Vyskupas Kazimieras Paltarokas 1952 metų gegužę, kai buvo minimas jo 50-ies metų kunigystės jubiliejus. VKPA nuotr.

Atlaikęs Bažnyčios ir tautos tragediją

Atlaikęs Bažnyčios ir tautos tragediją

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Vienos didžiausių Lietuvos valstybės archyvuose saugomų vertybių – iškilių asmenybių, savo būtimi atspindėjusių visos šalies likimą, gyvenimo ir darbų liudijimai.

Tokia asmenybė, itin brangi Panevėžio kraštui, – vyskupas Kazimieras Paltarokas. Kad ir kaip sovietai stengėsi saviems tikslams išnaudoti jo, ne vienerius metus buvusio vieninteliu aukščiausiu Lietuvos dvasininku, statusą, tik atsimušė į tikėjimo ir ištikimybės Lietuvai mūrą.

Paskelbti ideologijos priešais

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istorikas daktaras Darius Juodis abejoja, ar kam nors dar reikėtų priminti sovietų nusiteikimą prieš religiją.

„Pati jų ideologija skelbė, kad religija yra neigiamybė, kurią ateistinis auklėjimas turi išgyvendinti. Dėl tokio požiūrio jokio sugyvenimo su religijos atstovais, tai yra kunigija, negalėjo būti“, – sako jis.

Kita rakštis okupacinės valdžios atstovams buvo vietos Katalikų bažnyčios artimi kontaktai su užsieniu – jai esant pavaldžiai popiežiui ir Vatikanui, kitaip ir negalėjo būti.

Todėl sovietai, anot daktaro D. Juodžio, intensyviai kišosi į Bažnyčios kadrų politiką ir net bandė sukurti autokefalinę Bažnyčią – tai yra nepriklausomą nuo Vatikano. Tačiau visos pastangos buvo bergždžios, o nesėkmės dar labiau gilino priešišką sovietinės nomenklatūros požiūrį į dvasininkiją.

Pasak istoriko, kunigija, vyskupai ypač buvo persekiojami pokario metais. Juos kaltino remiant antisovietinį pasipriešinimo judėjimą, dažną už tai suimdavo. Nuo 1944 iki 1953 metų į areštuotųjų sąrašus pateko net 362 kunigai – tarp jų buvo ir aukščiausi Bažnyčios hierarchai.

Tokios politikos pasekmių ilgai laukti neteko: 1947 metais laisvėje Lietuvoje teliko vienintelis vyskupas – Panevėžio. Jo Ekscelencija Kazimieras Paltarokas.

Daktaro D. Juodžio žiniomis, apie šį iškilų dvasininką išlikę nemažai istorinės medžiagos. Vien Lietuvos ypatingajame archyve saugomą vyskupo sekimo bylą formuliarą esą sudaro keli tomai. Sovietų ketinimai jo atžvilgiu minimi ir įvairiose ataskaitose, planuose, saugumo agentų pranešimuose. Trūksta tik duomenų apie kai kuriuos saugumo sprendimus, susijusius su vyskupu, kurie kol kas arba dar nerasti, arba jų išvis niekada nebuvo.

„Šiuo atveju archyvai yra platūs, – apibendrina istorikas. – Apie vyskupą Kazimierą Paltaroką išliko pakankamai dokumentų, kad būtų galima suprasti mastą, aplinkybes, kaip tuo laiku gyveno visa dvasininkija.“

Nuo pat tarnystės pradžios Kazimieras Paltarokas buvo pasinėręs į visuomeninę ir ganytojišką veiklą. Garsusis jo šūkis „Net miręs norėčiau dar jums patarnauti“ prisimenamas iki šiol (fotografijoje – 1934-aisiais Biržų tikintieji pasitinka Jo Ekscelenciją). P. LOČERIO/ PVKA nuotr.

Nuo pat tarnystės pradžios Kazimieras Paltarokas buvo pasinėręs į visuomeninę ir ganytojišką veiklą. Garsusis jo šūkis „Net miręs norėčiau dar jums patarnauti“ prisimenamas iki šiol (fotografijoje – 1934-aisiais Biržų tikintieji pasitinka Jo Ekscelenciją). P. LOČERIO/ PVKA nuotr.

Išbandymų laikotarpis

Daktaro D. Juodžio vertinimu, Bažnyčios padėtis visą sovietmetį buvo labai sudėtinga, bet stalininiu laikotarpiu – ypač. Būtent tada pradėtos uždarinėti bažnyčios, nors tai daryta ir vėlesniais metais, ir kai kada net aktyviau nei Josifo Stalino valdymo laikotarpiu. Ir ateizacija, istoriko teigimu, pasireiškė jau po diktatoriaus mirties, ir Kryžių kalno griovimas vyko ne stalinizmo metais, o vėliau.

Vis dėlto dvasininkijai ypač sudėtingi buvo keli pirmieji pokario metai.

Kaip aiškina D. Juodis, tuo laiku rinktis nelabai buvo iš ko: galėjai arba priešintis okupacinei valdžiai, arba su ja susigyventi, arba laviruoti tarp abiejų kovojančių pusių.

„Kunigai, ypač kaimiškose vietovėse, turėjo ryšių su partizanais, juos rėmė, o tam paaiškėjus buvo įkalinami lageriuose“, – sako istorikas.

„Apie vyskupą Kazimierą Paltaroką išliko pakankamai dokumentų, kad būtų galima suprasti mastą, aplinkybes, kaip tuo laiku gyveno visa dvasininkija.“

Daktaras D. Juodis

Bene sunkiausias pasirinkimas, jo teigimu, tekdavo dvasininkams, ryždavusiems įsijungti į aktyvųjį ginkluotą pasipriešinimą. Jie susidurdavo su skausminga moraline dilema, kaip suderinti realią kovą su tėvynės priešais ir Dievo įsakymą „Nežudyk“.

Vyskupų padėtis, anot daktaro, dar labiau išsiskyrė.

„Jie buvo per daug matomi, kad galėtų tiesiogiai padėti, bet visada kaltinti pagalba pogrindžiui“, – pasakoja apie archyviniuose dokumentuose atsiskleidžiančią to meto realybę daktaras D. Juodis.

Sovietų valdžia, be viso kito, dar ir spaudė aukštuosius Bažnyčios hierarchus pasmerkti antisovietinį pasipriešinimą. Bet iš vyskupo K. Paltaroko jo taip ir neišgavo.

Vyskupas Kazimieras Paltarokas 1928 metais. PVKA nuotr.

Vyskupas Kazimieras Paltarokas 1928 metais. PVKA nuotr.

Matomi, bet negirdimi

Pasak daktaro D. Juodžio, dar 1940 metais, kai sovietų valdžia pradėjo įsitvirtinti ir sovietizuoti kraštą, visi vyskupai, kartu ir K. Paltarokas, pakliuvo į saugumo akiratį. Pokario metais sekimas tik suintensyvėjo.

Yra duomenų, kad artėjant frontui 1944 metais K. Paltarokui buvo siūlyta trauktis į Vakarus – kaip tą padarė kiti trys vyskupai ir daugiau nei pustrečio šimto kunigų bei vienuolių. Tačiau jis atsisakė: Panevėžio vyskupas buvo įsitikinęs, kad privalo likti Lietuvoje.

Sprendimas dalytis sudėtingu savo sutanos brolių ir visos tautos likimu K. Paltarokui brangiai kainavo. Pas vyskupą vėl pradėjo lankytis saugumo darbuotojai, o ir jis pats, suprantant aukštą statusą, buvo kviečiamas į susitikimus Vilniuje.

Tie vizitai priminė absurdišką katės ir pelės žaidimą, bet kada galėjusi pasibaigti tragedija.

„Aš visada kaip pavyzdį pateikiu atvejį, kai vyskupas Kazimieras Paltarokas susitiko su tuomečiu Sovietų Lietuvos MGB ministru Dmitrijumi Jefimovu“, – pasakoja daktaras D. Juodis.

Ministras esą iškart pažėrė dvasininkui kaltinimų, kad Bažnyčia bendradarbiauja su partizanais, reikalavo nutraukti tuos ryšius ir pradėti rodyti palankumą valdžiai. Kantriai išklausęs, K. Paltarokas pasiūlė pasikalbėti apie sovietų vykdomus žuvusiųjų palaikų niekinimus viešose vietose, valstiečių varymą ginklu į gurguoles, bažnyčių registravimą, varžomą religinį vaikų auklėjimą.

MGB vadovas nudavė, tarsi nežinotų, kas vyksta, – ėmė postringauti, kad žuvusiųjų niekinimas yra nusikalstamas ir už tai turi būti baudžiama, kad niekas neturi teisės valstiečių varyti ginklu, kad saugumas nesikiša į bažnyčių registraciją, o tėvams neturi būti draudžiama vesti vaikus į bažnyčią, mokyti religijos ir taip toliau.

„Tokie dalykai rodė, kad netgi pokalbis su valdžios atstovais beprasmis“, – sako D. Juodis.

Saugumas ilgus metus rinko persekiojo Panevėžio vyskupą, tačiau bergždžiai – įbauginti dvasininko nepavyko (Jo Ekscelencija Nepriklausomybės paskelbimo 10-mečiui pastatyto paminklo savanoriams šventinimo ceremonijoje Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse 1930 metais). PANEVĖŽIO APSKRITIES GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOJI BIBLIOTEKOS rinkinių nuotr.

Saugumas ilgus metus rinko persekiojo Panevėžio vyskupą, tačiau bergždžiai – įbauginti dvasininko nepavyko (Jo Ekscelencija Nepriklausomybės paskelbimo 10-mečiui pastatyto paminklo savanoriams šventinimo ceremonijoje Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse 1930 metais). PANEVĖŽIO APSKRITIES GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOJI BIBLIOTEKOS rinkinių nuotr.

Iliuzinė laisvė

1947 metais vieninteliu Lietuvoje likęs Panevėžio vyskupas K. Paltarokas 1949-aisiais dar perėmė ir Vilniaus vyskupijos ganytojo pareigas. Kaip paaiškėjo, ilgam.

Kodėl jis buvo paliktas aukščiausiu Bažnyčios hierarchu, daktaras D. Juodis sako aiškaus atsakymo archyvuose taip ir neaptikęs. Tegali spėti, kad vyskupas sovietų valdžiai buvo reikalingas.

„Visus aukščiausius hierarchus pasodinsi – kas vadovaus Bažnyčiai Lietuvoje?“ – klausia istorikas. Nors įsivaizduoja, jog būta ir atsargumo, jeigu žinia apie prieš dvasininkiją vykdomas represijas pasiektų Vakarus ir išplistų po pasaulį.

Be to, sovietams buvo palankiau, kad Bažnyčios tarnai bendradarbiautų su valdžia ir, pageidautina, vykdytų jos įsakymus. To pasiekti niekada nepavyko, bet tikslai kelti.

D. Juodis beveik neabejoja, kad tokie planai kurti ir K. Paltaroko atžvilgiu. Jo įtaka būtų buvusi neįkainojama siekiant pakeisti visuomenės požiūrį į okupantus. Todėl saugumas vienintelio Lietuvos vyskupo nė akimirkai nepaleisdavo iš akių. Ieškojo jo priešiškos veiklos įrodymų, pokariu bandė prikišti bendradarbiavimą su pogrindžiu, partizanais – griebėsi bet ko, ką galėtų panaudoti kaip svertą palenkiant nepalaužiamo būdo dvasininką savo pusėn.

Daktaro D. Juodžio žiniomis, net K. Paltaroką sekę agentai, informatoriai buvo verbuojami iš pačių kunigų tarpo, vyskupui artimos aplinkos. Tačiau daugelis į agentūrinį tinklą įtraukti prievarta, agentai būdavo abejotino patikimumo – dažnas tik imituodavo veiklą ir savo „vadovams“ pranešinėdavo nepilną arba nereikšmingą informaciją, nuogirdas.

Žinodamas esantis po didinamuoju stiklu, K. Paltarokas visada turėjo pasverti, ką sako, – jo pokalbių klausytasi visur, įskaitant ir gyvenamąsias patalpas. Ir vis dėlto buvo situacijų, kuomet net arešto grėsmė neleido dvasininkui tylėti. Archyviniuose dokumentuose fiksuota jo pasisakymų apie Trijų kryžių sprogdinimą Vilniuje 1950-aisiais, bažnyčių uždarymą. Saugumas niekada neatleido vyskupui ir už tai, kad jis dalyvavo 1941-aisiais Panevėžyje bolševikų nukankintų medikų ir žudynių prie Cukraus fabriko aukų laidotuvėse ir sakė pamokslą.

„Tad net būdamas laisvėje, jis negalėjo jaustis laisvai“, – sako istorikas.

Vyskupas prie savo namų Sodų gatvėje. PVKA nuotr.

Vyskupas prie savo namų Sodų gatvėje. PVKA nuotr.

Nesuklydo nė karto

Pažvelgus į archyvinius dokumentus, susidaro vyskupo K. Paltaroko, kaip aktyvaus reakcionieriaus, priešiškai nusiteikusio sovietų valdžios atžvilgiu, pamoksluose nevengiančio neleistinų pasisakymų, vokiečių okupacijos metais skleidusio antisovietinę propagandą ir finansiškai parėmusio pogrindį, portretas. Saugumą savo nepalenkiamumu iš kantrybės vedusiam dvasininkui kaltinimų buvo metama labai daug, bet konkrečių įrodymų nepateikiama.

„Išskyrus „kažkoks agentas kažkur kažką pasakė“ lygio“, – pastebi daktaras D. Juodis.

Tiesa, sako jis, stalinizmo metais ir to visiškai pakakdavo, kad būtų galima suimti žmogų.

„Vyskupai buvo matomi asmenys, bet tai sovietams nesutrukdė suimti Teofilį Matulionį, Pranciškų Ramanauską, Mečislovą Reinį, o Vincentą Borisevičių sušaudyti“, – primena istorikas, pripažįstantys, jog priežastys, dėl kurių vyskupas K. Paltarokas išvengė arešto, taip ir lieka nežinomos.

Kita vertus, tie patys archyvuose saugomi dokumentai rodo dvasininką buvus labai apdairiu ir įžvalgiu žmogumi. Daktaras D. Juodis pasakoja, jog K. Paltarokas niekada į pareigas neskirdavo asmenų, kurie jam atrodydavo nepatikimi, – kad sovietų valdžia negalėtų per juos daryti įtakos. Taip vienas kunigas negavo vyskupo pritarimo tapti dvasinės seminarijos rektoriumi, nes šis jį laikė sovietų statytiniu. Pasak istoriko, K. Paltarokas jautė, kad šis kunigas MVD agentas, taigi jo paskyrimas būtų prilygęs seminarijos atidavimui į saugumiečių rankas.

Ir tai buvo ne vienintelis atvejis, kai vyskupui sėkmingai pavyko savo aplinkoje identifikuoti agentus.

„Svarbiausia, kad tie žmonės tikrai buvo užverbuoti – jis neklysdavo“, – sako D. Juodis, neatmetantis tikimybės, kad užverbuotieji ir patys vyskupui pasisakydavo, kur nesiekdavo saugumo ausis.

„Tokių dalykų aš neatmetu, – dar sykį pabrėžia istorikas. – Dirbti per prievartą koktu. Neretai pokario metais užverbuoti žmonės savo draugams, pažįstamiems apie tai, kad yra verčiami dirbti saugumui, pasisakydavo. Tokių pavyzdžių galima rasti ne vieną.“

Vyskupo Kazimiero Paltaroko laidotuvės Panevėžio katedroje 1958 metų sausio 7-ąją irgi buvo akylai KGB stebimos. VKPA nuotr.

Vyskupo Kazimiero Paltaroko laidotuvės Panevėžio katedroje 1958 metų sausio 7-ąją irgi buvo akylai KGB stebimos. VKPA nuotr.

Iki paskutinės dienos

Labai ilgai Panevėžio vyskupą lydėjusi sėkmė visgi turėjo kada nors išsekti. Beveik dešimtmetį jam pavyko išvengti arešto, nors per tiek laiko saugumas sukaupė pakankamai inkriminuojančios medžiagos.

„Matėsi, kad iš jo nebus naudos – vyskupo spaudimas ir sekimas neduoda jokio rezultato, ir jau reikėjo areštuoti“, – pasakoja D. Juodis.

Archyviniai duomenys rodo, kad K. Paltaroko suėmimui buvo pradėta rengtis 1952 metais. Tačiau 1953-iaisiais mirus J. Stalinui ir Sovietų Sąjungoje papūtus atšilimo vėjams, areštas taip ir neįvyko. LSSR saugumo padalinys neturėjo vienašališkų galių suimti tokio rango Bažnyčios atstovo be aukštesnės vadovybės – SSRS saugumo organų ar LKP CK pritarimo, o jo niekada negavo.

Pasak daktaro D. Juodžio, po 1953 metų masiniai areštai liovėsi. Nors pasipriešinimo dalyviai buvo sodinami į kalėjimus vos ne iki paskutinių dienų, vyskupo liesti nesiryžta.

„Kad ir koks švelnus buvo tas pirmasis atšilimas, sovietų saugumo sistema pradėjo atsargiau taikyti represines priemones“, – aiškina istorikas.

Tiesa, vyskupas K. Paltarokas saugumiečių liko stebimas iki pat mirties. Informacija buvo renkama net paskutinėmis jo gyvenimo dienomis – nerimaudama dėl nepalaužto Panevėžio vyskupo paveldo ir galimo įpėdinio, KGB dirigavo net ir jo laidotuvėms…

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų