-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Medalis jam skirtas už visas gerąsias savybes, kokių tik turi žmogus, o svarbiausia už tai, kad šis į devintą dešimtį metų įžengęs aukštaitis yra šių dienų savanoris, sumanumą, žinias, laiką dovanojantis kitiems, triūsiantis visų labui.
„Mano bėda, kad neprigirdžiu. Kai paskambino iš prezidentūros ir pakvietė atsiimti medalį, nieko nesupratau. Pagalvojau, kad ne čia pataikė“, – šypsojosi A. Kukenys.
Prieš vykdamas į Vilnių atsiimti medalio Alfonsas svarstė: „Galėčiau nuvažiuoti ir pats sėdęs į savo „Volvo“, bet nuvežti pasiūlė sūnus, tai važiuosiu su juo. Kitas sūnus į prezidentūrą atvyks iš Kauno, bus proga pasimatyti.“
Panevėžietis apgailestavo, kad kelionė į prezidentūrą sujaukė jo planus, mat dėl to teko atidėti malkų neįgaliųjų namams ruošą.
Alfonsas sako nesąs pratęs prie apdovanojimų, kaip ir nepratęs nedirbti.
Anot senjoro, nedirbdamas labai pavargsta.
Tad, paragintas kaimynės Dalės Oniūnienės, kuri tokiu pat medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“ Motinos dienos proga prezidento apdovanota prieš mėnesį, A. Kukenys savanoriauja Panevėžio rajone, buvusioje Kurganavos mokykloje įsikūrusiame neįgaliųjų dienos centre.
Tėvo dienos proga šalies prezidentas G. Nausėda panevėžietį A. Kukenį pagerbė medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“. R. Dačkaus nuotr.
V. Kukenį turėtų pažinoti nemažai panevėžiečių.
Įmonėje Panevėžio butų ūkis 29-erius metus santechniku išdirbęs Alfonsas skubėdavo į daugiabučius likviduoti avarijų.
Jam teko įrengti vandens skaitiklius socialiai remtinų panevėžiečių butuose, o dirbdamas šį darbą susipažino su nemažai neįgalių žmonių.
„Iki tol neįsivaizdavau, kad Panevėžyje yra tiek daug neįgaliųjų. Susitikęs su jais suvokiau, kad šiems žmonėms labai reikia mūsų visų pagalbos. O kai jau tapau pensininku ir atsirado laisvo laiko, esu laimingas, kad galiu padėti neįgaliesiems, globojamiems Kurganavoje“, – pasakojo A. Kukenys.
Jau visi metai, kai A. Kukenys kiekvieną rytą sėdasi į savąjį „Volvo“ ir rieda Kurganavos link.
Neįgaliųjų centro lankytojų labui senjorų padarytus darbus sunku ir išvardyti: įvairūs remontai, statybos, griovimai, vėl statybos, kiemo klojimas plytelėmis, aplinkos tvarkymas ir jos gražinimas.
Radęs skelbimą apie išsiardyti siūlomą seną sodybą, Alfonsas puolė ardyti visus jos statinius, supjovė senus rąstus ir lentas, „Volvo“ priekaboje suvežiojo į Kurganavą ir taip nebegyvenama sodyba virto malkomis, šildysiančiomis neįgaliuosius.
Malkomis A. Kukenys pavertė ir paties išrautus persenusius neįgaliųjų dienos centro teritorijos medžius. Ne tik supjovė jų kamienus, sukapojo šakas, bet susmulkino ir vadinamaisiais kulaliais surišo net smulkiausias medžių šakeles.
Visa tam – kad būtų tvarka, kad neprapultų nė šapelis, kurį galima sukūrenti.
Tvarkos, kad geras daiktas nenueitų perniek, senolį išmokė nelengvas gyvenimas.
„Nebuvo lengvas mano gyvenimas. Bet jis buvo ir tebėra smagus“, – sako A. Kukenys.
Augo jis Kupiškio rajone netoli Alizavos su penkiais broliais ir seserimis.
Visi jie – vieno tėvo, bet dviejų mamų.
Alfonsą, jauniausią šeimoje, augino tikra mama. Be savų trijų, ji taip pat augino dar tris vaikus, kuriuos jos vyras pirmoje santuokoje buvo sugyvenęs su kita moterimi. Šioji mirė pasiligojusi.
Dabar stiprus, tvirtas, atkaklus, nepailstantis A. Kukenys sako vaikystėje buvęs silpnas.
Senolis mena, kad jį daug vežiojo po daktarus, kad ir mokykloj felčerė jam leisdavusi vaistus, o dėl ligos metus netgi visai nelankęs mokyklos.
„Paskui išsikapsčiau“, – sako vyriškis.
Be darbo negalintis nusėdėti Alfonsas ėmėsi neįgaliųjų namams žiemoms priruošti malkų. P. Židonio nuotr.
Ligos patalan teko atgulti ir suaugusiam, netgi ištverti operaciją. Kokią, nesakysime, o A. Kukenys juokauja, kad po jos atgrasus jam tapo „šnapsas“, kurio ir taip niekada nemėgo.
Anot šmaikštaus senjoro, visiems geriau gyventi be velnio lašų. Tada ne tik sulauks 83-ejų, tačiau ir tokiame amžiuje gebės dirbti kaip jis.
Alfonsas ne tik visas penkias darbo dienas savanoriauja neįgaliųjų dienos centre, bet kiekvieną savaitgalį sėda į automobilį ir pats nuvairuoja 100 kilometrų į Rokiškio rajoną padėti ten gyvenančiai sesei nudirbti ūkio darbus.
Alfonsas pasidžiaugė su seserimi jau apsodinę daržus, o dabar laukia visi kiti kaimo darbai.
Jųdviejų su sese užaugintos gėrybės patenka ir ant Kurganavos neįgaliųjų stalo.
A. Kukenys pasakojo, kad jau paaugęs užsidirbti duoną pradėjo įdarbintas kolūkyje „Naujas gyvenimas“.
Sulaukus pilnametystės, sekė armija Karakumų dykumoje Turkmėnistane.
Iš jos grįžęs pas kolūkio pirmininką nukeliavo nešinas konjako buteliu.
Butelis – tam, kad išleistų iš kolūkio, mat jauną vyrą traukė Panevėžys.
Atvykęs į didmiestį, iš pradžių įsidarbino statybose, paskui gavo darbą Panevėžio butų ūkyje.
O vis pargrįždamas į tėviškę padėti tėvams, nusižiūrėjo kaimyniniame kaime gyvenusią pedagogę Aldoną.
Su ja susituokė, kaip pat sako, būdamas nei jaunas, nei senas – 33 metų. Jiems gimė du sūnūs.
A. Kukenienė pedagoge dirbo Panevėžio vaikų namuose. Jautri, geros širdies moteris su tėvų paliktais vaikais dalydavosi namų šiluma.
Alfonsas mena, kad tarp mažųjų svečių būdavęs ir garsusis dainininkas Radžis. Vaikų namų auklėtiniai Kukenių šeimoje visada būdavo laukiami.
„Mačiau, kad jie kitokie, labiau nei šeimose augantys vaikai nori dėmesio, siekia pripažinimo“, – mena A. Kukenys.
A. Kukenys džiaugiasi užauginęs du sūnus, turintis dvi marčias, keturis anūkus. P. Židonio nuotr.
A. Kukenys džiaugiasi užauginęs du sūnus, turintis dvi marčias – abi jos Dalės, keturis anūkus.
Senolis svarsto nė nepamatęs, kaip paties vaikai užaugo, o ir augdami nebuvo pridarę tėvams rūpesčių.
Užtat nemažas rūpestis jam buvusi žmonos liga, prieš devynerius metus pasiglemžusi moterį.
V. Kukenys pajuokavo, kad tapus našliu moterų jo gyvenime tikrai yra daug ir visoms jis reikalingas, visos kviečiasi taisyti tai bėgančio čiaupo, tai sugedusio durų užrakto, tai nebeužsiveriančių balkono durų, tai išklibusių spintelės durelių ar sugedusio kokio buities prietaiso.
Darbų, kuriuos senolis moka ir kuriuos noriai atlieka, ir nebeišvardysi. O svarbiausia – padaro viską taip gerai, kad po to daug metų taisyti ir tvarkyti nebereikia.
„Kol galėsiu, visada joms padėsiu“, – tvirtina V. Kukenys.
Paklaustas, ar nebūtų smagiau, kad jo, po savanorystės darbų grįžusio namo, lauktų kuri nors močiutė su blynais, kotletais ir geru žodžiu, senjoras šypteli, kad dairytis į močiutes – nebe jo metams.
Be to, vienišas jis tikrai nesijaučia, nuolat būna tarp žmonių, jaučiasi reikalingas, ir dėl to gyventi gera.
A. Kukenys – ko gero, vienas vyriausių šių dienų savanorių ne tik Panevėžyje, bet ir Lietuvoje.
