-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tuomet 28-erių vaikiną ištiko stuburo smegenų insultas – panevėžietis liko visiškai paralyžiuotas. Norvegijos medikai negalėjo paaiškinti, kodėl jauną ir aktyvų gyvenimo būdą propagavusį emigrantą užklupo tokia liga – per 16-a metų panašus atvejis jiems pasitaikęs tik antrą kartą. Prognozės nebuvo gera žadančios, tačiau Edvinas įrodė: kai labai nori, viskas įmanoma.
Dabar neįgaliojo vežimėlyje sėdintis jaunas vyras studijuoja, o neseniai rado darbą.
E. Sacevičius pasakoja baigęs studijas kolegijoje laimės išvyko ieškoti į Didžiąją Britaniją. Prasidėjus „Brexitui“ joje emigrantams darėsi vis sunkiau.
Sparčiai kylant kainoms, bet ne uždarbiui, po septynerių Anglijoje praleistų metų Edvinas sumanė patraukti į Norvegiją.
Svečioje šalyje panevėžietis jau buvo susiradęs darbą, beliko užsiregistruoti policijoje – pagal įstatymus dirbti galima pradėti tik atlikus tokią procedūrą.
Tačiau vaizdingoje Norvegijoje panevėžietis nesuspėjo pradėti dirbti.
Pragaro ratus perėjęs Edvinas nekeikia likimo, bet sako semiantis iš gyvenimo viską, ką galintis. E. Sacevičiaus asmeninio archyvo nuotr.
Naktį į pirmadienį įvyko nelaimė, apvertusi emigranto gyvenimą aukštyn kojomis. Miegantį viešbučio kambaryje jį ištiko nugaros smegenų insultas – panevėžiečiui suparalyžiavo visą kūną.
„Taip ir liko neaišku, kodėl įvyko insultas. Jokių požymių, kad kažkas negerai, nebuvo. Iki tol gyvenau aktyvų gyvenimą, sportavau, bėgiojau krosą. Kaip sakė Norvegijos medikai, buvau vos antras toks pacientas jų praktikoje per šešiolika metų“, – pasakojo E. Sacevičius.
Jaunas vaikinas atsidūrė reanimacijoje. Anot Edvino, trombas buvo užkišęs kraujagyslę aukštai kaklo srityje, todėl kūnas liko nevaldomas.
Medikai išvalė trombą, tačiau trumpam be kraujotakos likusių audinių nervines ląsteles ištiko dalinė mirtis.
Gydytojai ieškojo, kaip padėti jaunam emigrantui. Jiems pavyko pasiekti, kad Edvinas pradėtų bent judinti rankų ir kojų pirštus, prilaikomas kelias minutes pastovėti.
Svečioje šalyje Edvinas buvo vienas. Panevėžyje gyvenantys tėvai ryžosi tokios būklės sūnų parsivežti į Lietuvą, tikėdamiesi, kad čia jų vaikui bus suteikta visokeriopa pagalba, o ir patys galės padėti savo kūno visai nevaldžiusiam Edvinui.
Norvegijos medikai nebuvo sužavėti mintimi išleisti itin silpnos sveikatos pacientą. Jo tėvams patarta Edviną į Lietuvą bent jau parskraidinti lėktuvu. Buvo tikimasi, kad išlaidas padengs draudimas – panevėžietis ne vienerius metus mokėjo sveikatos draudimo įmokas privačiam fondui.
„Netrukus paaiškėjo, kad mano turėtas sveikatos draudimas nieko vertas. Draudimo agentė tik pasakė, kad mes nepažymėjome vienos varnelės – jie patirtas išlaidas padengtų tik dėl nelaimingo atsitikimo, o čia yra liga. Mano pervežimas lėktuvu būtų kainavęs apie 250 tūkst. eurų, o tiek pinigų neturėjome“, – pasakojo buvęs emigrantas.
Kaip alternatyva buvo siūloma Edviną į Lietuvą vežti greitosios medicinos pagalbos automobiliu, tačiau ir tokia kelionė, kainuojanti apie 70 tūkst. eurų, šeimai buvo neprieinama.
Tad Edvino tėvai rizikavo ir gulintį sūnų iki kelto Švedijoje nuvežė automobiliu, o iš ten keltu – jau į Lietuvą. Tačiau čia laukė nusivylimas. Nors Norvegijos gydytojai pasirūpino, kad visi paciento ligos tyrimai ir diagnozės būtų išverstos į anglų kalbą, lietuviai nusprendė vėl iš naujo padaryti visus tyrimus.
„Norvegai minėjo, kad žuvusių nervų ląstelių nepavyks atkurti, bet tas, kurios tik apmirė, galima bandyti atgaivinti. Jie juokavo, kad triatlono jau nenubėgsiu, bet galbūt su kitų pagalba galėsiu judėti. Ir iš tiesų Norvegijoje buvau pradėjęs judinti rankų ir kojų pirštus, net reanimacijoje su manimi dirbo kineziterapeutų ir masažistų komanda, padėdavo pasirūpinti asmens higiena, o Santaros klinikose visą savaitę pragulėjau be jokios pagalbos. Labiausiai suglumino, kad man, visai paralyžiuotam žmogui, buvo pasiūlyta pagalbą išsikviesti mygtuku ant sienos“, – tokia skirtinga priežiūra stebėjosi E. Sacevičius.
Prie neįgaliojo vežimėlio likęs prikaustytas Edvinas Sacevičius nesustojo – studijuoja universitete ir dirba. E. Sacevičiaus asmeninio archyvo nuotraukos
Lietuvoje požiūris į ligos prie lovos prirakintą pacientą šokiravo Edviną. Užteko savaitės be reabilitacijos ir jo būklė vėl grįžo į pradinę, kokia buvo iš karto po insulto.
Anot vaikino, tai buvo ir savotiškas postūmis nepasiduoti, pačiam kabintis į gyvenimą. O visko mokytis teko nuo pat pradžių – laikyti šaukštą, paspausti telefono mygtuką, kalbėti.
„Supratau: jeigu pats nesistengsiu, taip ir liksiu gulėti lovoje ir niekam nerūpėsiu. Buvo labai sunku, kai negalėjau net perjungti televizoriaus – žiūrėdavau tik tai, ką man įjungdavo. Stengiausi kiek galėjau, kad ir mažais žingsneliais. Labai padėjo įsitikinimas, kad galiu daugiau“, – sako E. Sacevičius.
Dabar panevėžietis džiaugiasi galintis pajudinti vieną koją, nuo pečių judina abi rankas, tiesa, vienos plaštaka vis dar nenori klausyti. Pavyksta pasiramstant pavaikščioti, bet jeigu laukia tolimesnė kelionė, reikia kitų pagalbos.
Net Norvegijos medikai stebėjosi Edviną užklupusia liga – per 16 metų toks atvejis jiems pasitaikė vos antrą kartą.
Didžiausias Edvino ramstis – asmeninė asistentė Aistė. Ji padeda ne tik pasiekti medikus, nuvykti į mokymo įstaigas, bet ir mielai kartu eina į kiną. Asistentę Edvinas pasirinko pats, lankydamasis pas gydytoją kineziterapeutą. Mergina ten atliko praktiką. Pažintis tapo bendradarbiavimu ir pagalba kasdienėse situacijose.
„Norėčiau dažniau išvažiuoti į miestą, tačiau žinau, kad mano kelionė baigtųsi ties aukštesniu gatvės borteliu. Neįveikiamu Everestu kartais tampa ir per aukštos įvažos ar sunkiai atsidarančios durys. Labai džiaugiuosi, kad negalią turintys žmonės dabar gali pasinaudoti asistento pagalba“, – pasakoja E. Sacevičius.
Nors po nelaimės didžiąją dalį Edvino laiko užima įvairios reabilitacijos ir vizitai pas medikus, jis įstojo į Panevėžio kolegiją mokytis logistikos.
Anot pašnekovo, fakultete jam buvo sudarytos visos sąlygos į paskaitas atriedėti neįgaliojo vežimėliu. Net auditorijos būdavo parenkamos taip, kad pirmiausia jam būtų patogu. O šiemet Edvinas nusprendė toliau mokytis – Vytauto Didžiojo universitete ėmėsi magistro studijų.
Ir tarsi būtų maža veiklos, ne taip seniai įsidarbino vienoje logistikos įmonių – puikiai angliškai kalbantis panevėžietis nuotoliniu būdu ieško krovinių, bendrauja su klientais ir tiekėjais.
„Darbo paieškos buvo labai sunkios. Užimtumo tarnyba nepadėjo rasti darbo – negalia ir darbas sunkiai suderinama. Bet per pažįstamus man pavyko. O gal tiesiog pasisekė, nes labai daug galvojau, kaip galėčiau save realizuoti sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje“, – atvirai kalbėjo panevėžietis.
Anot jo, ne visiems negalios paliestiems bičiuliams pavyksta kabintis į gyvenimą. Kai kurie, negalėdami pakelti negalios naštos, užsisklendžia, patys save įkalina tarp keturių sienų.
„Iš prigimties esu optimistas. Jeigu nebūtų pagalbos iš šalies, artimųjų palaikymo, vienam būtų išties labai sunku. Tačiau žinau, kad visuomet reikia judėti į priekį“, – į gyvenimą žvelgti pozityviai stengiasi E. Sacevičius.
