-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šiuo metu šis paties J. Beinorto pasistatytas geltonų plytų namas parduotas, jame įsikūrusi jauna šeima, o signataro našlė išsikėlusi gyventi į Vilnių.
Atidengti atminimo lentos susirinko didžiulis būrys J. Beinorto bendražygių – žygeivių, politikų, taip pat kaimynų, draugų.
Buvo prisiminta, kaip keliaudami žygeiviai, švęsdavo sovietų mėgintas drausti Rasų, Vėlinių šventes, tvarkė sukilėlių, partizanų kapus, traukė tautines giesmes, už ką daugeliui jų tekdavo aiškintis sovietinėms represinėms struktūroms. Kaip atidengiant atminimo lentą kalbėjo Albina Saladūnaitė, bene daugiausiai už žygeivišką veiklą kliūdavo pačiam būsimajam signatarui, jų bičiuliui, vadui, vedliui J. Beinortui.
Panevėžio meras Rytis Račkauskas taip pat buvo pristatytas kaip J. Beinorto bendražygis, savotiškas jo auklėtinis. O augino jame būsimasis signataras lietuvybę. Pasak mero, J. Beinortas – jo mokytojas, vedlys, įkvepėjas, padėjęs atskirti, kas tikra, nuo netikrų dalykų. R. Račkauskas prisiminė Sąjūdžio kūrimo pradžią Panevėžyje, kai buvo neaišku, kas priešas, o kas – išdavikas. Anot mero, būtent J. Beinorto patirtis, jo savimonė padėjo tuomet susivokti neaiškiose situacijose.
„Simboliška, kad šviesios atminties signataro Juliaus Beinorto atminimo lenta ant jo namo atidengiama šventinės Panevėžio miesto gimtadienio savaitės metu. Sąjūdis, Kovo 11-oji, gilus tikėjimas Lietuva ir jos ateitimi, žmogiška šiluma ir vidinė stiprybė – prisimenant Julių Beinortą šie dalykai pirmiausia iškyla mintyse. Jis buvo ir daugumai jį pažinojusių visada išliks tiesaus, principingo žmogaus pavydžiu. Jis visada bus žmogumi, kuriuo gali didžiuotis Panevėžys ir Lietuva. Tegul ši lenta įamžina jo atminimą ir ateities kartoms“, – kalbėjo meras.
Signataras Jonas Liaučius prisiminė, kad Panevėžyje kuriant Sąjūdį, kai aplink šmėkščiojo KGB, neabejotinai visiems reikėjo kovoti ir su savimi.
„Julius visuomet būdavo už privatinę nuosavybę, tad, kai mes statėmės namą, ne vienas jam sakė, kad su tuo namu tu tiesi sau kelią pas baltas meškas. Julius į tai atšaudavo, kad ateis laikais, kai mes patys, lietuviai, saviems ministrams skirsime portfelius“, – priminė J. Beinorto našlė Vida.
Ji teigė visada stebėdavusis ir savo vyro drąsa, ir jo tikėjimu.
„Julius buvo tikras krikščionis, niekada neišdavęs tikėjimo“, – sakė į atminimo lentos atidengimo iškilmes atvykęs kitas signataras Jonas Šimėnas.
Jam su J. Beinortu teko drauge dirbti Seime. J. Šimėnas buvusį kolegą prisiminė kaip ramų, atkaklų, dirbantį tautos labui.
Vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, daugybę metų kunigavęs Žemaitijoje, teigė, kad Žemaitija tokių kaip J. Beinortas, lietuvybę puoselėjusių pasauliečių, kaip ir neturėjo, šią veiklą, anot ganytojo, ten vykdė dvasininkijos atstovai. Vyskupas kvietė iš J. Beinorto mokytis meilės tėvynei ir laisvei.
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs Seimo, Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narys, visuomenės veikėjas J. Beinortas (gim. 1943 m.) mirė 2019 m. Į Panevėžį jį gyvenimas atvedė jaunystėje. Nuo 1967 iki 1990 m. dirbo „Ekrano“ gamyklos inžinieriumi, cecho viršininku, technologinio biuro vadovu. 1988–1989 m. buvo vienas iš Sąjūdžio Panevėžio rėmimo grupės steigėjų, vėliau – Sąjūdžio miesto tarybos narys. Išrinktas į Sąjūdžio Seimą, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas.
