-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Projektas „Misija Sibiras“ nuo 2021-ųjų sustabdytas, tačiau per ligtolines ekspedicijas į Sibirą bei Kazachstaną, Tadžikistaną spėta sutvarkyti daugiau nei 170 lietuviškų kapinių. Dalyvių patirtys lankant tautiečių tremčių vietas aktualios iki šiol.Pirmos ir antros sovietų okupacijų metais vykdytos represijos į svetimus atšiaurius kraštus nubloškė daugybę lietuvių: tremtį patyrė per 130 000, į lagerius pateko dar daugiau – apie 150 000.
Dešimtys tūkstančių jų niekada nebegrįžo namo.
1941-ųjų birželio 14-ąją prasidėję ir vienuolika metų tęsęsi masiniai trėmimai vien Sibire paliko apie 800 lietuviškų laidojimo vietų. Nuo to laiko nemenka dalis tremtinių kapų tapo nebeatsekami arba visiškai apleisti, tačiau juose palaidoti žmonės ir jų istorijos neužmiršti.
„Misija Sibiras“ ekspedicijose į lietuvių tremties ir kalinimo vietas nuo 2006 metų dalyvavo daugiau nei 240 savanorių, tarp jų ir ne vienas, kilęs iš Panevėžio. Norinčiųjų prisidėti išsaugant šią skaudžią tautos istorijos dalį buvo dar daugiau – per 14 000 jaunų žmonių.
Tie pusantro projekto egzistavimo dešimtmečio ir 18 išvykų į Rusiją bei Vidurinę Aziją užaugino Lietuvoje naują pilietiško jaunimo kartą, žinančią savo tautos praeitį ne vien iš vadovėlių.
Pagrindinis ekspedicijų tikslas buvo sutvarkyti lietuvių trėmimų vietose apleistas kapines, pastatyti kryžius, kitus atminimo simbolius toli nuo namų pražuvusiems lietuviams atminti. Tačiau jų dalyviams kelionės tapo ir unikalia proga pabendrauti su svečiose šalyse tebegyvenančiais tautiečiais ar jų vaikais, anūkais. O grįžus jų liudijimus skleisti po Lietuvos ir pasaulio lietuvių bendruomenes.
Ne vienai ekspedicijai vadovavęs Arnoldas Fokas įsitikinęs, jog atmintį apie lietuvių trėmimus būtina išsaugoti, nes pamiršus, visa tai gali pasikartoti. PROJEKTO „MISIJA SIBIRAS“ nuotr.
Ne vienai „Misijos Sibiras“ ekspedicijai – 2014–2017 metais Rusijoje, 2018–2019 metais Kazachstane – vadovavęs Arnoldas Fokas į jas pradėjo vykti 2007-aisiais kaip paprastas dalyvis. Ir jau tada, sako, tai buvo lenktynės su laiku.
„Gyva atmintis tremties vietose tol, kol vyresni vietiniai gyventojai, kurie buvo pažįstami su lietuviais tremtiniais, draugavo, kartu lankė mokyklą, pamena juos. Vėliau laikas padarys savo“, – sako A. Fokas.
„Mūsų atmintis, tikiuosi, gyvuos ilgiau, nes ją perduosime iš kartos į kartą“, – priduria buvęs ekspedicijų vadovas, neabejojantis, kad ateis laikas, kai pradės kristi ir jų pastatyti kryžiai.
Negailestinga tų kraštų gamta greitai pasiglemžia žmonių apleistas teritorijas.
Cementiniai, metaliniai atminimo ženklai atšiauriomis Sibiro sąlygomis galbūt išsilaikys kiek ilgiau.
„Prižiūrėti sudėtinga, o iš Lietuvos tegalime simboliškai sutvarkyti, – neslepia pašnekovas. – Vietiniai gyventojai neturi tokios tradicijos lankyti artimųjų kapus, kaip pas mus, o ką jau kalbėti apie svetimus.“
Kazachstane, kur sovietiniuose lageriuose pražuvo tūkstančiai lietuvių, paminklų situacija, anot jo, geresnė, nes tenykštės sąlygos jiems gailestingesnės. Tačiau savaip – dar sudėtingesnės nei Sibire.
„Tremtiniai paprastai galėdavo palaidoti artimuosius su visa pagarba – dalyvaujant kaimynams, bendruomenei, kaip buvo pratę Lietuvoje, pastatyti kryžių, – o lageriuose dažniausiai net pačių kapinių neliko“, – apgailestauja A. Fokas.
Politiniai kaliniai iš Lietuvos atgulė bendruose kapuose, dažnai kastuose nežymėtose kapinėse. Kai kur nelikę ir pačių lagerių statinių, pagal kuriuos būtų galima pabandyti atsekti kalinių laidojimo vietas. Tad bent jau šiuo metu informacija apie tai, kiek žmonių ten palaidota ir kas jie, lieka neprieinama.
„Būnant ten patirtys visai kitos, nei žiūrint kokį filmą, skaitant knygą ar girdėjus pamokose.“
A. Fokas
Kiekviena projekto ekspedicija būdavo organizuojama į iš anksto pasirinktą vietovę, atsispindėdavusią misijos pavadinime. Todėl neretai jų dalyviai sulaukdavo buvusių tremtinių ar jau jų artimųjų prašymų surasti konkrečių žmonių – tremtyje mirusių tėvų, lageryje pražuvusio brolio, kažkur Šiaurėje palaidotos sesers – kapavietes.
Ir A. Fokui su bendražygiais kartais pavykdavo tą padaryti.
Ypač, sako jis, tuo įsiminė 2018-ųjų, 2019 metų ekspedicijos į Kazachstaną.
„Ten bent jau paminklai betoniniai ar geležiniai – išsilaikę, – paaiškina A. Fokas. – Tad vien iš žmonių nurodytų orientyrų, vietovių pavadinimų, bendrose kapinėse esame radę artimųjų kapus.“
Iš viso Kazachstane pavyko nustatyti apie 330 lietuviškų kapaviečių.
Sunkiau vienos ekspedicijų dalyviams buvo išpildyti sūnaus prašymą surasti Kazachstane lagerį, kuriame žuvo jo tėvas.
A. Foko pasakojimu, vyriškis žinojo gana daug – lagerio, vietos pavadinimą. Bet ne tikslią geografinę vietovę. Vienintelę viltį ją rasti teikė palydovinės nuotraukos, kuriose galimai matėsi lagerio statiniai.
Deja, šiomis nuorodomis sekę misijos savanoriai rado tik senos fermos likučius. Ir jei ne vietos gyventojas – buvusio lagerio darbuotojo sūnus, – gal būtų nesužinoję, kokiame kaimelyje lageris veikė, kur stovėjo sargybos bokštai, driekėsi tvora. Būtų nesupratę, kad išlikęs moliu drėbtas pastatas – tai buvę kalinių barakai.
Tas pats vyras parodė atvykėliams iš Lietuvos ir senosios masinės kalinių kapavietės vietą, kurią nuo tada žymi lietuviškas kryžius.
Tokios akimirkos, pasak A. Foko, labai jautrios. Ir ne tik dėl to, kad grįžęs gali papasakoti, parodyti tremtiniams ar tremtinių palikuonims įamžintą jų artimųjų atmintį. Patiems dalyviams kiekviena tokia istorija tapo sukrečiančiu išgyvenimu – vaikštant po daugiau nei pusę amžiaus nebeegzistuojančio lagerio teritoriją suvokti, jog nepažįstamas tų įvykių liudininkas pasakoja mūsų tautos istoriją.
2019-ųjų ekspedicijos dalyviai tvarko lietuvių kapus Karagandoje – Kazachstano lageriuose pražuvo tūkstančiai politinių kalinių iš Lietuvos. PROJEKTO „MISIJA SIBIRAS“ nuotr.
Šalia tebesančių ar jau sunykusių Sibiro kaimų dar galima aptikti po keliolika, kartais – keliasdešimt išlikusių lietuvių kapų su tebematomais kryžiais. Tačiau didžioji dalis ekspedicijų dalyvių matytų kapinių stūkso apleistos: kryžių, paminklų atminimo lentelės vargiai beįskaitomos, kitur net sunku atskirti kapo vietą.
Anot A. Foko, prisideda ir klimato kaita. Kur anksčiau buvo amžino įšalo žemė, dabar žemesnėse vietose įrengtose kapinaitėse jau tyvuliuoja vanduo ar išvis semia pelkė.
Bene sudėtingiausia tautiečių kapavietes būdavo atpažinti tebeveikiančiose kapinėse. Mat tokiose tremtinių kapai neprižiūrimi, neretai ir užlaidojami.
Bet Sibiro lietuviai dažnai turėjo savo, atskiras kapines. Vienos jų, 2016-aisiais Igarkoje ekspedicijos dalyvių aplankytos, driekėsi beveik hektarą, ir vietinių iki šiol taip ir vadinamos – lietuvių kapinėmis.
„Apie pusę šiose didžiulėse kapinėse palaidotųjų atgal į Lietuvą 1989 metais išsivežė artimieji, tačiau daugybė kapų dar likę“, – pasakoja A. Fokas.
Į Igarką dauguma lietuvių pateko per 1948-ųjų vežimus. Už poliarinio rato įkurdinti tremtiniai susidūrė su atšiauriausiomis sąlygomis. Net atkeliavusius čia vasarą Jenisiejaus pakrantės pasitiko ledais, tad vietinę žiemą ištvėrė ir kito pavasario sulaukė jau retas.
Pačios pirmos ekspedicijos metu 2006-aisiais jos dalyviai Komijos srityje, didžiulėse kapinėse, kur, vietinių gyventojų pasakojimu, palaidota apie 2 000–3 000 politinių kalinių, aptiko šiurpų represuotųjų likimą liudijančių radinių: žmonių kaulai mėtėsi tiesiog po kojomis.
PROJEKTO „MISIJA SIBIRAS“ nuotr.
Pasak A. Foko, dydžiu išsiskiria kapinės Kazachstane.
Į šį musulmonišką kraštą vežti daugiausia nuteistieji kalėti lageryje, kuriems net išleistiems į laisvę dar kurį laiką buvo draudžiama grįžti į Lietuvą. Tad jie pasilikdavo išbūti tremties laiko ir neretas čia pat baigdavo savo gyvenimo kelią – bendrose visų tremtinių ir politinių kalinių kapinėse.
Bandžiusiems surasti po visas kapines išsibarsčiusius lietuvių kapus ekspedicijų dalyviams kartais tekdavo nueiti ne vieną kilometrą.
„Tokiose kapinėse pamatai visą tautų įvairovę – ten ir rusų, ir lietuvių, ir ukrainiečių, kitų tautybių žmonių kapai. Ypač daug vokiškų užrašų – vokiečiai irgi buvo tremiami. Mastai ir plotai didžiuliai!“ – prisimena A. Fokas.
Dar vienos kapinės Kazachstane 2018-ųjų ekspedicijos dalyviams įsiminė jau ne dėl dydžio.
Priklausiusios Rudnikui – miestui vaiduokliui, kuriame seniai nebegyvena žmonės, – jos liko pamirštos, nes visas miestas gali bet kada prasmegti dėl po juo glūdinčios šachtos.
Vis dėlto vėliau pavyko daugiau nei dešimtį lietuvių politinių kalinių bei tremtinių palaikų iš jų perlaidoti Spasko memorialiniame komplekse Karagandoje, kur atidengtas paminklas šiame regione kentėjusiems ir žuvusiems lietuviams.
PROJEKTO „MISIJA SIBIRAS“ nuotr.
A. Fokui per misijas teko daug išvysti, bendrauti su įvairiais žmonėmis ir pačiam viduje daug ką suvokti, persvarstyti.
„Būnant ten patirtys visai kitos, nei žiūrint kokį filmą, skaitant knygą ar girdėjus pamokose“, – tikina jis.
Pirmiausia nuvykus į tremties vietas sukrėsdavo pokyčių nebuvimas – tarsi jos būtų įšaldytos laike. Tebestovi seni, suklypę, dar menantys lietuvių tremtis statiniai, naujų dažnai net neatsiradę. Dalis kaimų jau apleista, kapines glemžiasi miškas.
„Gamta ten, nors ir graži, tačiau ji tokia, kai atvažiuoji dviem savaitėms. Atvažiavus ten su bilietu į vieną pusę, kai reikia ne tik gyventi, bet ir išgyventi, išlaikyti šeimą, laidoti artimuosius… Tai baisus dalykas“, – sako A. Fokas, primindamas, jog lietuviai buvo tremiami ne vien sovietų okupacijų metais.
Tas pats likimas ištiko ir sukilimų prieš carinę Rusiją dalyvius. Jų kapų jau nebelikę, tačiau Tomsko srityje, į kurią tremti ir 1863–1864 metų sukilėliai, viename mažame kaimelyje vietiniai gražiausią pastatą, dar XIX amžiuje tremtinių statytą, iki šiol vadina „polskij dom“ – lenkų namas.
„Tai – lenkų tremtiniai, bet tarp jų buvo ir lietuvių“, – A. Fokas pabrėžia, kad atmintį apie 130 metų skaičiuojančią lietuvių trėmimų istoriją būtina saugoti ir kuo plačiau skleisti, nes pamiršus visa tai gali pasikartoti.
„Gyva atmintis tremties vietose tol, kol vyresni vietiniai gyventojai, kurie buvo pažįstami su lietuviais tremtiniais, draugavo, kartu lankė mokyklą, pamena juos“, – sako Arnoldas Fokas, ekspedicijose kartu su bendražygiais po trupinėlį rinkęs ištremtų tautiečių istorijas. PROJEKTO „MISIJA SIBIRAS“ nuotr.
Paskutinis lietuvių tremtinys – kardinolas Sigitas Tamkevičius – iš Sibiro grįžo tik 1988 metais.
„Kai Michailas Gorbačiovas visam pasauliui skelbė, kad politinių kalinių nėra, iki pat 1988-ųjų mes turėjome tremtinį“, – primena A. Fokas.
Pasak ekspedicijų vadovo, kiekvienoje iš jų pabendravus su vietiniais, dar prisimenančiais lietuvius, paskui grįžus į Lietuvą ir susitikus su lietuviais, gimusiais ir užaugusiais aplankytuose kaimuose, pasakojančiais, kaip įdėmiai sekė naujienas apie misijas, jis su bendražygiais suvokdavęs, kaip svarbu yra tai, ką jie daro.
„Kad ir simboliškas tas darbas, bet daugelis pajusdavome prasmę. Ji didžiulė. Tai – gyvoji atmintis. Jaunas žmogus suprasdavo esantis grandis tarp gyvosios atminties, siejančios tą vietą, Sibirą, praeitį, ten palaidotus žmones, ir dabarties, mūsų, esančių Lietuvoje.“
Projektas „Misija Sibiras“ sustabdytas nuo 2021 metų – dėl pandemijos ir pasikeitusios politinės padėties.
Jau 2018-aisiais kilo sunkumų dėl vizų kelionei į Rusijos Federaciją, tad teko organizuoti misijas į Kazachstaną.
Ekspedicijų savanoriams su tuo buvo nelengva susitaikyti – juk net atkeliavę į atokiausią Sibiro gyvenvietę būdavo sutinkami draugiškai. Vietos valdžia, kaimų seniūnai neatsisakydavo padėti išspręsti buitinius, logistikos klausimus.
Sibiriečių atsiminimai apie tremtinius iš Lietuvos irgi išlikę malonūs.
Vyresni vyrai, tarnavę sovietų kariuomenėje Lietuvoje, vis dar pamena, kad mūsų šalyje buvo gera tvarka ir šalis atrodė kaip užsienis.
O augusieji, gyvenusieji greta mūsų tautiečių tremtyje iki šiol apibūdina juos kaip labai darbščius žmones, išmokiusius nemažai naujovių ir vietinius: kaip daržovių užsiauginti, pasigaminti padargų. Net lašinius sūdyti sibiriečiai išmoko iš lietuvių.
„Jie buvo puikus pavyzdys tenykščiams gyventojams“, – sako A. Fokas, atmintyje saugantis ir vieną jautriausių prisilietimų prie lietuvybės pėdsako – susitikimą su ruse močiute Irkutsko srityje, lietuviškai užgiedojusia „Sveika, Marija“.
