Panevėžiečio gamtos mokslų daktaro, geobotaniko Abraomo Kisino gatvė išliko iš prieškarinių laikų. P. ŽIDONIO nuotr.

Atmintį saugantis miestas

Atmintį saugantis miestas

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Panevėžys sergsti čia gyvenusių, kūrusių, dirbusių iškilių panevėžiečių prisiminimą.

Kai kitą kartą išeisite tiesiog pasivaikščioti po miestą, apsidairykite: dažnas pastatas, skersgatvis ar skveras Panevėžyje yra pažymėtas kokios nors atminimo lentos. Vienos jų skirtos tam tikriems įvykiams, sukaktims, kitos – ypatingoms asmenybėms įamžinti. Turbūt nustebsite, kiek tarp tų atminimo ženklų rasite susijusiųjų su Panevėžio žydų bendruomenės istorija ir ryškiausiais jos atstovais. Deja, ir šiame straipsnyje visų jų įvardyti nebuvo galimybės.

Gydytojo Šachnelio Abraomo Mero atminimui gatvė Panevėžyje pirmąkart buvo pavadinta 1933 metais. P. ŽIDONIO nuotr.

Gydytojo Šachnelio Abraomo Mero atminimui gatvė Panevėžyje pirmąkart buvo pavadinta 1933 metais. P. ŽIDONIO nuotr.

Pervadintos po kelis kartus

Panevėžio kraštotyros muziejaus duomenimis, tarpukariu mieste buvo net šešios gatvės, pavadinimais susietos su žydų tauta: Rabino Hercelio, Rabino Icelio, Š. Mero, A. Kisino, Džonto ir Sinagogų aikštė.

Kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko pasakojimu, Š. Mero gatvė tokį vardą gavo 1933-iaisiais. Žymusis žydų kilmės medikas Šachnelis Abraomas Meras mirė 1930 metais, o po trejų metų Panevėžio miesto tarybos sprendimu Perkūno gatvė, kurioje gyveno šis daug miestui nusipelnęs gydytojas, buvo pavadinta jo garbei.

Bet prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, palikęs miesto veide gilų randą.

1941 metais, Panevėžį užėmus naciams, trys „žydiškus“ pavadinimus turėjusios gatvės buvo pervadintos – joms suteikti sovietų žiauriai nukankintų miesto ligoninės gydytojų vardai. Š. Mero gatvė tapo S. Mačiulio, A. Kisino – A. Gudonio, Rabino Hercelio – dr. J. Žemgulio. Tačiau neilgam, nes netrukus grįžo sovietai. Naujiesiems miesto šeimininkams priminimas apie nekaltas raudonojo teroro aukas buvo nereikalingas, tad jo buvo atsikratyta. Taip Panevėžyje ir vėl atsirado Š. Mero gatvė.

Garsiojo tarpukario mediko vardas, kaip ir svarūs nuopelnai, tada jau buvo gerokai primiršti, tad neapsieita be kuriozų. Dėl Š. Mero pavardės panašumo į savivaldos pareigas net būta svarstymų, jog gatvės pavadinimas ir miesto valdžia galbūt kažkaip susiję.

Mūsų dienomis gydytojo Š. Mero atminimas įamžintas net dviejose miesto vietose. Ramygalos gatvėje, ant Respublikinės Panevėžio ligoninės Infekcinių ligų klinikos sienos, kur anksčiau buvo žydų ligoninė, kabo vienam jos įkūrėjų ir ilgamečių vadovų skirta atminimo lenta.

Panevėžiečio gamtos mokslų daktaro, geobotaniko Abraomo Kisino gatvė taip pat išliko iš prieškarinių laikų.

Vokiečių okupacijos metais A. Kisinas su žmona ir dukra pateko į Kauno getą. Jis mirė Dachau koncentracijos stovykloje, kai iki išvadavimo buvo belikę vos pora mėnesių. Žmonai su dukra pavyko išgyventi.

Per nacių okupaciją A. Kisino vardą gatvės pavadinime pakeitęs gydytojo A. Gudonio irgi ilgai neužsibuvo. 1944-ųjų rudenį Panevėžio vykdomojo komiteto sprendimu ši gatvė pervadinta į Juozo Danilevičiaus. A. Kisino gatve ji vėl tapo tik 1990 metų vasarą.

Sinagogų aikštė tarpukariu buvo maždaug ten, kur šiandien įvaža jungia Ukmergės gatvę su Juozo Miltinio teatro kiemu. Karo metais aikštė buvo smarkiai subombarduota. Jam pasibaigus, teritorija išvalyta, vėliau numatyta ir įgyvendinta užstatymo schema.

Stela, skirta organizacijos „Joint“ 100 metų veiklos Panevėžyje ir Lietuvoje sukakčiai paminėti. P. ŽIDONIO nuotr.

Stela, skirta organizacijos „Joint“ 100 metų veiklos Panevėžyje ir Lietuvoje sukakčiai paminėti. P. ŽIDONIO nuotr.

Paminklais įamžinta sudėtinga istorija

Džonto gatvės, dabartiniams panevėžiečiams žinomos kaip J. Zikaro, istorija labai turtinga ir verta atskiro pasakojimo, sako istorikas D. Pilkauskas.

Sudėtingu laikotarpiu – po Pirmojo pasaulinio karo sekusių nepriklausomybės kovų, miestą nusiaubusių gaisrų, – atstatant Panevėžį daug prisidėjo JAV žydų labdaros organizacija „Joint“. Daugelyje valstybių šelpusi nuo karų nukentėjusius tautiečius, iš miesto ši draugija išsinuomojo žemės 40 gyvenamų namų žydų varguomenei statyti. Mainais „Joint“ sutiko prisidėti statant Panevėžio ugniagesių namus.

Būstai neturtingiems žydų bendruomenės atstovams kilo atkarpoje iki tuometės Skerdyklos – dabartinės Nemuno gatvės. Vėliau dalis žydų savo namus pardavė, juose apsigyveno ir kitų tautybių žmonių. O labdaros organizacijos nuopelnus atstatant miestą nuspręsta įamžinti naujai atsiradusioje gatvėje.

„Gatvę, kur statosi žydų namai, nuo Krekenavos gatvelės prieš rusų kapus, pavadinti Džonto gatve“, – archyvuose saugomą miesto valdžios protokolą cituoja muziejininkas.

Vėlesnė šios gatvės istorija – tragiška. 1941 metų birželio pabaigoje į Panevėžį įžengus nacistinės Vokietijos daliniams, netrukus buvo įsteigtas getas. Ir Džonto gatvė pateko į jo teritoriją.

Tų pačių metų rugsėjį gatvė pervadinta į Birželio 22-osios.

Karui tęsiantis, tikrumo nebuvo dėl nieko. Ir kai į miestą sugrįžo Raudonosios armijos daliniais, nauja valdžia, žinoma, dėl gatvių pavadinimų turėjo savų planų. 1944 metų rudenį Birželio 22-osios gatvės nebeliko – jai nuspręsta sugrąžinti Džonto pavadinimą.

Šeštajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje kilus naujai antisemitinei bangai, sukurpus garsiąją žydų gydytojų kenkėjų bylą, jos atgarsiai atsirito ir iki Panevėžio. Tad, pasakoja D. Pilkauskas, Džonto gatvė 1953 metų pradžioje pervadinta tarpukariu sušaudyto Lietuvos komunistų partijos nario Kazio Giedrio vardu.

Istorinį pavadinimą bandyta atkurti vėl atgavus nepriklausomybę.

„Prieš tą padarant buvo atsiklausiama ir vietos gyventojų, – prisimena istorikas. – Bet Džonto gatvės senbuvių buvo likę labai mažai. Dauguma gyventojų jau nežinojo, kad prieš daug metų ši gatvė vadinta Džonto…“

Tad 1991 metais K. Giedrio gatvė buvo pervadinta į J. Zikaro. Bet jos pradžioje stovi priminimas apie ypatingą reikšmę turėjusį senąjį jos vardą – Panevėžio miesto žydų bendruomenės pastatyta stela, skirta organizacijos „Joint“ 100 metų veiklos Panevėžyje ir Lietuvoje sukakčiai paminėti.

O netoliese, Krekenavos ir Klaipėdos gatvių kampe, stovi dar vienas paminklas, žymintis geto vietą. Pasak Panevėžio miesto žydų bendruomenės vadovo Genadijaus Kofmano, tuo metu, kai jis kurtas, neturėta tikslių duomenų apie geto įkūrimo dieną, tad nurodyta keliomis dienomis ankstyvesnė. Tik vėliau pavyko rasti dokumentus, kuriuose minima, kad getas įkurtas ne 1941 metų liepos 7-ąją, o 11-ąją.

Skaudžiausius miesto žydų bendruomenės istorijos puslapius primena jau mūsų laikais pastatyti paminklai. Fotografijoje – „Liūdinti žydų motina“ buvusių žydų kapinių vietoje. P. ŽIDONIO nuotr.

Skaudžiausius miesto žydų bendruomenės istorijos puslapius primena jau mūsų laikais pastatyti paminklai. Fotografijoje – „Liūdinti žydų motina“ buvusių žydų kapinių vietoje. P. ŽIDONIO nuotr.

Šventa žemė

Mieste yra ir daugiau memorialinių lentų, paminklų, primenančių čia gyvenusius ir kūrusius žydus.

Viena tokių lentų kabo Savanorių aikštėje ant buvusio Panevėžio ješivos pastato. Atminties skvere buvusias žydų kapines įamžina paminklas „Liūdinti žydų motina“. Į kapines sugrąžinti ir kadaise į dekoratyvinę sienelę šalia Juozo Miltinio dramos teatro įmūryti žydų paminklų likučiai.

Pasak G. Kofmano, šios kapinės uždarytos 1955 metais tuomečio Vykdomojo komiteto sprendimu. Nors jose nebelaidota, turėjo būti prižiūrimos. Deja, po dešimtmečio priimtas makabriškas sprendimas – likviduoti amžino poilsio vietą ir čia įkurti parką. Mirusiųjų palaikus buvo leista perlaidoti, tačiau tai padaryti reikėjo per labai trumpą laiką. Turint omenyje, kad didelė dalis artimųjų buvo žuvę holokausto metu arba emigravę, dauguma palaikų ten ir tebesiilsi iki šiol. Bendruomenės vadovas pasakoja, kad miesto valdžios sprendimu naikinti kapines piktinosi tiek žydai, tiek lietuviai, – skųstasi net ir Maskvai.

Pasak G. Kofmano, prieš tvarkant buvusių kapinių teritoriją, daug svarstyta, kaip geriau įamžinti mirusiųjų atminimą. Jis pats daug važinėjo po Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos kapines, ieškojo idėjų. Konsultuotasi su rabinais.

„Tai vienos seniausių kapinių Panevėžyje, todėl ir atsidūrusios miesto centre“, – aiškina G. Kofmanas.

Šiose kapinėse arčiau A. Smetonos gatvės stovi kitas paminklinis akmuo, žymintis buvusių kapinių vietą. Jis pastatytas 1991 metais.

Nusilenkti kūrėjams

Birutės gatvėje ant teatro „Menas“ galinės sienos kaba paminklinė lenta žymiam žydų kino ir teatro aktoriui Benjaminui Zuskinui. Gimęs ir augęs Panevėžyje būsimasis aktorius Pirmojo pasaulinio karo metais išvyko į Rusiją. Nusipelnęs Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos artistas buvo ir antifašistinio žydų komiteto narys, vėliau sovietų valdžios sušaudytas. Pasak G. Kofmano, minint antifašistinio žydų komiteto sukaktį, kilo mintis įamžinti jo žmones, kilusius iš Lietuvos. B. Zuskinas, kartu su Daugpilyje gimusiu Valstybinio žydų teatro direktoriumi Solomonu Michoelsu, buvo šio komiteto nariais. Pastarasis buvo pirmuoju jo pirmininku. Atsitiktinai paaiškėjo, kad šio pusbrolis gyveno Panevėžyje, Ramygalos gatvėje.

Pasak G. Kofmano, bendruomenė nori įamžinti ir garsią iš Panevėžio kilusią, čia augusią skulptorę Mariją Dilon.

„Praeis koronavirusas, rasime vietą, kur ji gimė, užaugo, ir įamžinsime“, – planuoja jis.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų