-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tikėjimas stebuklais padeda patirti būties džiaugsmą, pripildo širdis vilties ir gerumo, o vienas tokių stebuklų neabejotinai yra Kalėdų Senelis.Šiaurės ašigalyje gyvenančio ir per Kalėdas dovanas po visą pasaulį išnešiojančio raudonskruosčio žilabarzdžio storuliuko laukia milijonai vaikų ir, žinoma, suaugusiųjų.
Juokaujama, kad yra laikas, kai tiki Kalėdų Seneliu, ir laikas, kai pats juo tampi.
Šią savaitę panevėžiečių klausiame, ar jie tiki stebuklinga Kalėdų Senelio pasaka, ar stebuklingą Kalėdų naktį laukia šio žilabarzdžio?
Krekenavos seniūnas
Kalėdų Senelį, nešusį dovanas ir į darželį, ir palikdavusį namuose po eglute, demaskavau būdamas paruošiamojoje klasėje.
Netikėtai Kalėdų Senelio veide pamačiau savo tėčio akis. Nedrįsau to pasakyti visiems vaikams girdint, bet jau vėliau, namuose, abejones išsakiau tėčiui. O jis labai supratingai paaiškino, kad vaikų daug, tad Kalėdų Senelis negali visų jų aplankyti. Negalėdamas ieškosi padėjėjų. Vienu iš jų pasakė sutikęs būti ir jis.
Mane toks paaiškinimas patenkino. Praėjus kelioms dešimtims metų, tėčio žodžius pats persakiau savo vaikams, kai jie, tuomet darželinukai, juos aplankyti atėjusio Kalėdų Senelio veide pamatė savo tėčio, taigi, mano, bruožų. Maniškiai irgi suprato, kad tikrasis Kalėdų Senelis visų vaikų aplankyti nespėja.
Beje, Kalėdų Seneliu esu buvęs ne tik vaikų darželyje. Krekenavos kultūros centras prieš keletą metų statė kalėdinį vaidinimą, o ten buvo ir Kalėdų Senelio personažas. Man įrodinėjo, kad mano stotas geriausiai atitinka Senelį. Šiam vaidmeniui netgi užsiauginau gana solidžią barzdą.
Vaidinimas tuomet mums pavyko, jo rodyti buvome kviečiami ir į kitas Panevėžio rajono vietas, važiavome net į kaimyninį Kėdainių rajoną.
Turiu pasakyti, kad būti Kalėdų Seneliu tikrai smagu. Net jaudinamai smagu matyti Senelio laukiančių vaikų akis, džiugu girdėti jų deklamuojamus eilėraščius ir klausytis apie tai, kokie geri buvo visus metus.
O nebeseneliauju jau turbūt kokie treji metai. Prasidėjo pandemija, darželiai, mokyklos atsisakė kalėdinių švenčių, nebeliko darbo ir Kalėdų Seneliams.
Panevėžio pradinės mokyklos direktorė
Žinoma, kad tikiu Kalėdų Seneliu! Tai – vienas gražiausių gyvenimo stebuklų, kuriuo neįmanoma netikėti.
Pati auginu tris sūnus ir dabar, nors jau visi ūgtelėję (9, 15 ir 17 metų), man labai gražu stebėti, kaip jie planuoja, ko ,,paprašys Kalėdų Senelio“.
Kalėdų Senelis svajones visada įgyvendina. Ne tik vaikų, bet ir mano. Kartais net nesuprantu, iš kur jis sužino.
Man labai gražus ir magiškas tas Kūčių vakaras, kai stengiesi nemiegoti kuo ilgiau, tikėdamasis, kad galbūt pavyks pamatyti tą dovanas atnešantį Kalėdų Senelį.
Deja, visada užmiegame ir Lietuvoje jo taip ir nepamatome. Ryte, radę dovanas, ieškome pėdsakų.
Kalėdų Senelio buvimu abejoti negaliu, nes 2018 metais su šeima jį aplankėme Suomijoje, Laplandijoje, Rovaniemio miestelyje, paspaudėme ranką, palietėme barzdą, nusifotografavome su juo, važinėjome su elniais.
Mano tikėjimą Kalėdų Seneliu palaiko ir kasdien sutinkamų pradinukų nuoširdus tikėjimas. Mes modernėjame – tikime ne tik Kalėdų Seneliu, bet ir nuo gruodžio pradžios šeimose bei mokyklose apsigyvenančiu elfu, kuris naktimis krečia įvairius pokštus.
Einant metams supranti, kad Kalėdų Senelio stebuklas – ne tik materialinės dovanos, bet ir šeimos laikas kartu, bendrystė, nuotykiai, susitikimai ir ramybė širdyje.
Iš vaikystės pamenu vieną ryškų įvykį. Man buvo 5–6 metai. Prie papuoštos eglutės būdavo padėtos tuščios dėžės dovanoms. Mes su broliu buvome pasiryžę vis tiek kažkaip pamatyti Kalėdų Senelį, tad tose dėžėse tiesiog sėdėjome ir žaidėme. Gal kelioms minutėms kažkur nubėgome. Grįžus dėžės buvo pilnos dovanų. Niekaip nesupratome nei kada, nei pro kur tas Kalėdų Senelis spėjo ateiti! Močiutė dar bandė pasakoti, kad pro langą lyg matė kažką nueinant…
Iš tiesų net ir vaikystėje Kalėdų Senio laukimą prisimenu labiau kaip emociją nei materialių dovanų troškimą. Pamenu tikėjimą, net kažkokį nerimą, o tada – labiau patį dovanos gavimo efektą, jos išvyniojimą. O kas ta dovana, ne tiek ir svarbu.
Tad ir šiandieniniams Kalėdų Seneliams linkėčiau labiau koncentruotis į vaiko emociją ir įspūdį nei dovanos dydį ar jos brangumą.
Bendruomeninių vaikų globos namų socialinė darbuotoja, savanorė
Jei to būtumėte paklausę prieš daug metų, būčiau atsakiusi, kad tikiu. O dabar tik labai norėčiau tikėti, nes tikėjimas atneša gėrį, laukimą ir dar daugiau šventinės magijos.
Kalėdų Senelio magija tikėjau maždaug iki dešimties metų.
Neseniai kalbėjomės su mama ir juokėmės prisiminusios, kada griuvo mano tikėjimas Kalėdų Seneliu. Kai buvau trečioje klasėje, Kalėdų paryčiais prabudau nuo bildesio. Pasirodo, mama ėmė mano dovaną nuo spintos ir nugriuvo. Nubudusi pamačiau slides – savo lauktą Kalėdų Senelio dovaną ir emocingai pasakiau: „Mama, tai tu padedi man dovanas!“
Buvo labai sunku su tuo susitaikyti, nes mama visuomet pasistengdavo: Kalėdų rytą rasdavome tai pėdas iš sniego arba miltų prie eglutės, tai pravirą langą su plevėsuojančiomis užuolaidomis, mat Kalėdų Senelis paliko. Greitai skubėdavome uždaryti, nes šalta. O ką jau kalbėti apie suvalgytus stebukladario sausainius ir išgertą pieną (šypsosi).
Buvo didžiulis nusivylimas, kad tiek metų tikėjau Kalėdų Seneliu, įsivaizduodavau, kad jis mane stebi. Jaučiausi visų labai apgauta ir, kaip dabar pagalvoju, šiek tiek mažiau nei iki tol laukdavau švenčių.
Mūsų dukrytei Tėjai aštuoneri, ji laukia Kalėdų Senelio, svajoja, planuoja, kokių dovanų prašys tėvelių, o kokių – Kalėdų Senelio.
Dukrytė rašo laišką Kalėdų Seneliui ir šventinę naktį ruošia sausainius jam. Mes dėl to labai džiaugiamės. Kaip tik neseniai Tėja išsirinko labai brangią dovaną – lėlę, kurios norėtų, tačiau sakė, jog jos prašys Kalėdų Senelio, nes labai nedraugiška tos lėlės kaina (šypsosi).
Kai ji pradės abejoti, ar tikrai dovanas atneša Kalėdų Senelis, ar jis tikras, apie tai kalbėsimės.
Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato bendruomenės pareigūnė
Man patinka Kalėdų Senelio pasaka. Nors, žinoma, ne visas vaikystės svajones išpildydavo. Tikriausiai nelabai jis buvo turtingas: mūsų norai dideli, o Senelio galimybės mažos.
Bet vis tiek stengdavosi kiek gali išpildyti tuos mūsų troškimus. Rasdavome dovanas po eglute.
Nežinau, kiek buvo metų, kai pradėjome jį gaudyti įtardami, kad tėvai tas dovanas padeda. Sergėdavome bandydami susekti, bet niekaip mums nepavykdavo.
Tą patį darė ir mano vaikai, bandė pagauti Kalėdų Senelį, nutuokdami, kad čia ne visai jisai lankosi. Bet ir jiems pričiupti Senelio nepasisekė. Jie ilgai, gal iki 12–13 metų, tikėjo Kalėdų Seneliu, nes buvo paaiškinta: jei netikėsit, visai neateis.
Pas mūsų vaikus Senelis per kaminą nelipdavo, kaip kaimuose. Tiesiog būdavo paaiškinta, kad jei Kalėdų Senelis nespėja pas viso pasaulio vaikus, perduoda dovanas per tėvus.
Kaip Renata sakau, kad Kalėdų senelis yra, bet kaip pareigūnė to fakto negaliu patvirtinti, nes nėra sugautas.
