-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pirmąjį spektaklį Lietuvoje režisierius pastatė prieš daugiau nei trisdešimt metų, kai šalis dar nebuvo išsivadavusi iš Sovietų Sąjungos jungo. Nors laiko nutekėjo nemažai, tačiau P. Stoičevo atmintyje ta diena įsirėžė.
Teatralas Lietuvoje pastatė šešiolika spektaklių: aštuonis Juozo Miltinio dramos teatre ir tiek pat Šiaulių dramos teatre. Skaičius iš tiesų magiškas, nes sutampa su kūrėjo gimimo diena.
„Labai norėjau, kad mano pastatytų spektaklių skaičius Lietuvoje perliptų šešiolikos ribą“, – šmaikštavo P. Stoičevas.
Išsvajotu septynioliktuoju tapo dramos teatre „Menas“ sukurtas spektaklis „Virtuali meilė“. Užsienio režisierius apie šią panevėžiečių mėgstamą teatrą žino nuo pat jo įkūrimo dienos. Jis taip pat pažįsta žmones, pradėjusius „Meno“ istoriją. Daugelis buvusių aktorių yra jo draugai.
„Man patinka ir šios vietos pavadinimas“, – pagyrų negailėjo menininkas.
Būtent šiame teatre P. Stoičevas norėjo pastatyti tiek neįprastą spektaklį ir atiduoti duoklę šiuolaikiškai meilei.
„Pasaulis keičiasi, todėl norėjau atkreipti dėmesį į virtualią meilę. Man atrodo, kad vietą spektakliui pasirinkau intuityviai, nes šis teatras yra labai jaukus ir puikiai perteikia meilės jausmą“, – „Sekundei“ sakė režisierius.
Spektaklį „Virtuali meilė“ P. Stoičevas pastatė pagal šiuolaikinio austrų rašytojo Danielio Glatauerio romaną „Leo ir Emi“, kuris yra išverstas į daugelį kalbų ir tapo bestseleriu. Lietuvoje jis taip pat nepaliko abejingų.
iesa, P. Stoičevas knygos siužetą nusprendė kiek perkurti. Du pagrindinius – vyro ir moters – personažus spektaklyje pakeitė trys, dėl to istorija tapo dar labiau intriguojama.
D. Glatauerio romano veikėjai bendrauja elektroniniais laiškais. Režisierius sako, kad dėl to atskiros dramaturgijos jam kurti nereikėję, o iš knygos pasirinko tai, kas leido meilės istoriją parodyti scenoje. Spektaklis pagal šio rašytojo romaną jau ne kartą buvo statytas Vokietijoje ir Austrijos teatruose.
„Aš ieškojau meilės universalumo. Šis jausmas gali susieti ne tik vyrą ir moterį. Meilė – universali ir bendra visiems. Nors mūsų spektaklyje meilė yra virtuali, tačiau tikiuosi, kad ji stipresnė nei realybėje gali būti tarp vyro ir moters“, – aiškino P. Stoičevas.
„Meilė – universali ir bendra visiems. Nors mūsų spektaklyje meilė yra virtuali, tačiau tikiuosi, kad ji stipresnė nei realybėje gali būti tarp vyro ir moters“.
P. Stoičevas
Jo teigimu, meilė yra labai plati sąvoka ir įgauna netgi dievišką pavidalą. Režisierius pabrėžia, kad su šiuo ypatingu jausmu reikia gyventi kasdien ir jo nepamiršti.
„Jeigu žmogus nori, meilę gali rasti ir virtualioje erdvėje“, – tvirtino menininkas.
P. Stoičevas įsitikinęs, kad ne vienas skaitė šį romaną, tačiau niekas nenumanė, jog jį galima perkelti į teatro sceną. Menininkas neslėpė, kad susirašinėjimo forma parašytas romanas jam buvęs nemenkas iššūkis.
„Tikiuosi, kad mums pavyko sukurti meilės istoriją ir bus įdomesnė nei įprastuose romanuose ar pjesėse“, – kalbėjo režisierius.
Kadangi romanas nėra trumpas, P. Stoičevas sakė, kad spektaklis gali turėti tęsinį. Tačiau jis tvirtino, kad teatras – ne serialų gamintojas, todėl tokios minties nė nesvarstantis.
„Spektaklis turi pradžią ir pabaigą. Jis žiūrovui nieko neprimeta, taigi kiekvienas gali ieškoti savų atsakymų. Išėjęs iš spektaklio žmogus galės pamąstyti ne tik apie tai, kas vyko scenoje, bet ir apie savo gyvenimą“, – sakė teatralas.
Laimingos pabaigos, kurią galima išvysti amerikiečių filmuose ar lietuviškuose serialuose, režisierius nežada.
„Viskas kaip gyvenime. Keista, individualu ir neaišku…“ – tvirtino P. Stoičevas.
Režisierius sako, kad daugumos dramaturgų, pagal kurių pjeses jis Lietuvoje statė spektaklius, teatralai nežinoję. Tačiau P. Stoičevo dėka su jų kūryba susipažinę lietuviai režisieriai jų pastatymų imdavosi su užsidegimu.
Jis sako, kad prieš atvykdamas į Lietuvą puikiai žinojęs, jog čia dirba patyrę režiseriai.
„Manau, kad taip yra ir dabar“, – kalbėjo teatralas.
Jis seka procesus, kurie vyksta Lietuvos teatruose, ir neslepia savo nuomonės, kad Juozo Miltinio dramos teatras nuolat patiria krizę. Šiame teatre jis dirbo ne vienerius metus, o pirmąjį spektaklį prieš dešimtmetį sukūrė pagal Yasminos Rezos pjesę „Menas“.
„Lietuvos teatrams stengiausi pasiūlyti ką nors nauja. Tačiau dabar matau, kad jiems to nebereikia, – nuogąstavo P. Stoičevas. – Daug projektų man pačiam teko finansuoti, bet už tai padėkos retai kada sulaukdavau. Kai Lietuvos teatrams buvau reikalingas, jie manęs ieškojo ir kvietė.“
Į diskusijas, kodėl nebestato spektaklių Juozo Miltinio dramos teatre, režisierius nesileido. Tik užsiminė: „Matau, kad šiam teatrui aš nebereikalingas, tačiau galiu pasakyti, jog ir jis man nebereikalingas. Mačiau tikslą ir prasmę ten toliau kurti, tačiau nebėra žmonių, kurie to norėtų.“
Po spektaklio „Virtuali meilė“ premjeros režisierius išvyko į Šveicariją. Toje šalyje jis gyvena ir kuria. Šį kartą Lietuvą P. Stoičevas paliko nepažadėjęs grįžti.
„Kai sulauki gražaus amžiaus, supranti, kad geriau nieko neplanuoti ir pasiduoti gyvenimo tėkmei“, – prieš spektaklio premjerą kalbėjo režisierius.
P. Stoičevas per tiek metų pramoko lietuviškai, nors su aktoriais dažniausiai bendrauja anglų ir rusų kalbomis. Teatralai kalbos barjero nejaučia, tačiau režisierius neslepia, kad yra mentaliteto skirtumų.
„Kūrybos procese įvyksta alchemija ir viskas susimaišo. Manau, kad kartu mes sukuriame kitonišką dinamiką, suvokimą ir netgi pasaulėjautą“, – tikino pašnekovas.
Jis lietuvių aktorių ant pjedestalo nekelia ir nevengia jiems pagrūmoti pirštu. Pasak P. Stoičevo, jiems kartais trūksta darbo drausmės ir ritmo pajautimo.
„Lietuvos aktoriai kur kas jautresni nei kitų Europos šalių, kuriose man teko bendrauti. Dirbdami kartais to jie nesugeba nuslėpti. Lietuvius aktorius kai kada per daug veikia aplinka. Tačiau jie tikrai yra profesionalūs ir įdomūs“, – mintimis dalijosi režisierius.
