LKBKRONIKA.LT nuotr.

Atgijęs išeivijos balsas

Kaip sovietmečiu Lietuvos pogrindyje užgimęs leidinys – vienas iš daugelio, – tapo išeivijai instrumentu, padėjusiu pagaliau atskleisti pasauliui tiesą apie tėvynėje likusių tautiečių patiriamas represijas.

Lietuvių išeivija nuo pat pirmųjų sovietų okupacijos dienų buvo balsu, garsiai ir nenutrūkstamai skelbusiu apie neteisėtai atimtą Baltijos šalių nepriklausomybę ir būtinybę ją susigrąžinti. Tačiau vien to nepakako Vakarų visuomenei išjudinti. Laisvės vilčiai užauginti reikėjo didesnio, paveikesnio stimulo, ir juo tapo 1972-ųjų pavasarį pradėta leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, kurioje konkrečiais faktais kalbėta apie sovietų valdžios daromus nusikaltimus, žmogaus teisių pažeidinėjimus, represuojamus tikinčiuosius.

Per kitus kelerius metus „Kronika“ užsienyje užsitarnavo bene patikimiausio informacijos apie sovietinę realybę šaltinio vardą.

Pataikė į globalų kontekstą

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesoriaus Arūno Streikaus teigimu, lietuvių išeivija visą laiką – nuo pat 1945-ųjų aktyviai palaikė vadinamąją Lietuvos laisvės bylą ir stengėsi, kiek įmanoma, užtikrinti Lietuvos okupacijos nepripažinimo politikos tąsą.

„Su „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ pasirodymu ir informacijos srauto iš sovietų Lietuvos padidėjimu išeivijai tapo gerokai lengviau tą daryti, nes turėjo, kuo remtis“, – konstatuoja profesorius A. Streikus.

Pasak jo, 6-asis dešimtmetis buvo laikotarpis, kai šaltajame kare stebėtas laikinas įtampos atoslūgis. Tad Vakarų pasaulyje lietuvių išeivijos ryžtas kalbėti apie sovietų nusikaltimus, apie Baltijos šalių nepriklausomybės bylą buvo traktuojamas nevienareikšmiškai.

„Į tai žiūrėta kaip į kokių nuo arenos nuėjusių, nuo realybės atitrūkusių žmonių kalbas ir pastangas, – pasakoja istorikas. – Išeivija jautėsi šiek tiek izoliuota ir ignoruojama. Bet būtent su „Kronika“ įsiklausymas į jos balsą vėl atgijo.“

Viena „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ sėkmės užsienyje priežasčių, profesoriaus A. Streikaus vertinimu, turbūt buvo ir tai, kad ji savotiškai atliepė tuometinio Vakarų pasaulio „mindstream“ – minčių srautą, kuriame dominavo visuotinis žmogaus teisių aktualizavimas.

„Kalbėjimas būtent tokia – žmogaus teisių kalba labai gerai atitiko ano meto Vakarų viešąjį diskursą, ir dėl to ji galėjo būti išgirsta. Jeigu būtų buvę kalbama tik apie akivaizdžius politinius dalykus – apie nepriklausomybės atkūrimą, sovietų okupacijos nepripažinimą, – vargu ar būtų taip smarkiai atkreipę Vakarų pasaulio dėmesį. Bet pataikymas į globalų kontekstą, man atrodo, buvo labai laiku ir sėkmingas“, – „Kronikos“ turinio reikšmę pabrėžia A. Streikus.

Išeivijos dvasininkai, tokie kaip JAV gyvenę kunigai Kazimieras Pugevičius ir Kazimieras Kuzminskas, buvo vieni aktyviausių rėmėjų „Kronikai“ ieškotojų užsienyje. LKBKRONIKA.LT nuotr.

Kartu laimėtas karas

Kad tas turinys dar plačiau pasklistų po pasaulį, „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ užsienyje nutarta ne šiaip platinti, bet ir versti į kitas kalbas. Tam, suprantama, reikėjo finansinės bazės, kurios, be aktyvaus išeivijos rūpesčio, irgi nebūtų atsiradę.

Pasak profesoriaus A. Streikaus, Amerikos lietuvių išeivių diaspora turėjo pakankamai lėšų ir jas sutelkti nebuvo sudėtinga. Ypatingas vaidmuo čia teko centriniam JAV katalikiškos aplinkos šalpos organui – Lietuvių katalikų religinei šalpos organizacijai, disponavusiai nemažu fondu.

„Be to, dar ir JAV vyskupų konferencija bent pradiniame etape jai teikė pastovią, nuolatinę dotaciją. Tad ne tik išeiviai, bet ir JAV katalikų bažnyčia bendrai prisidėjo sutelkiant finansus“, – pasakoja istorikas.

Lietuvių katalikų religinės šalpos organizacija, jo manymu, bene daugiausia prisidėjo prie to, kad „Kronika“ paplistų pasaulyje. Ir visų pirma tuo, kad ėmėsi minėtos iniciatyvos leidinį spausdinti ne vien lietuviškai, bet dar anglų, kitomis kalbomis bei platinti ir už JAV ribų.

Svarbiausia, anot A. Streikaus, buvo pasiekti Vakarų žiniasklaidą ir visuomenės elitą. Jo manymu, Lietuvių katalikų religinė šalpa tą sėkmingai darė ir vėliau įkūrė netgi specialią organizaciją – Informacijos centrą. Atlikęs lietuvių katalikų informacinės agentūros funkciją, jis padėjo užmegzti itin naudingus ryšius. Ir pirmiausia – su JAV katalikų naujienų tarnyba, pagrindine tarpininke tarp katalikiškos pakraipos periodinių leidinių – žurnalų, laikraščių. Pasak profesoriaus, per ją lietuviško pogrindinio leidinio turinys pasiekdavo plačius JAV gyventojų sluoksnius. Be to, Informacijos centras palaikė ryšius ir su tarptautinėmis organizacijomis, žiniasklaidos priemonėmis. Visa tai buvo labai svarbu „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai“.

„Metaforiškai kalbant, „Kronikos“ leidybos sėkmės istorija – tai XX amžiaus antroje pusėje lietuvių laimėtas informacinis karas. Be išeivijos indėlio to padaryti tikrai būtų buvę neįmanoma“, – užtikrina istorikas, apgailestaudamas, jog šis faktas visada buvo per menkai akcentuojamas.

Slaptavietė banderolėje, kurioje į užsienį buvo persiųsta fotojuostelėje perfotografuota „Kronikos“ medžiaga. LKBKRONIKA.LT nuotr.

Su pagalba iš aukščiau

„Kalbant apie „Kroniką“, dažniausiai minimi tie žmonės, kurie čia, Lietuvoje, leido ją, rūpinosi platinimu, bet informacinė išeivijos parama lieka tarsi šešėlyje. O juk be jos būtų buvę labai sunku tai padaryti“, – primena profesorius A. Streikus.

Nuostabiausia tai, sako jis, jog nuolatinio ryšio tarp išeivijos ir „Kronikos“ leidėjų nebuvo. Anais laikais tam tiesiog neturėta priemonių. Telefono ryšys griežtai kontroliuotas – visi tarptautiniai ryšiai vyko sujungiant telefonistėms, jokių tiesioginių skambučių. Laiškai irgi buvo tikrinami. Tad išeivija, istoriko manymu, didele dalimi pati ėmėsi iniciatyvos keliomis kalbomis leisti ir platinti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ užsienyje. Tai buvo labai svarbus žingsnis, prilygstantis „Kronikos“ leidėjų Lietuvoje lemtingam sprendimui skleisti jos turinį už okupuotos valstybės ribų.

„Kronikos“ leidėjai anksti suvokė, kad ji turi kuo greičiau – kai tik parengiamas naujas leidinys, – pasiekti Vakarus“, – dar vieną sėkmės sudedamąją dalį įvardija profesorius A. Streikus.

„Kronikos“ leidybos sėkmės istorija – tai XX amžiaus antroje pusėje lietuvių laimėtas informacinis karas. Be išeivijos indėlio to padaryti tikrai būtų buvę neįmanoma.

Profesorius A. Streikus

Netrukus rasta ir išmoningų būdų, kaip tą padaryti apeinant sovietų kontrolę.

Labiausiai pasiteisinęs metodas buvo perfotografuoti „Kronikos“ puslapius ir į užsienį perduoti fotojuostelėmis. Šios slėptos įvairiuose buitinės paskirties daiktuose (ypač dažnai – higienos ir kosmetikos priemonėse), kad neužkliūtų bagažą kratantiems muitininkams.

„Gal būta ir šiokios tokios pagalbos iš aukščiau, nes nepasitaikė tokio atvejo, kad bent vienas „Kronikos“ numeris nepasiektų Vakarų, – šypsosi istorikas. – Kai kurių numerių kelionė užtrukdavo, bet anksčiau ar vėliau ji baigdavosi sėkmingai.“

Aišku, kaskart vienu ir tuo pačiu keliu nesinaudota. Fotojuostelės būdavo siunčiamos per skirtingus žmones. Tokių atvejų, kad kurjeriai būtų įkliuvę, nėra.

„KGB taip ir nepavyko praktiškai nė vieno sugauti su įkalčiais“, – teigia profesorius A. Streikus.

Užsienio – ne tik anglų, bet ir ispanų, vokiečių, prancūzų, italų ir kitomis kalbomis leidžiama „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika buvo skirta informuoti Vakarų pasaulio Katalikų Bažnyčios hierarchus, politikus, mokslo ir akademinę visuomenę apie Bažnyčios ir žmogaus teisių padėtį Lietuvoje, taip pat ir Sovietų Sąjungoje. LKBKRONIKA.LT nuotr.

Naudojosi užsienio korespondentai

„Kronika“ laikoma bene ilgiausiai ėjusiu periodiniu pogrindžio leidiniu Sovietų Sąjungoje, tačiau tokio pobūdžio savispaudos būta ir daugiau.

„Iš principo, „Kronika“ nebuvo visiškai originalus sumanymas“, – primena A. Streikus. Kaip visiems žinoma, formatas nusižiūrėtas nuo daug anksčiau Maskvoje pradėtos spausdinti nelegalios pogrindinės „Einamųjų įvykių kronikos“.

„Leidinio modelis, kai stengiamasi pateikti kuo nuogesnę informaciją be platesnių komentarų, be kažkokios ideologinės politinės polemikos, o tiesiog informuoti apie įvykius, turbūt buvo pasiskolintas iš „Einamųjų įvykių kronikos“, – sako istorikas.

Pirmosios „Kronikos“ leidyba taip pat buvo ilga, tačiau ne tokia ilga, kaip „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“. Pastaroji spausdinta faktiškai iki nepriklausomybės atgavimo, be to, ir Vakaruose daug žinomesnė.

Pasak profesoriaus A. Streikaus, iš bemaž dviejų „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ gyvavimo dešimtmečių aktualu išskirti du itin reikšmingus laikotarpius. Vienas jų tęsėsi nuo „Kronikos“ leidybos pradžios iki 1979-ųjų. Ir jo atskaitos tašku galima laikyti sovietų invaziją į Afganistaną: tuomet vėl padidėjo šaltojo karo įtampa.

Kitas etapas prasidėjo 9-ąjį dešimtmetį ir sutapo su JAV prezidento Ronaldo Reigano administracijos era.

Viena vertus, paaštrėjus šaltajam karui, kita vertus – pačiai „Kronikai“ per kelerius metus Vakaruose įgijus patikimo šaltinio reputaciją, pasitikėjimas joje skelbiama informacija ir jos naudojimas žymiai išaugo.

„9-ajame dešimtmetyje Maskvoje akredituoti didžiausių užsienio periodinių leidinių korespondentai, spaudos agentūrų atstovai „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ naudojo kaip pagrindinį informacijos šaltinį apie religinį – ir ne tik religinį gyvenimą Sovietų Sąjungoje“, – pasakoja profesorius A. Streikus. Kad ta informacija žurnalistus pasiektų, pasirūpindavo minėtas Lietuvių katalikų religinės šalpos įsteigtas Informacijos biuras.

JAV išsaugotų „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ mikrofilmų archyvas. LKBKRONIKA.LT nuotr.

Drąsos šaltinis

KGB, suprantama, vykdė Vakarų spaudos monitoringą. Buvo stebima visa medžiaga, susijusi su Sovietų Sąjunga, taigi ir kiekviena jos respublika. A. Streikaus teigimu, yra išlikusių dokumentų su konkrečiais skaičiavimais, kiek būta publikacijų apie sovietų Lietuvą ir kiek jų rėmėsi „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ informacija. Skaičiai, pasak istoriko, tikrai nemaži: daugiau nei šimtas publikacijų per kelerius metus.

„Kalbant apie Vakarų politinio elito reakcijas, svarbu paminėti turbūt mažai iki šiol žinomą faktą, kad 9-ojo dešimtmečio antroje pusėje, jau Sovietų Sąjungoje prasidėjus pertvarkai, JAV Kongrese ir Senate buvo sudarytos specialios grupės ir net komisijos religijos laisvės Lietuvoje klausimu. Tą padaryti paskatino „Kronikos“ leidyba ir informacija“, – sako jis.

Profesorius A. Streikus atviras: išmatuoti „Kronikos“ poveikį Lietuvos visuomenei gerokai sunkiau. Juolab kad jos leidėjų surinkta informacija dalies lietuvių namus daugiausia pasiekdavo tolimesniu keliu – radijo bangomis iš užsienio, per „Amerikos balso“ ir kitas transliacijas.

Jau nekalbant apie tai, jog sovietmečiu patikimos sociologijos nebuvo, o ir tyrimai nelabai vykdyti.

„Buvo keletas užsakomųjų tyrimų apie tai, kiek gyventojai klauso užsienio radijo laidas, ir vienas tyrimas – religine tematika, – prisimena istorikas. – Apie 40 procentų apklaustųjų teigė klausę tokių laidų, gal 20 procentų tą darė reguliariai.“

Bet, anot jo, diktatūrų sąlygomis sociologija yra labai nepatikimas šaltinis.

„Visada reikia atsižvelgti į didelę paklaidą. Turėti omenyje, kad ne visi apklausiamieji norėjo pasakyti, prisipažinti, nes ne be pagrindo baiminosi, kad už tokius dalykus gali nukentėti“, – sako profesorius, atkreipiantis dėmesį, jog netgi tokiomis sąlygomis skaičiai yra dideli.

Tačiau šiuo atveju matoma tik kiekybė, o kaip tokios radijo laidos veikė žmonių mąstymą, situacijos matymą, pasakyti jau sudėtingiau.

„Pats faktas, kad vis dėlto atsirado tokia medija, informacinė priemonė, kuri ganėtinai plačiai buvo žinoma ir klausoma, turbūt drąsino žmones. Ypač tuos, kurie buvo nukentėję nuo sistemos ar jau nusivylę ja ir galbūt linkę aktyviau veikti. Jei jų tą veikimą, pavienius veiksmus gaubtų visiška tyla, aišku, kad rizikos slenkstis būtų žymiai aukštesnis. O kai matė, jog kažką padarius apie tai greičiausiai būtų sužinota plačiau, nebūtų apgaubta tylos… Žinoma, kad tai prisidėjo bent jau prie dalies visuomenės drąsinimo.“