-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Joje Klaudija atskleidžia apleistų vietų magiją, kitu žvilgsniu pažvelgia į ten paliktus daiktus ir detales – nostalgija dvelkiančius atvirukus su palinkėjimais, laiko žymių paveiktas nepažįstamų žmonių nuotraukas ar senutėlius laidinius telefonus.
Pamirštos erdvės fotografei – ramybė ir saugumas.
K. Mackevičiūtė neslepia, jog prieš parodos atidarymą jai kaip reikiant drebėjo kinkos. Pirmiausia, labai bijojo, kad niekas į jį neateis, antra – niekam nepatiks.
Tačiau į bibliotekos salę sugužėjo būrys talentingos fotografės gerbėjų.
„Gera, kad paklausyti mano istorijos apie fotografijas atėjo ne vienas ir ne du žmonės. Nusiraminau ir jau pradėjau mąstyti apie kitas parodas, naujas ir galbūt dar nematytas idėjas nuotraukoms“, – sako Klaudija.
Apleistas vietas fotografuojančiai Klaudijai iš jų teko ir pačiai bėgti, vejamai šunų, ir būti išvestai policijos. G. Kartano nuotr.
Ši paroda Klaudijai jau ketvirtoji.
Anot jaunosios menininkės, apleista vieta, pastatas įdomiausi dėl savo istorijos.
Jau keletą metų K. Mackevičiūtė domisi apleistomis vietomis.
Jų aplankiusi labai daug ir įvairių, žavinčių skirtingomis istorijomis ar kone legendomis: nuo seniai nebeveikiančių ligoninių iki fabrikų. Ir ne tik Lietuvoje.
„Tai, kas sunkiau matoma kitiems – matoma man, – sako fotografė. – Mane labai žavi tokiose vietose paliktos smulkmenos – atvirukai, senos nuotraukos, telefonai ar kokie nors ženklai. Įvairios senos detalės, kurios buvo tiesiog paliktos.“
„Kartais norisi pajusti kažką kraupaus ar nekasdieniško. Bet turbūt nebegalėčiau sakyti, kad nekasdieniško, nes tai jau tampa mano kasdienybe.“ K. Mackevičiūtė
Parodoje K. Mackevičiūtė eksponuoja penkiolika darbų ant drobės.
Kiekvienoje drobėje sujungta nuo vienos iki penkių skirtingų nuotraukų.
„Atrodo šiek tiek keistokai, nes pažiūrėjus dar reikia pasukti galvą, kas ten pavaizduota“, – pasakoja Klaudija.
Kiekviena fotografijų drobė – apleistame pastate rastų, likimo valiai paliktų daiktų, kurie galbūt jau niekada nebus panaudoti, istorija.
Anot panevėžietės, šiais darbais nesinorėjo kelti sudėtingų klausimų, nes pačios nuotraukos jau gana sudėtingos techniškai.
Klaudiją Mackevičiūtę panevėžiečiai įsidėmėję ne tik dėl jos originalios išvaizdos. Jaunąją menininkę garsina jos unikalūs fotografijos darbai. G. Kartano nuotr.
K. Mackevičiūtė yra aplankiusi daugybę apleistų pastatų. Dar prieš prasidedant karui Ukrainoje, ne kartą yra maišiusi visą šalies raudonąją zoną, Černobylį.
Anot Klaudijos, kiekvienas aplankytas objektas – savaip įdomus, bet labiausiai jai įspūdį palikę Latvijoje stovintys apleisti dvarai.
Lietuvoje jai tokių nė neteko matyti.
„Nelabai norisi išskirti kokią nors vieną vietą, jos labai skirtingos. Esu aplankiusi dvarų, ligoninių, fabrikų, koplyčių ir dar daug visko. Išsirinkti, kuri geresnė ar įdomesnė, būtų tikrai sunku“, – teigia fotografė.
Pamirštos, apleistos vietos, mums paprastai atrodančios pavojingos ir baugios, K. Mackevičiūtei yra ramybės bei saugumo uostas.
„Man visada pasidaro ramu ten, kur nėra žmogaus. Kur, matyt, jau niekada ir nebebus. Jokių garsų, jokių nutikimų, visiškai nieko. Nors kitus griūvančios sienos, krentančios plytos ar klebantys metalai bei laiptai gąsdina, manęs tikrai ne“, – tvirtina ekstremalė.
Nors supranta, jog taip rizikuodama gali nukentėti, Klaudija nenusiteikusi sustoti.
Anot jos, toks jau tas menininkų gyvenimas – kai rizikuoji, būni apdovanotas geriausiais kadrais.
O ekstremalių nutikimų lankant apleistas vietas tikrai būta daug.
Jai netgi teko išeiti ir su policijos, ir su apsaugos palyda.
Kartą prireikė sparčiai nešti kailį nuo teritoriją saugančių ne itin maloniai nusiteikusių šunų.
Bet pats įsimintiniausias nutikimas buvo, kai pasiklydo bunkeryje Latvijoje.
Klaudija net tris valandas klaidžiojo ratais ieškodama išėjimo.
„Man tai gana linksmas nuotykis, bet draugams jau nebebuvo taip smagu, – juokiasi panevėžietė. – Jiems kilo panika, likau viena nepanikuojanti, tad man ir pavyko rasti išėjimą.“
K. Mackevičiūtės paroda – kaip savotiška mįslių knyga, kurioje užkoduotos žmonių seniai nelankomų vietų paslaptys. G. Kartano nuotr.
Viena vertus, į apleistų vietų lankymą galima žiūrėti kaip į savo aplinkos tyrimą. Kita vertus, tai gali būti ir laisvalaikio pramoga.
K. Mackevičiūtei šis užsiėmimas jau tampa gyvenimo būdu.
„Tai – tarsi pavalgyti. Kaip privalau valgyti, taip privalau aplankyti kokį nematytą, apleistą pastatą“, – aiškina fotografė.
Pasak Klaudijos, apleistos vietos tikrai turi savąją aurą.
Ir tai ne visus žavi. Kartais ir gąsdina.
„Kiekvienas turime savų pomėgių. Vieniems patinka apsipirkinėti, o kitiems lankyti senus ir byrančius pastatus“, – šypsosi menininkė.
Visgi K. Mackevičiūtė svarsto, kad tokia veikla nėra tai, ko ji specialiai ieškojo.
Kadangi mano esanti šiek tiek nutrūktgalvė, visada norėjo išsiskirti iš kitų, tokią savo nišą atrado natūraliai.
„Man draugai sako: „Nebūtum Klaudija, jei vėl kažko nesugalvotum“. Man atsibosta tas kasdienis gražių pastatų vaizdas. Kartais norisi pajusti kažką kraupaus ar nekasdieniško. Bet turbūt nebegalėčiau sakyti, kad nekasdieniško, nes tai jau tampa mano kasdienybe“, – šypsosi K. Mackevičiūtė.
