Ar esate patriotai?

„Neklausk, ką tau gali duoti valstybė, klausk, ką tu gali jai duoti“, – sakė Amerikos prezidentas Džonas F. Kenedis.

Artėjant Vasario 16-ajai dažniau susimąstome apie patriotizmą – kiek patys jo turime?

„Panevėžio balsas“ šį kartą panevėžiečių klausia, ar jie jaučiasi Lietuvos patriotais, ką jiems reiškia tėvynė.

Mantas SIMAITIS

Renginių organizatorius, internetinės laidos apie lietuvius Norvegijoje „Galima ir čia“ sumanytojas

Šiuo metu, kai pasaulis kaip niekad suskilęs į šviesos ir tamsos pusę, pajaučiau aplink mane plūstelėjusią patriotizmo bangą – žmonės panoro prisiminti savo istoriją, pradėjo vertinti savąją tapatybę, atsirado noras puoselėti savo kultūrą ir tradicijas.

Turbūt ir aš per dešimt metų gyvenimo Norvegijoje dabar jaučiuosi labiausiai mylintis Lietuvą.

Mano rūbų spintoje taip ir neatsirado lietuviška simbolika puoštų drabužių, neturiu garbingoje vietoje pasikabinęs Lietuvos vėliavos ir svetainėje nuolatos nesisuka lietuviška televizija, tačiau mano patriotiškumas pasireiškia kitokiais būdais.

Kaip didžiosios piramidės buvo pastatytos dedant luitą ant luito, taip ir pasididžiavimas gimtąja šalimi prasideda nuo eilinių žmonių, nuo jų elgesio vienų su kitais.

Šalyje, kurioje žmonės vienas kitam trukdo, nežiūri į akis ir bando susikurti asmeninę sėkmę kito sąskaita, gyventi tampa sudėtinga.

Bet šalyje, kurioje vieni kitiems nuoširdžiai linki kuo didesnės sėkmės ir į kaimynų lėkštę žiūri tik tam, kad įsitikintų, jog jis irgi turi pakankamai – gyventi yra nerealus jausmas!

Šalis – tai ne tik geografinės ilgumų ir platumų koordinatės, vėliava ir nuosava Konstitucija. Šalis yra žmonės, kurie puoselėja tradicijas ir papročius, kalba bendra kalba ir kuria istoriją apie save.

Aš esu lietuvis, gyvenantis Norvegijoje. Esu lietuvis, kuris myli Lietuvą. Esu lietuvis, kuris nuoširdžiai rūpinasi kitu lietuviu ir nori jį įkvėpti būti geresnį kitam.

Aš nuoširdžiai tikiu, kad mes, lietuviai, galime tapti vieningumo pavyzdžiu visam pasauliui ne tik per Ukrainos palaikymo akcijas, bet ir tada, kai per cepelininį dangų visą mėnesį saulė prasiskverbia vos penkias valandas.

Nuoširdžiai stengiuosi įkvėpti žmones sirgti už savo tautietį, padėti jam įsivažiuoti ir pasimokyti vienam iš kito.

Kai aplink esantieji įkvepia, skatina veikti ir palaiko pasirinktame kelyje – gyvenimas pasidaro kur kas šviesesnis.

O šviesesni žmonės yra ir šviesesnė šalis, kurioje gera gyventi.

Taip, aš esu patriotas.

Gedma NAKVOSIENĖ

Lietuvos skautijos Panevėžio krašto J. Zikaro draugovės skautų vadovė

Esu Lietuvos patriotė ir be galo myliu savo mažą šalį.

Jau aštuonerius metus esu skautų vadovė, tad meilę Lietuvai išreiškiu jaunajai kartai dovanodama savo laiką, energijos resursus, žinias.

Bent kartą per mėnesį leidžiamės į žygius, skiepijančius meilę savo šaliai. Noriu, kad ši karta būtų ne tuščiai laiką leidžianti kompiuteriuose, o ta, kuri žino savo piliakalnius, pilkapius, partizanų takus ir jų palaidojimo vietas. Noriu, kad jauni žmonės pažintų savo miškus ir būtų patys matę seniausius savo krašto medžius.

Meilę Lietuvai galima rodyti tiesiog mokantis pažinti kraštą, darant mažus, bet gerus darbus.

Jau tapo tradicija, kad kasmet skautai bent vienam senoliui atnaujina ir perdažo namus. Tai didžiulė dovana ne tik senjorui, bet ir neįkainojama pilietiškumo pamoka jaunimui.

Mūsų skautai aktyviai prisideda prie šiukšlių rinkimo miškuose, apkasų žvakių liejimo ir kitų nedidelių, bet šalį gražesnę ir geresnę darančių veiksmų.

Jeigu kiekvienas pradėtume nuo savęs – savo darbų, poelgių, minčių, ir rezultatą turėtume kitokį.

Jovita BAROLIENĖ

Tiltagalių kultūros centro meno vadovė, Rožyno progimnazijos pradinių klasių mokytoja

Patriotiškumo jausmas manyje labai stiprus. Tai – ypatingas jausmas, pakylėjantis mane pačią, nuplaunantis smulkmenas, kai tampa aiškiau, kokia ta tikroji gyvenimo prasmė.

Visa širdimi myliu savo tėvynę, čia man labai gera ir dirbti, ir gyventi, ir kurti.

Ir Vasario 16-osios, ir Kovo 11-osios visada laukiu ne dėl to, kad tai laisvadieniai.

Tomis dienomis beveik visada dirbu, o dirbdama švenčiu. Vedu renginius, repetuoju su vaikais, ruošiu juos šventiniams pasirodymams, o besiruošdama ieškau atitinkamos poezijos, tekstų, kurie sustiprintų ir pagilintų patriotiškumo dvasią, pakylėtų, įkvėptų žiūrovą.

Valstybiniai renginiai ir pasiruošimas jiems man suteikia daug džiaugsmo, pasididžiavimo šalimi. Patys tekstai, dainos apie meilę tėvynei, atskleidžiantys jos grožį, mane labai jaudina, o ypač himno giedojimas. Ši akimirka man nepaprasta, sujaudinanti iki ašarų.

Himno žodžiuose yra visa tai, kas svarbiausia tautai, žmogui. Juose – kelias iš praeities su palinkėjimu ateičiai.

Šią savaitę su antrokais dalyvavome labai gražioje Panevėžio kraštotyros muziejaus edukacijoje apie valstybės simbolių pažinimą. Vaikai turėjo sugiedoti valstybės himną. Buvo labai gražu ir jautru stebėti, kaip jie gieda.

Žiūrėjau ir galvojau: mažieji Lietuvos piliečiai gieda savo šalies himną su meile, susikaupę, glausdami ranką prie širdies.

Patriotinis ugdymas yra labai svarbus asmenybės augimui, savimonei, tapatybės pažinimui. Ir mūsų himno žodžiai apie tai kalba: „Iš praeities Tavo sūnūs / Te stiprybę semia“.

Pastebiu, kad daugumai vaikų, bent jau pradinėse klasėse, to džiugesio, meilės tėvynei tikrai pakanka. Tiek piešdami valstybės simbolius, tiek apie juos kalbėdami, skaitydami tekstus, tą daro su meile ir atsakomybe. Džiaugiuosi, kad jaunoji karta gražiai auga su tokia atida, pagarba.

Vasario 16-ąją ir šįmet švęsiu darbo vietoje – vesiu renginį Geležių kultūros namuose. Ir man tai bus didžiulė šventė.

Zita RIMKUVIENĖ

Choreografė, vaikų ir jaunimo liaudiškų šokių ansamblio „Grandinėlė“ vadovė

Meilė tėvynei visą laiką mano širdyje.

Mokydami vaikus tautinių šokių, klausydamiesi mūsų liaudies dainų, dėvėdami tautinius drabužius negalime būti kitokie.

Per daugiau nei keturias dešimtis veiklos metų net nebežinau, kiek užauginau kartų, kurios gieda Lietuvos himną, neša Trispalvę, atstovauja Lietuvai tarptautiniuose festivaliuose, didžiuojasi dėvėdami tautinius drabužius.

Aš ir anapilin išeisiu su tautiniais rūbais.

Ir aš, ir mano šokėjai, vilkėdami tautinį kostiumą, jaučiasi visai kitaip, nei vilkėtų eilinius drabužius. Tokį rūbą apsirengęs jauti pasididžiavimą ir kartu įpareigojimą.

Jo negali atstoti joks kitas, net ir puošniausias, brangiausias rūbas. Tautinis kostiumas ir puošia, ir praneša, kad esi lietuvis, patriotas ir kitaip nė negalėtum gyventi.

O giedant Lietuvos himną visada gerklę spaudžia gumulas – iš laimės ir pasididžiavimo.

Ypač liepos 6-ąją, kai himnas suvienija viso pasaulio lietuvius. Tuomet apima begalinis vienybės, bendrystės jausmas ir prie to prisiliesti yra ypatingas pojūtis.

Su „Grandinėle“ keliaujame po pasaulį, dalyvaujame pasaulio lietuvių dainų šventėse. Esame dalyvavę penkiose dainų šventėse Amerikoje, po vieną Kanadoje ir Argentinoje. Į jas suvažiuoja minios pasaulio lietuvių ir mums, atvykusiems iš Lietuvos, patikėkite, tenka ypatingas dėmesys. Kai susiliejame į visumą su tais, kurie jau yra ketvirta, penkta karta emigracijoje, jaučiame, kokia didžiulė jėga slypi lietuvybėje.

Vasario 16-oji man didelė šventė, nesvarbu, kad tądien tenka dirbti, dalyvauti renginiuose.

O kas yra Lietuvos valstybingumas? Kalba, tautinis drabužis, vėliava, mūsų puoselėjami papročiai, tradicijos, dainos ir šokis. Ir, svarbiausia, vienybė. Tik jos mums reikia daugiau, nieko kito.

Noriu pasveikinti visus panevėžiečius su artėjančia Lietuvos Valstybės atkūrimo diena ir palinkėti ne tik mylėti Lietuvą, bet ir vienybės, pilietiškumo. Kaip rašė Bernardas Brazdžionis, „gimtinė protėvių – nei sidabru, nei auksu/ nenuperkamas palikimas praeities gyvos/ maitina mus ir sotina tarytum Motina gyvybės šaukštu“.