P. ŽIDONIO nuotr.

Archyviniuose dokumentuose – kitoks Panevėžio centro vaizdas

Archyviniuose dokumentuose – kitoks Panevėžio centro vaizdas

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Bėgant laikui, miestams būdinga keistis. Ne išimtis ir Panevėžys.

Tačiau per pastaruosius dešimtmečius kai kurios jo vietos pasikeitė tiesiog neatpažįstamai. Kas lėmė pokyčius ir kaip jie vyko, informacijos galima aptikti archyvuose.

Kvartalo širdis

Dabar Laisvės aikštė vienintelė tokia erdvė šioje Panevėžio dalyje, bet tarpukariu miesto centre būta ir kitos – Sinagogų aikštės.

„Nagrinėjant kvartalo dabartinių ir buvusių pastatų išdėstymo planus, nesunku nustatyti, kad Sinagogų aikštė buvo ten, kur šiandien iš Ukmergės gatvės yra įvažiavimas į teatro ūkinį kiemą“, – pasakoja Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo vedėjas Leonas Kaziukonis.

Jo teigimu, 1871 metų pirmajame perspektyviniame Panevėžio plane šią aikštę buvo numatyta ir toliau išlaikyti.

„Kituose planuose dar vaizduojama į ją iš Turgaus – dabartinės Laisvės aikštės – ėjusi Sinagogos gatvelė… Ko gero, ji atsirado tuo metu, kai čia stovėjo dar tik medinė sinagoga“, – svarsto archyvaras apie iki mūsų dienų toje vietoje išlikusį įėjimą į aikštę.

L. Kaziukonio minima medinė sinagoga kadaise stovėjo Sinagogų aikštės gale, pačioje žydų gyvenamojo kvartalo širdyje – tarp Elektros ir Ukmergės gatvių maždaug toje vietoje, kur yra Juozo Miltinio dramos teatro ūkinis kiemas ir garažai.

Jau nebeliko nei aikštės, nei sinagogos, o apie pagrindinius Panevėžio žydų maldos namus žinių itin mažai turima – ir tos pačios aptiktos atsitiktinai.

Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo vedėjas Leonas Kaziukonis. P. ŽIDONIO nuotr.

Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo vedėjas Leonas Kaziukonis. P. ŽIDONIO nuotr.

Tušti lapai pamažu pildėsi

Medinės sinagogos – išskirtinis ne tik architektūrinis, bet ir kultūrinis litvakų paveldas, tokio Lietuvoje itin mažai išliko. Kaip, deja, ir fotografijų bei kitokios vaizdinės informacijos iš tų laikų, kai dar Panevėžys turėjo medinę sinagogą. O ir išlikusi ne tokia iškalbinga, kaip istorikams galbūt norėtųsi.

Iš visos turimos ikonografinės medžiagos, L. Kaziukonio teigimu, bene vertingiausias yra dailininko Gerardo Bagdonavičiaus 1928 metų sinagogos piešinys, saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Jis leidžia ne tik aiškiau įsivaizduoti, kaip tarpukariu atrodė ta Panevėžio dalis, bet ir įžiūrėti architektūrines detales.

Yra ir nežinomo fotografo XX amžiaus pradžioje daryta Sinagogų aikštės nuotrauka, joje matyti, kad sinagogos pastatas stūksojo kairėje pusėje.

Kiekviena tokia smulkmena kone aukso vertės, mat ilgą laiką šis Panevėžio istorijos puslapis buvo pustuštis.

Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo vedėjo teigimu, net sinagogos atsiradimo mieste metai buvo nurodomi skirtingai. Vienur teigta, kad ji statyta 1794 metais, kitur – kad 1764-aisiais arba tiesiog XVIII amžiuje. Buvo, sako L. Kaziukonis, net spėjimų, kad ji pražuvo dar per Pirmąjį pasaulinį karą kilus gaisrui. Kol prieš keletą metų iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus gauta daugiau dokumentų.

Sinagogų aikštė 1914–1917 metais. Joje stovėjo ir garsioji Panevėžio žydų medinė sinagoga. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

Sinagogų aikštė 1914–1917 metais. Joje stovėjo ir garsioji Panevėžio žydų medinė sinagoga. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

Studentų nuopelnas

Naujos, neįkainojamos informacijos apie Panevėžio žydų paveldą suteikė muziejaus padalinyje Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose saugomas P. Galaunės studentų Minos Švabskaitės ir Iciko Zingerio seminarinis darbas „Panevėžio žydų sinagoga“ – manoma, parengtas 4-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Tarpukariu Vytauto Didžiojo universitete P. Galaunė dėstė meno istoriją, tautodailę, muziejininkystę. Pasak L. Kaziukonio, jo auklėtiniai savo darbe ne tik nuodugniai aprašė medinės sinagogos išorę bei vidų, bet ir pridėjo dešimt nuotraukų, kuriose užfiksavo atskirus pastato, stovėjusio „sinagogų kieme“, elementus.

Studentai nurodė net tikslią pastatymo datą – 1794-uosius. Rado ją įamžintą ant Aron Kodešo (altoriaus).

Panevėžio medinė sinagoga dailininko Gerardo Bagdonavičiaus 1928-ųjų piešinyje. ŠIAULIŲ AUŠROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

Panevėžio medinė sinagoga dailininko Gerardo Bagdonavičiaus 1928-ųjų piešinyje. ŠIAULIŲ AUŠROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

Karo pasekmės

Pasak L. Kaziukonio, paskutiniai duomenys apie Sinagogų aikštę ir joje buvusius pastatus yra iš Antrojo pasaulinio karo laikų. Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filiale saugomame pokario metų Nacionalizuotų trobesių registracijos žurnale nurodyta, kad prie šios aikštės buvusias sinagogas nacių okupacinė valdžia 1942-aisiais pardavė nugriauti. Tačiau ar būtent tada jos ir sunaikintos, duomenų neturima.

Kiti archyve rasti duomenys rodo, kad 1944 metų liepą, naktį į 26-ąją, per bombardavimą kvartalas tarp Ukmergės ir Elektros gatvių buvo smarkiai sugriautas. Rasta net per antskrydį nukentėjusio kvartalo schema su pridėtomis nuotraukomis.

„Vienoje jų gerai matyti, kad iš Sinagogų aikštės ir prie jos stovėjusių namų buvo likę tik griuvėsiai“, – apgailestauja L. Kaziukonis. Jo žiniomis, nuo bombardavimo nukentėjusi miesto teritorija po karo buvo išvalyta. Čia liko stovėti tik sveiki namai.

1956-aisiais buvo parengta sugriauto kvartalo užstatymo schema, joje numatyti trijų aukštų mūriniai namai. O netrukus, 1959 metais, tame pačiame kvartale prie Elektros gatvės Panevėžio miesto vykdomojo komiteto sudaryta komisija parinko sklypą ir naujajam teatrui statyti.

Per Antrąjį pasaulinį karą nuo bombardavimo nukentėjusio Panevėžio kvartalo, kuriame buvo Sinagogų aikštė, schema. ŠIAULIŲ REGIONINIO VALSTYBĖS ARCHYVO PANEVĖŽIO FILIALO FONDŲ nuotr.

Per Antrąjį pasaulinį karą nuo bombardavimo nukentėjusio Panevėžio kvartalo, kuriame buvo Sinagogų aikštė, schema. ŠIAULIŲ REGIONINIO VALSTYBĖS ARCHYVO PANEVĖŽIO FILIALO FONDŲ nuotr.

Taikėsi ir į paštą, ir į kalėjimą

Panevėžio dramos teatras buvo baigtas statyti 1967 metais. Architektas Algimantas Mikėnas pastatą suprojektavo atsižvelgdamas į maestro Juozo Miltinio pageidavimus. Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filiale saugomi dokumentai, pasakojantys tą istoriją.

Pasak L. Kaziukonio, 1940-aisiais mieste įsikūrusiam teatrui vienintelė tinkama patalpa buvo sovietų valdžios nacionalizuoti Respublikos gatvėje, prie Nevėžio kranto, esantys Šaulių rūmai su sale. Pritaikant dar anksčiau Mielių ir spirito fabriko šaltkalvių dirbtuvėmis buvusias patalpas teatro reikmėms, pokariu buvo praplėsta scena, vestibiulis. Ir pradėta planuoti naujų teatro rūmų statyba.

„Pagal generalinį miesto planą jie turėjo būti statomi Respublikos gatvėje esančiame Ryšių kontoros – dabar pašto ir „Telia“ įmonės – sklype“, – pasakoja L. Kaziukonis.

Tačiau, jo teigimu, dėl techninių niuansų Ryšių kontoros negalint perkelti į kitą vietą, nuspręsta ją palikti, o teatrui ieškoti naujo sklypo.

Panevėžio miesto vykdomasis komitetas 1953 metų gegužės 28-ąją priėmė sprendimą – teatrą nutarė statyti… kalėjimo teritorijoje. Pagrindinis įėjimas būtų buvęs iš Respublikos gatvės per miesto sodą, o šalutiniai įvažiavimai – iš tuometės M. Margytės (dabar P. Puzino) ir M. Valančiaus gatvių.

Remiantis archyve saugomais dokumentais, Ministrų Taryba, apsvarsčiusi Panevėžio generalinio plano pakeitimus, pritarė miesto valdžios parinktai vietai. Tikėtina, taip buvo dėl to, sako L. Kaziukonis, kad popieriuje žodžio „kalėjimas“ nė nebuvo – tik nurodyta, kad sklypas teatrui statyti būtų „už miesto sodo tarp Margytės ir Valančiaus gatvių“.

Bet vėliau naujų teatrų statyba buvo išvis uždrausta, ir per tą laiką šios minties atsisakyta. Kaip ir atsisakyta iškelti kalėjimą. Tad miesto valdžiai reikėjo ieškoti išeities.

Tai viskas, kas buvo likę iš Sinagogų aikštės 1946 metais. ŠIAULIŲ REGIONINIO VALSTYBĖS ARCHYVO PANEVĖŽIO FILIALO FONDŲ nuotr.

Tai viskas, kas buvo likę iš Sinagogų aikštės 1946 metais. ŠIAULIŲ REGIONINIO VALSTYBĖS ARCHYVO PANEVĖŽIO FILIALO FONDŲ nuotr.

Neleido teatro – statėm kultūros rūmus

Tuo laiku buvo leidžiama statyti naujus kultūros namus, tad galiausiai nuspręsta pastatyti juos teatrui. O 1959 metais speciali komisija surado ir naują sklypą projektui – dabartinės Laisvės, anuomet Lenino aikštės, ir Elektros gatvių kampe. Ši vieta dar labiau tiko, mat buvo pačiame centre ir lengvai žiūrovų pasiekiama. Bet ir čia kliūčių neišvengta. Pasak L. Kaziukonio, kad būtų pastatytas teatras, reikėjo sunaikinti toje vietoje buvusi skverą, ir miesto sanitarinė epideminė stotis tokiai minčiai kategoriškai nepritarė.

Nepaisant to, Panevėžio miesto vykdomasis komitetas 1959 metų balandžio 20 dieną priėmė sprendimą – Lenino aikštės ir Elektros gatvių kampe paskyrė kone 9 000 kvadratinių metrų žemės sklypą miesto kultūros rūmams statyti.

Išmonė, kurios prireikė, kad Panevėžyje atsirastų naujas teatras, atsipirko tūkstanteriopai. Kai 1968 metų vasario 17 dieną oficialiai atvėrė duris, tuometėje Lietuvoje tai buvo pirmieji nauji rūmai, skirti teatrui. O netrukus ir jis pats tapo daugiau nei sąjunginio masto legenda.

Pastatai Turgaus – dabar Laisvės aikštės kampe apie 1907-uosius metus. Sovietmečiu rekonstruojant centrinę miesto aikštę ir ruošiant sklypą viešbučio statyboms buvo nugriauta nemažai XIX amžiaus pabaigos statinių. O kurie išliko, buvo rekonstruoti neretai keičiant aukštį, architektūrą. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

Pastatai Turgaus – dabar Laisvės aikštės kampe apie 1907-uosius metus. Sovietmečiu rekonstruojant centrinę miesto aikštę ir ruošiant sklypą viešbučio statyboms buvo nugriauta nemažai XIX amžiaus pabaigos statinių. O kurie išliko, buvo rekonstruoti neretai keičiant aukštį, architektūrą. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

Galerija

„Privatininkų“ gailėjo labiau nei paveldo

Po keliolikos metų pasikeitė ir kita centrinės Panevėžio aikštės dalis – joje iškilo daugiaaukštis viešbutis.

L. Kaziukonio teigimu, sovietmečiu rekonstruojant aikštę nugriauta nemažai XIX amžiaus pabaigos pastatų. Kurie išliko, buvo rekonstruoti neretai keičiant jų aukštį, architektūrą. Sprendžiant iš archyve saugomų Panevėžio miesto vykdomojo komiteto archyvinio fondo dokumentų, liudijančių apie modernaus viešbučio statybą, vietos valdžia nerodė jokio noro saugoti ir branginti senąjį paveldą. Tad kai 1965 metų sausio 28 dieną naujo 300 vietų viešbučio statybai buvo paskirtas sklypas Lenino aikštės ir R. Čarno gatvės – dabartinės Vasario 16-osios gatvės – kampe (ribojamas minėtų gatvių ir Respublikos gatvės bei Respublikos skersgatvio, arba dabartinės Panevėžio bataliono gatvės), jam atlaisvinti reikėjo nugriauti du aikštės pastatus, vieną – R. Čarno gatvėje ir dar porą Respublikos skersgatvyje.

Jau kovo viduryje kreiptasi į Sovietų Lietuvos ministrų tarybos statybos ir architektūros reikalų komitetą ir prašyta išduoti leidimą viešbučio su restoranu ir kitomis reikalingomis patalpomis individualiam projektui rengti. Pasak L. Kaziukonio, prašymas motyvuotas tuo, kad tipiniai projektai, pagal kuriuos buvo statomi viešbučiai Vilniuje ir Kaune, netiko. Priežastis – sklypas kampinis, taigi reikalingas kitas sprendimas.

Įdomu, kad kai 1965 metų rugsėjį buvo pradėti projektavimo darbai ir pateikti eskiziniai variantai bei maketai, jie derinti dviejuose sklypuose: minėtame, centre, ir netoliese – Vilniaus bei J. Basanavičiaus gatvių kampe. Tinkamiausiu buvo pripažintas Lenino aikštės ir R. Čarno gatvių kampas. Pasak L. Kaziukonio, konstatuota, kad kitas sklypas viešbučiui būtų per mažas. Be to, būtų reikėję nugriauti net septynias geros būklės individualias sodybas, o viešbučio kiemas ir automobilių stovėjimo aikštelė būtų atsidūrę šalia projektuojamo vaikų darželio. O Laisvės aikštėje buvę senieji pastatai pripažinti avariniais, todėl juos būtina griauti. Gavus aukštesnės valdžios pritarimą, taip ir padaryta.

Viešbutis Panevėžyje iškilo 1972 metais.

1914–1917 metais iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bokšto fotografuotas Panevėžys. Kitoje Nevėžio pusėje matyti prie įtekančio Sirupio buvęs piliakalnis. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

1914–1917 metais iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bokšto fotografuotas Panevėžys. Kitoje Nevėžio pusėje matyti prie įtekančio Sirupio buvęs piliakalnis. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

Senoji legenda

Panevėžiečiai yra girdėję pasakojimų apie šalia Senvagės buvusią pagonišką šventovę, nors duomenų apie tai, kad miesto teritorijoje būta piliakalnio, pasak L. Kaziukonio, turima nedaug.

Kiek žinoma, jis buvo Nevėžio ir Sirupio upelio santakoje. Piliakalnio viršuje buvo lygi aikštelė, juosiama pylimo.

Piliakalnis buvo apardytas ir suniokotas XIX amžiaus pirmojoje pusėje, o 1927 metais statant žydų gimnaziją galutinai nukastas. Dabar čia įsikūręs Panevėžio apygardos teismas.

Ankstyviausias žinias apie buvusią pagonių šventovę galima rasti 1851 metų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kunigo Ipolito Vercinskio rankraštyje – pirmajame tekste apie Panevėžį (nors, kaip sako L. Kaziukonis, dėl to pirmumo specialistų ilgokai ginčytasi, galiausiai jis pripažintas).

1871 metų Panevėžio planas, kuriame matosi šalia tilto į Nevėžį įtekantis Sirupio upelis. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

1871 metų Panevėžio planas, kuriame matosi šalia tilto į Nevėžį įtekantis Sirupio upelis. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

Kai 4-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, 1931 metais, „Panevėžio balse“ buvo paskelbta vyskupo Kazimiero Paltaroko „Panevėžio miestas ir jo bažnyčių istorija“‚ jos autorius pasinaudojo būtent iš ten gautomis žiniomis apie buvusį piliakalnį. Dar daugiau: archyvaro teigimu, vyskupas minėtu rankraščiu ne šiaip rėmėsi, bet, spėjama, greičiausiai jį ir turėjo. Tiesa, ar tas išlikęs, ar kažkur saugomas, duomenų neturima. Tik žinoma, kad rankraščio konspektą yra padaręs žymus istorikas Adolfas Šapoka. Jo rinkta Panevėžio miesto istorijos medžiaga saugoma Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne.

Identifikavo dokumentą

Po metų legenda apie šventyklą pakartota leidinyje „Lietuvos miestai“. Be to, remiantis dar kitais šaltiniais, ji išplėsta.

„Dar buvo pridėta, kad šventyklą sugriovė Vytautas Didysis 1414 metais grįždamas Panevėžio apylinkėmis iš Žemaitijos į Vilnių. Nuo tol legenda apie Panevėžyje prie Nevėžio ir Sirupio santakos sugriautą šventyklą išpopuliarėjo“, – šypsosi L. Kaziukonis.

Vis dėlto prieš maždaug septynetą metų tarpukario „Panevėžio balse“ pavyko identifikuoti minėtą I. Vercinskio dokumentą. Nežinoma, kas jį vertė (dvasininkas rašė lenkų kalba) ir iš kur gavo – minima, kad iš „vieno tūlo asmens“. Bet, pasak L. Kaziukonio, I. Vercinskis teigė: „Miestas turi iš visų pusių atvirą plotą lygumoje, kurioj tankiai išmėtyti mažos reikšmės kalneliai. Iš tų kalnelių svarbiausiu galima skaityti esantį mieste prie upės Nevėžio ir upelio, vadinamo Sirupis, netoli malūno. Šis kalnas trisdešimt metų atgal turėjo aplink viršūnę pylimą, apaugusį žole ir kelių uolekčių aukštumo, o jo vidury buvo graži lyguma, kuri vėliau miesto gyventojų buvo iškasinėta, imant iš čia žemę įvairiems miesto reikalams. Yra liaudies tradicija, kad čionai buvo stabmeldžių lietuvių paskutinis aukuras, kurio paskutinis kunigas Krivis Krivaitis, išgąsdintas didybe tekančios šviesos mokslo apie tikrąjį Dievą ir Kristaus tikėjimą, iškeliavo į miškus, vadinamus šiandien Truskavos miškais, ir užbaigė savo gyvenimą Okainių kaime, dabar Truskavos parapijos.“

Sirupio ir Nevėžio santakos vieta šiandien. P. ŽIDONIO nuotr.

Sirupio ir Nevėžio santakos vieta šiandien. P. ŽIDONIO nuotr.

Įkalintas upelis

Kunigo I. Vercinskio minimas Sirupio upelis, pasak L. Kaziukonio, senuosiuose XIX amžiaus pabaigos planuose ir pirmajame Panevėžio miesto projektiniame plane gerai matomas įtekantis į upę šalia tilto per Nevėžį. Kiek žinoma, jis buvo labai užterštas, o santakoje telkšojo didžiulė smarvę skleidusi bala.

Archyvaro pasakojimu, 1891–1892 metais upelio vaga buvo išvalyta, sutvirtinti šlaitai, ir 1904 metais sudarytame miesto plane pažymėtas upelis yra jau ištiesintas ir kanalizuotas.

Panevėžys toliau keitėsi. 1917 metais Slabada, Slobotke vadintas žydų kvartalas sudegė, o po kelerių metų vietovė buvo užstatyta ir suformuota Savanorių aikštė. Per ją sruvenęs Sirupio upelis šiandien tą patį daro po žeme, vamzdžiuose, – kairiajame Nevėžio krante prie Panevėžio apygardos teismo jo žiotis žymi anga. Panevėžio kraštotyros muziejaus leidinyje „Senasis Panevėžys. Nuo pirmųjų fotografijų iki 1918 metų“ galima aptikti keletą nuotraukų, kuriose įmanoma pamatyti ir XX amžiaus pradžioje Panevėžyje buvusį piliakalnį, ir tikrąsias Sirupio upelio žiotis.

„Sirupį perkėlus į požeminius vamzdžius ir nukasus piliakalnį, šiandien čia jau visai kitoks vaizdas…“ – sako L. Kaziukonis

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų