Audrius Skačkauskas. „Sekundės“ nuotr.

Apie mirtį ir šlovę

Apie mirtį ir šlovę

Kai buvau mažas, nebijojau mirties. Galbūt todėl, kad mano prosenelė, nusivedusi mane į tolimo giminaičio laidotuves, paaiškino, kad šis iškeliavo į dangų. Nežinau, kokių reikalų mirę žmonės turėjo danguje, bet tas paaiškinimas mane tenkino. Tada dar nesupratau, kad ne iš visų kelionių grįžtama, o ypač iš dangaus.

Vieną rytą takas pas mano kaimyną nusibarstė eglių šakelėmis. Buvo tradicija šitaip žymėti taką, vedantį į mirusiojo namus. Šarvojimo salių beveik nebuvo, todėl mirusysis buvo šarvojamas dažniausiai namuose. Ir visai nesvarbu, ar individualiame name, ar bute ketvirtame aukšte. Mano kaimynams pasisekė, jų senelis užgyveno namą, tad didelių problemų dėl šarvojimo nekilo. Didžiojo kambario viduryje stovėjo karstas, o aplinkui liko vietos susėsti giminėms ir draugams paliūdėti ir geru žodžiu velionį prisiminti.

Prosenelė ir mane nusivedė kaimyno paliūdėti, prieš tai pamokiusi: užeisi, atsiklaupk, persižegnok ir sukalbėk amžiną atilsį, kaip tave mokiau.

Kambaryje tvyrojo prieblanda, buvo uždangstyti visi langai ir net didžiulis senas veidrodis, kuriuo kaimynas taip didžiavosi. Žvakių šviesoje sėdėjo kelios kaimynės bobulytės, viduryje stovėjo masyvus karstas, o jame – dar užvakar po kiemą vaikščiojęs kaimynas. Rankas susidėjęs ant krūtinės tarsi miegantis, jis turbūt laukė kelionės į dangų. Priėjau prie karsto galo, atsiklaupęs persižegnojau. Klūpėti buvo kieta, bet aš kantriai sukalbėjau maldelę. O kol kalbėjau, bobulytės kaip palaimintos šypsojosi ir tarpusavyje šnibždėjo: koks geras berniukas, koks šaunuolis, poterius moka.

Nežinau, ar verta sakyti, kad su kaimynu atsisveikinti ėjau kokį dvidešimt kartų. Kiek keisdavosi žmonės, tiek ir eidavau. Tai buvo pirmosios mano šlovės dienos, kai gavau tiek dėmesio.

Visą straipsnį skaitykite balandžio 10 dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų