sunkiai žmonės verčiasi, S. Urbonavičiaus manymu, ten gyvenimas paprastesnis nei Lietuvoje ar JAV. O ir vietiniai, anot jo, labiau atsipalaidavę, atrodo kur kas laimingesni.

Bažnyčia ir dievas – gyvenimo dalis

Simas sako, jog jiedu su Avri nuolatos kalba apie savo gimtines, diskutuoja, daug ką lygina tarp šių šalių ir Amerikos. Kadangi dažnai tenka lankytis pas Avri mamą, ši dar prieš keliaujant į Jamaiką papasakojo apie jų kultūrą. Tad ši Simui buvo jau pažįstama. Tačiau šiokių tokių skirtumų tarp pasakojimų ir to, ką pamatė savo akimis, jis sako pastebėjęs.

„Mums atrodo, kad žmonės iš šiltų kraštų yra šiltesni, bet tai nėra visiškai tiesa. Jamaikiečiai nelinkę rodyti savo jausmų ar emocijų vieni kitiems. Kita vertus, jiems nieko nereiškia iš niekur nieko pašokti ar padainuoti tiesiog gatvėje. Jų kultūra persimaišiusi, kaip ir kilmė ir kalba“, – sako S. Urbonavičius.

Jamaikiečiai kalba patois dialektu – tai vakarų Afrikos kalba, maišyta su šiek tiek anglų, airių, škotų, ispanų, indėnų ir indų. Tas labai aiškiai girdėti. Daug jamaikiečių yra labai tikintys, kas Simui pasirodė keista.

„Pas mus kai kurie žmonės irgi tikintys, bet kalbos apie religiją ar Dievą lieka bažnyčioje, o pas juos tai yra gyvenimo dalis. Sekmadienį beveik niekas nedirba, per radiją groja bažnytinė muzika“, – pasakoja vaikinas.

Tapo kalbos mokytoju

Pasak S. Urbonavičiaus, nors išoriškai juodu su Avrina turi mažai panašumų, visgi jų yra gerokai daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Simas jau daug anksčiau pastebėjo, jog žmona labai lengvai taria žodžius lietuvių kalba ir daug jų įsimena. O ir vaikino tėvai atkreipė dėmesį, kad šiems tarpusavyje kalbantis lietuviškai, marti nemažai žodžių tarsi pagauna iš šalies.

Simas nusprendėte jamaikietę žmoną išmokyti lietuvių kalbos ir visas šias linksmas pamokėles fiksuoja nuotaikinguose vaizdo įrašuose, kuriuos publikuoja „YouTube“ platformoje. Jų paskyrą šiuo metu seka tūkstančiai.

Daugiau charizmatiškosios poros nuotykių ir pokalbių rasite ČIA

„Mes kultūrinius skirtumus matome kaip pliusus, o ne minusus. Norėjome parodyti, kad nors ir esame labai skirtingi išoriškai, tai netrukdo mūsų santykiams. Avri labai nori išmokti dar geriau kalbėti lietuviškai, nes ne visi mano giminės moka angliškai“, – kodėl ėmėsi žmoną mokyti savo gimtosios kalbos, paaiškina S. Urbonavičius.

Lietuvių kalba Avrinai yra daugiau linksmas hobis ar žaidimas.

Avrina – labai stropi mokinė, jai nesunkiai pavyko perprasti lietuvių kalbos subtilybes.

„Jai nėra sunku lietuvių kalba išgirstą žodį pakartoti ar man paklausus atsakyti, ką jis reiškia. Tai neįprasta anglakalbiams! Bet su gramatika, linksniavimu ar galūnių derinimu jau sunkiau. Pats labai daug išmokau apie lietuvių kalbą ją bemokydamas“, – šypteli Simas.

Kiek sunkiau jamakietei mokytis lietuvių kalbos dar ir dėl to, jog žodžiai skamba labai panašiai. Pavyzdžiui, ji puikiai žino žodį „gyvenimas“, bet kai Simas lietuvių kalba paklausė, koks jos mėgstamiausias gyvūnas, mergina sudvejojo, ar vyras nepaklausė jos kažko apie gyvenimą.

„Niekada nebūčiau tu žodžių susiejęs, bet suprantu, kodėl jai jie tokie panašūs. Iš tikrųjų jų kilmė ta pati“, – aiškina jamaikietės mokytoju tapęs panevėžietis.

Pradėjo nuo… nešvankybių

Kai kurie garsai lietuvių kalboje Avri irgi pasirodė sunkūs.

„Dar jai sunku įprasti prie anglų kalboje visiškai nenaudojamų raidžių, pavyzdžiui, ą, č, ė. Taip pat ji nežino, kaip skaitant kirčiuoti žodį, nes lietuvių kalboje nėra akcento ženklų, kaip, pavyzdžiui, ispanų“, – pastebi S. Urbonavičius.

Visgi, pasak Simo, lietuvių kalba Avrinai yra daugiau linksmas hobis ar žaidimas.

„Priversti nelengva, bet jei tik prisėda, tai, patikėkit, iškals viską! Tik reikia daugiau praktikos“, – žmonos gabumais neabejoja sutuoktinis.

Koks buvo pirmasis Avri išmoktas lietuviškas žodis? Simas juokiasi, jog pirmasis jamaikietės galvoje įstrigęs žodis – „subinė“. Kažkada ji išgirdo sutuoktinio tėtį keikiantis ir paklausė, ką šis žodis reiškia.

„Mano mama šiek tiek paraudo, bet jai pasakė reikšmę. Tada ir prasidėjo žaidimas. Ji išmoko žodžius „smirdanti“, „deganti“ ir pridėjo „tavo“. Tad pirmosios mūsų lietuvių kalbos pamokėles prasidėjo nuo nešvankybių!“ – juokiasi S. Urbonavičius.

Simas vis dar nesupranta kodėl, bet kadaise mėgstamiausias Avrinos lietuviškas žodis buvo „sviestas“. Dabar ji mėgsta lietuviškai kartoti „išpylė“ ir „grietinėlė“.

Emocijos jamaikietiškai

Be lietuvių ir anglų kalbos, S. Urbonavičius dar moka ispanų, šiek tiek vokiečių ir portugalų. Neblogai perprato ir Jamaikos patois dialektą. Avri kalba angliškai, mokosi lietuviškai, nemažai supranta ispaniškai. Tačiau tarpusavyje pora daugiausia bendrauja anglų kalba niujorkietišku akcentu ir vietiniais žargonais.

„Bet dedame pastangų ir bandome kalbėti vienas kito kalba ar dialektu. Nori nenori, Avri emocijas dažnai išreiškia savo jamaikietiškomis frazėmis“, – šypteli S. Urbonavičius.

Pasak Simo, jie su žmona labai nori, kad šeimoje gyvuotų abiejų kilmę patvirtinančios kalbos. Beje, Avri labai nori susikalbėti ir su sutuoktinio močiute, gyvenančia Panevėžyje.

„Kai lankėmės Lietuvoje, jos susikalbėjo maišydamos angliškus ir lietuviškus žodžius, o jų pritrūkusios pasitelkdavo ir gestus. Kada nors šeima pagausės, reikės, kad vaikai mokėtų abiejų mūsų kalbas. Kokia kalba kalbėsime, labai priklausys ir nuo vietos, kurioje gyvensime“, – pabrėžia Simas.

Joninės už Atlanto

Keblumų dėl bendravimo nekyla ir tarp poros šeimų. Pasak S. Urbonavičiaus, jų tėvai puikiai sutaria, bet bendrauja ir matosi nelabai dažnai. Dažniau susibėgti trukdo atstumas ir užimtumas. Visi bando susitikti bent per šventes. Beje, dvi visiškai skirtingos šeimos su pintais gyvų gėlių vainikais kartu šventė net ir lietuviškas Jonines.

Simas tikina, jog Avriną jo šeimos nariai iš pat pradžių priėmė labai šiltai.

„Kadangi daug metų gyvename JAV ir labai mišrioje aplinkoje, nėra keista, kai susirandi partnerį iš kitos šalies. Ten, kur mes gyvename, lietuvių labai nedaug, – aiškina Simas. – Mano mama labai džiaugiasi, kad Avri taip stengiasi išmokti lietuviškai ir labai daug supranta. Jos labai gerai sutaria. Tėvai vis kalbina, kad mes gyventume pas juos.“

Simas sako niekada neieškojęs merginos pagal kilmę. Jei ši būtų buvusi lietuvė – gerai, jei ne – irgi puiku.

„Yra daug svarbesnių dalykų nei žmogaus kilmė. Mes visi esame žmonės. Kalba yra antraeilis dalykas, ją visada galima išmokti. Beje, mama kažkada sakė, kad norėtų su mano būsima drauge ar žmona kalbėti lietuviškai, bet nesakė, kad ji turi būti iš Lietuvos“, – šypteli S. Urbonavičius.

Ateitį regi ir Lietuvoje

Lietuva ir Jamaika atrodo visiškai skirtingos valstybės. Tad ir kultūros skirtumų tarp jų apstu.

Simas neslepia, jog kartais juodu su Avri irgi lygina šalis ir neretai lepteli: „Ne, pas mus taip neįmanoma“ arba „Pas mus daug geriau nei pas jus ar JAV“. Tačiau tai netrukdo kartu gyventi ir sutarti.

„Lietuva ir Jamaika tikrai skirtingos, bet mudu vienija, kad esame emigrantai. Mes turime vienodus tikslus: baigti universitetą, sukurti šeimą, ramiai gyventi ir tuo mėgautis“, – teigia S. Urbonavičius.

Nors tiek Simas, tiek Avrina yra ganėtinai užsispyrę, bet džiaugiasi, jog charakteriai labai sutampa – abu daug mokosi ir dirba ir labai vertina laiką kartu.

„Mėgstame kurti „YouTube“ vaizdo įrašus, daug studijuojame apie investicijas ir finansinę nepriklausomybę. Mėgstame keliauti, kartu sportuojame. Visada morališkai palaikome vienas kitą. Planuojame, kuriame ateitį ir tikimės, kad viskas pavyks taip, kaip ir norėtume“, – šypsosi panevėžietis.

Per ateinančius metus Simas ir Avrina planuoja baigti mokslus. Mergina pradės dirbti laboratorijoje. Abu bent jau kol kas nelabai įsivaizduoja savo ateities Amerikoje ir rimtai galvoja apie gyvenimą Lietuvoje.

„Lietuvoje gyventi būtų puiku, ypač kalbant apie ramybę, šeimos kūrimą ir saugumą. Viso to JAV trūksta, ypatingai Niujorke ir aplink jį. Gyvenimas čia labai įtemptas ir varginantis. Mes į Lietuvą žiūrime labai palankiai ir tikrai galėtume ten gyventi. Pažįstame nemažai žmonių, kurie paliko JAV ar kitas šalis, įsikūrė Lietuvoje ir ten laimingai gyvena“, – tvirtina S. Urbonavičius.

Komentarai

  • Kokie gražūs jauni žmonės. Matosi, kad trykšta džiaugsmu ir meile viens kitam ir gyvenimui. Laukiam grįžtančių į Lietuvą, o dar labiau – į Panevėžį.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų