-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prieš metus Panevėžio muzikinio teatro salėje minėjome poetės Elenos Mezginaitės gimimo jubiliejų. Po šilto iškilmingo koncerto, kuriame turėjau garbės dalyvauti, prie manęs priėję keletas vyresnio amžiaus panevėžiečių ir ėmę šnekinti apie mano tėvą Vytautą Vilkončių, maloniai nustebino. Jie dalijosi prisiminimais, vardino gražiausias anksti išėjusio šio man brangaus žmogaus savybes. Šiemet lapkritį sukanka 50 metų nuo tragiškos tėvo mirties. Tokių liūdnų metinių proga, o juo labiau − matydamas, kaip gražiai iki šiol mano tėvą prisimena su juo bendravę panevėžiečiai, jaučiu pareigą pasidalyti kai kuriomis mintimis, kaip tėvą prisimenu pats, jo netekęs būdamas dvylikos.
Mus nuolat supa būriai šaunių, mielų, atsidavusių savo darbui žmonių. Ar Vytautas Vilkončius galėjo kuo nors išsiskirti per 32-ejus jam duotus gyvenimo metus? Gal tik man pačiam atrodo, kad taip? O kokia apskritai yra žmogaus gyvenimo prasmė? Ką vertingiausio jis gali nuveikti per jam atseikėtus metus? Kiek jų reikia, kad spėtum save įprasminti ir net per penkis dešimtmečius išliktum bendraamžių atmintyje?
Vytautas gimė Panevėžyje 1930 metais. Mokėsi Antrojoje pradinėje mokykloje, paskui Pirmojoje berniukų gimnazijoje (dabar – J.Balčikonio gimnazija). 1944-aisiais jo tėvas Juozas Vilkončius kartu su dideliu būriu tautiečių išvyko į JAV. Turbūt tikėjosi įsikurti ir pasikviesti šeimą. Tačiau po karo tarybinei valdžiai buvo pavojinga net užsiminti turint giminių Amerikoje. Tad vyriausiam šeimoje likusiam Vytautui, dar paaugliui, teko išlaikyti šeimą. Mama Barbora augino vos metukų sulaukusį kitą sūnų – Algirdą. Vytautui, dar neturinčiam profesijos, buvo sunku susirasti nuolatinį darbą. Jis pradėjo mokytis Panevėžio pedagoginėje mokykloje, akivaizdžius gabumus muzikai lavino Panevėžio muzikos mokyklos klarneto klasėje. Aukštojo mokslo diplomą įgijo Vilniaus valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Jo diplome įrašyta: „Choro dirigentas, dėstytojas“.
Rimtą darbinę veiklą V.Vilkončius pradėjo Panevėžyje, vos baigęs Pedagoginę mokyklą. Čia, būdamas ne ką vyresnis už studentus, dėstė muziką, vadovavo merginų chorui, pučiamųjų ir domrų orkestrams bei skudutininkių ansambliui. Beje, tai mokyklai abu su broliu Vilimantu turime būti dėkingi, kad apskritai gimėme, nes čia, dar studijuodamas, Vytautas susitiko būsimąją mūsų mamą Silviją.
Aktyvi tėvo muzikinė veikla buvo pastebėta. Netrukus jis ėmė vesti muzikos pamokas 2-ojoje, tuomet daugelio vadintoje Salomėjos Nėries, vidurinėje mokykloje. Ten pat vadovavo chorui, vokaliniams ir instrumentiniams ansambliams. Įkūrė Panevėžio džiazo ansamblį „Ašinskas“, jame ir pats grojo pučiamaisiais. Su Pedagoginės mokyklos merginų vokaliniu ansambliu padainuodavo Panevėžio dramos teatro (dabar – Juozo Miltinio dramos teatras) spektakliuose. Vadovavo cukraus fabriko ir medicinos darbuotojų profesinės sąjungos chorams. Jaunam gabiam muzikui buvo pavesta diriguoti jungtiniam Panevėžio rajono dainų šventės chorui. Pamenu, kaip baisu buvo man, dar visai mažam, mamos pastūmėtam žingsniuoti per didelę aikštę Skaistakalnyje ką tik baigusio diriguoti tėvo link. Ir kaip staiga saugiai pasijutau jo džiaugsmingai pakeltas ant rankų.
Tėčiui su mama išvykus studijuoti į Vilnių, mudu su broliu Vilimantu ir su močiute Barbora laikinai likome Panevėžyje. Jauniems tėvams reikėjo ne tik patiems išsilaikyti nepigioje sostinėje, bet ir aprūpinti Panevėžyje likusią šeimą. Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Edukologijos universitetas) Vytautas įsidarbino Muzikos pedagogikos katedros laborantu, vadovavo studentų estradiniam ansambliui. Netrukus tapo instituto dainų ir šokių ansamblio meno vadovu. Dar vadovavo Vilniaus medicinos profesinės sąjungos darbuotojų chorui, medikų vokaliniams ansambliams. Dėstė muziką, vadovavo moksleivių chorams, vokaliniams ansambliams ir pučiamųjų orkestrams Vilniaus Salomėjos Nėries ir 16-ojoje vidurinėse mokyklose.
Be dirigavimo, dainavimo, akompanavimo ir vadovavimo meno kolektyvams, V.Vilkončius kūrė, aranžavo, orkestravo muziką. Lietuva tebedainuoja „Ir pražydo linai“ (P. Širvio žodžiai) nenutuokdama, kad tai ne liaudies daina, o originalus Vytauto Vilkončiaus kūrinys. Ryškus jo pėdsakas liko ir muzikinio ugdymo srityje. Keletą metų vadovaudamas Vilniaus miesto muzikos ir dainavimo mokytojų metodinei komisijai, Vytautas Vilkončius daug prisidėjo, kad Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose muzikos dalykas būtų dėstomas ne tik pradinėms, bet visoms klasėms, kad būtų įrengti muzikos kabinetai.
Vartau mamos Silvijos sukauptą Vytauto Vilkončiaus asmeninį archyvą. Pluoštas diplomų – laureatas, trečioji vieta, antroji vieta, pirmoji vieta. Tai vis jo vadovautų meno kolektyvų įvertinimai. Rodos, vos tik prisiliesdavo, tuojau atsirasdavo kokybė. Tarsi savaime, be didesnio vargo susiklostydavo.
1958 metais visai šeimai persikėlus gyventi į Vilnių, 1960-aisiais Vytautas jau dirigavo respublikinei dainų šventei. Pamenu, tokį didingą, vilkintį fraką, jį mačiau pirmą kartą gyvenime. Ateitis žadėjo daug… Net ir tamsiausiuose sapnuose negalėjome nujausti, kad viskas taip greit nutrūks. Tragišką V.Vilkončiaus likimą nulėmė kita jo aistra – technika.
Nepamenu, kad ką nors iš namų buities prietaisų tėvai būtų nešę į taisyklą. Tėvas viską sutaisydavo pats. Nuo lygintuvo iki radijo aparato, nuo laikrodžio iki televizoriaus. Stebėjosi draugai – muzikantas, o išmano techniką! O labiausiai tėvą domino transporto priemonės. Jis buvo aistringas keliautojas. Vienas pirmųjų Lietuvoje įsigijo motorinę valtį. Kai ja plaukdavome, žmonės nuo upės ar ežero kranto lydėdavo mus smalsiais žvilgsniais. Automobilis muzikui ir pedagogui dar nebuvo pasiekiamas, tačiau transporto priemonė buvo gyvybiškai reikalinga. Panevėžyje buvo likusi miela tėvo teta Aleksandra Mackevičienė su vyru Vincu, žmonos Silvijos tėvas Bronius Žiaunys. Traukė aplankyti Silvijos mamos Domicelės Žiaunienės kapą Kupiškyje. Ir apskritai mūsų tėvai degė aistra keliauti po Lietuvą. Todėl netrukus kieme jau stovėjo iš šiaip taip susitaupytų pinigų nusipirktas blizgantis motoroleris. Ir čia pat neviltis: paliktą gatvėje prie Pedagoginio instituto jį pavogė. Matydami Vytauto neviltį, šiek tiek pinigais prisidėjo giminaičiai, ir mūsų kieme atsirado naujutėlaitis motociklas ,,Jawa“. Ir dar su priekaba! Dabar jau galėjome keliauti visi keturi. Deja, didžiulis džiaugsmas truko labai trumpai. 1962 metų lapkričio 10 dieną mudu su tėvu patekome į avariją. Gydytojams (beje, tėvo vadovaujamo vokalinio ansamblio nariams) pavyko išgelbėti tik mane. Vytautui Vilkončiui buvo 32 su puse metų…
Žinoma, kad net ir labai gabiam menininkui tiek metų tėra tik kūrybinio kelio pradžia.
Brandos metas, patys ryškiausi pasiekimai dar turėjo ateiti. Tai kodėl Vytautą Vilkončių jį pažinojusieji prisimena ir po 50 metų? Atsakymą radau. Atsimena dėl jo bendravimo su žmonėmis ir dėl puikaus muzikinio ugdymo metodo. Pradėsiu nuo savęs.
Mano muzikinius gebėjimus tėvai pastebėjo tikriausiai anksti. Taigi muziko Vytauto Vilkončiaus šeimoje augo gabi atžala. Tačiau tėvas nemanė, kad tai yra pretekstas versti mane groti gamas ir etiudus, mokyti muzikinio rašto. Jis nesirgo liga tos pelėdos, kuriai jos vaikai atrodo gražiausi. Visada sakė, kad „jei norės, – pats prie to ateis“. Ne todėl, kad muzikavimą būtų laikęs sunkiu, varginamu darbu. Kaip tik atvirkščiai – muzikavimas jam buvo malonumas. Visiškai įtraukianti veikla. Pamenu, vesdavosi mane gatve. Mano akys jo rankos aukštyje. Matau, kaip jo pirštai be perstojo juda tarsi grodami. Kitokio jo neprisimenu. Dabar suprantu, kad jei tik nesikalbėdavo, būdavo pasinėręs į muzikos garsus. Tokia buvo didžiausia jo aistra. Tą aistrą skleidė visiems aplinkiniams. Todėl ir atrodė, kad vos jam prisilietus kolektyvas ima groti ar dainuoti nebe natas, o muziką. Net po daugybės metų įvairiausiomis aplinkybėmis sutikti buvę Vytauto Vilkončiaus vadovautų meno kolektyvų dalyviai pabrėžia, kad jis sugebėdavęs uždegti meile muzikos menui, meile muzikavimui.
Mane tėvas mokė muzikuoti tik kartą. Dar gyvenome Panevėžyje. Buvau gal penkerių.
Kai jau sugebėjau padainuoti dainelę, kažkas ėmė kalbinti mokytoją ir meno kolektyvų vadovą V.Vilkončių, kad į kurio nors koncerto programą įtrauktų kartu su mažuoju sūnumi atliekamą kūrinį. Juk bus taip įdomu! Pamenu, mane įkalbėti dalyvauti buvo gerokai sunkiau nei tėvą. Bet tėvams pavyko – pagaliau sutikau. Tėvas kažkur išgirdo lenkišką dainelę apie garvežį. Iš klausos ją nurašė, aranžavo, išvertė žodžius ir išmokė mane dainuoti. „Garvežy, garvežy, kur važiuoji, ką veži? Ir kodėl priešaky nosis juoda, negraži?“ Va toks jis buvo. Viską sugebėdavo padaryti pats.
Išaušo koncerto diena. Mama liko namie su dar visai mažiuku broliu, o mes su tėvu išėjome. Netrukus prasidėjo koncertas. Tėvui reikėjo diriguoti, akompanuoti kitiems muzikantams, todėl mane teko laikinai palikti aukštesniųjų klasių mergaičių globai. Mergaitės viena per kitą skyrė vadovo sūneliui tiek dėmesio, kad net pasijutau nejaukiai. Juo labiau artėjo mano eilė dainuoti, tuo darėsi baisiau. Galiausiai, jau pranešus dviejų Vilkončių numerį, griežtai atsisakiau išeiti į sceną. Nepadėjo jokie įkalbinėjimai. Koncerto vedėjai teko pranešti žiūrovams, kad numeris nebus atliktas „dėl artisto didelio susijaudinimo“. Net ir toks pranešimas susilaukė ovacijų. Taip neprasidėjęs ir pasibaigė vienintelis mudviejų su tėvu bendras muzikavimas.
Į profesionalią muziką mane nukreipė tėvo kurso ir grupės draugas Hermanas Perelšteinas. Mokykloje per pamoką jis pasibeldė į klasės duris ir pasakė renkantis gabius dainininkus naujai steigiamam berniukų chorui, vėliau tapusiam garsiuoju „Ąžuoliuku“. Iš mūsų klasės atsirinko du, vienas iš jų buvau aš. Po pusantrų metų maestro H.Perelšteinas susirado savo kurso draugą Vytautą Vilkončių ir pasakė: „Tavo sūnui reikia mokytis muzikos. Jis gabus.“ Tėvas mielai pritarė mano stojimui į muzikos mokyklą, jei tik pats to noriu.
Lietuviai – dainuojanti tauta. Tačiau tarybiniais laikais kasmet vykstantis socialistinis lenktyniavimas, taip pat ir tarp mokyklų, neretai dainavimą chore grįsdavo savotiška prievarta. Artėjant chorų apžiūrai, mokyklos direktorė po pamokų stodavo prie lauko durų ir gindavo dainininkus į aktų salę, užuot leidusi bėgti į kiemą gainioti kamuolį. Todėl mokyklų vadovai gerokai nustebdavo, kai jų chorams imdavo vadovauti V.Vilkončius. Tą nuostabą man minėjo ne vienos Panevėžio ir Vilniaus mokyklos vadovas. Su V.Vilkončiaus vadovaujamais chorais jie neturėdavo bėdų, todėl kartais net pamiršdavo, kol staiga išgirsdavo apie naują choro pergalę apžiūroje, konkurse, festivalyje. Moksleiviai į mokytojo V.Vilkončiaus vadovaujamo choro repeticijas verždavosi patys, be prievartos ir administracijos raginimų.
Niekas nebevaidindavo neturįs balso. Vienas kitam pasakodavo, kaip ten įdomu, kaip linksma, ir netrukus choras pasipildydavo naujais dainininkais.
Boleslovas Zubrickas savo knygoje „Moksleivių chorai“ (1988) rašo: „Choruose tada dainavo daugiau kaip du šimtai S.Nėries mokyklos moksleivių, todėl ji buvo laikoma labiausiai dainuojančia visame Vilniuje.“ Šios mokyklos chorams tuomet ir vadovavo Vytautas Vilkončius.
Pažinojusieji V.Vilkončių neprisimena jo supykusio ar net surūgusio. Jis viską darė džiaugsmingai. Aplink save skleidė santarvę ir gerą nuotaiką. Žinoma, jam ne visur lengvai sekėsi. Daug kur teko žengti visai ne minkštu kilimu. Taigi ir nuotaikų patyrė visokių. Tačiau tų blogųjų savo nuotaikų jis neskleidė aplinkiniams. Toks pat buvo ir šeimoje. Per 12 mano gyvenimo metų vienintelį kartą mane baudė – atsargiai pasuko ausį, kai kartu su kitais klasės berniukais pabėgau iš biologijos pamokos. Bet jo autoritetas visiems šeimos nariams buvo didelis. Visada sugebėdavo įtikinti ne pykčiu ar bausmėmis, o argumentų logika ir gera, uždegančia nuotaika.
Tačiau net ir būdamas didelio talento muziku ir pedagogu Vytautas Vilkončius nesijautė esąs koks nors išskirtinis. Tiesiog gyveno ir dirbo, skleisdamas gėrį, draugiškumą, entuziazmą, pasišventimą ir atkaklumą. Meninį rezultatą pasiekdavo ne spaudimu, o vadovaujamiems žmonėms įžiebdamas norą drauge kurti grožį. Į muzikavimą įtraukdavo tuos, kurie patys nežinojo turį tam gebėjimų.
Jo meninio ugdymo metodas buvo parodyti ir įrodyti, jog muzikavimas yra labai įdomus ir malonus dalykas. Meną jis laikė didžia vertybe, teikiančia prasmę. Argi tai nėra didžiausia žmogaus gyvenimo vertybė?
Tikriausiai šie talentingo panevėžiečio Vytauto Vilkončiaus bruožai ir lemia, kad įvairiomis aplinkybėmis, prabėgus net pusei šimtmečio, bent kartą su juo susidūrę žmonės prisimena savo vadovą, mokytoją, draugą ir kolegą. Mano tėvas įrodė, kad 32 metų tam pakanka.
Laimis Vilkončius, kompozitorius
