-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vis dėlto gydytojai teigia, kad nustatyti neuroendokrininius navikus būtina, nes nuo to priklauso gydymo sėkmė. Tik anksti nustačius ir teisingai gydant šį vėžį, žmogus gali gyventi ilgus metus.
Birutei Budvitienei išplitęs neuroendokrininis navikas buvo nustatytas 2011 metais, kai jai buvo 48-eri.
„Pradėjo graužti rėmuo. Maniau, kad kažkas nutiko skrandžiui, gal atsirado žaizda“, – pasakojo moteris. Nemalonūs pojūčiai skrandyje paskatino moterį kreiptis į gydytojus. Šie, atlikę tyrimus ir neradę ligos, pasiuntė B. Budvitienę atlikti echoskopiją. Tada specialistai kepenyse pastebėjo kažkokių darinių ir paėmė jų ląstelių ištirti. Greitai ponia Birutė sulaukė žinios, kad jai nustatytas vėžys. Vėliau sekė dar keletas tyrimų, kurie patikslino diagnozę.
Moteris pasakoja greitai buvusi pradėta gydyti. „Kadangi darinių buvo daug, gydytojai sakė, kad negali manęs operuoti, todėl skyrė vaistų. Jų turiu susileisti kartą per mėnesį. Šie vaistai neleidžia augti vėžio ląstelėms. Taip gyvenu jau šešerius metus“, – sako B. Budvitienė.
Ji teigia, kad jaučiasi gana gerai, liga jai netrukdo užsiimti kasdieniais reikalais, dirbti parduotuvėje, tik vis pas gydytojus tenka nuvažiuoti, atlikti tyrimus, suleisti vaistų.
Pernai gydytojai nustatė, kad dar vienas ligos židinys atsirado kirmėlinėje ataugoje, tad ją ir dalį storosios žarnos teko pašalinti. Po operacijos kompiuterinės tomografijos tyrimas parodė, kad moters sveikata vėl pagerėjo. Vis dėlto Birutės laukia dar viena operacija – kadangi naviko židinių yra kepenyse, gydytojai mano, jog reikėtų ir juos pašalinti.
„Jaučiuosi visai gerai. Labai svarbu, kaip nusiteiksi, – net tada, kai man pasakė, kad sergu vėžiu, neišsigandau. Visą laiką maniau, kad su liga reikia sugyventi, tad negalvoju, kad man kas gali būti blogai“, – teigia kaunietė.
B. Budvitienė turi septynis vaikus – vyriausiajai dukrai 34-eri, jauniausiajai – 19. Yra ir penki vaikaičiai. Daug laiko ji praleidžia su šeima, lanko sūnus Švedijoje, ten atostogauja, grybauja. Ir Lietuvoje ji nesėdi namie – važiuoja pas dukrą į Šilutę, sukiojasi aplink Kauną.
„Nemėgstu sėdėti rankų sudėjusi, jei pasitaiko galimybė, keliauju ir kiek įmanoma judu. Gal todėl nelabai jaučiu, kad kokia liga manyje būtų. Kai susirgau, mama labai išgyveno – sakydavo, tu negali to, ano, o aš jai atsakydavau, kad gyvensiu taip, kaip įpratusi, – ilgai ir laimingai“, – sako moteris.
Neuroendokrininiais vadinami navikai, kurie vystosi iš neuroendokrininių ląstelių.
„Šių ląstelių gali būti beveik visame žmogaus kūne. Todėl neuroendokrininiai navikai gali išsivystyti įvairiuose organuose – kasoje, žarnyne, plaučiuose ir kitur“, – sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Onkologijos ir hematologijos klinikos Onkologijos skyriaus vadovė doc. Rasa Jančiauskienė.
Dažniausiai šie navikai išsivysto plonojoje žarnoje, kirmėlinėje ataugoje ir skrandyje. Pasak gydytojos, nuo organo, kuriame yra vėžys, dažnai priklauso, kaip vystysis liga. Tyrimai rodo, jog penkerius metus ir ilgiau išgyvena 80–90 proc. ligonių, kuriems diagnozuoti plonosios žarnos neuroendokrininiai navikai, tačiau šitiek metų išgyvena tik 40 proc. susirgusiųjų kasos vėžiu. Dar piktesni yra plaučių, bronchų neuroendokrininiai navikai – penkerius metus išgyvena tik 10 proc. ligonių. Tiesa, šiuose organuose gali būti ir mažiau piktybiškų, ir labiau piktybiškų vėžio ląstelių.
Doc. R. Jančiauskienė teigia, kad mokslininkai iki šiol nerado atsakymo, kodėl išsivysto neuroendokrininiai navikai.
Dalis ligonių polinkį į neuroendokrininius navikus gali būti paveldėję. Paprastai jie turi vadinamuosius MEN1 ir MEN2 sindromus – dauginę endokrininę neoplaziją. Tokiu atveju serga daug šeimos narių. Jiems neuroendokrininis vėžys vystosi įvairiuose organuose, – gali būti, kad vienas žmogus per gyvenimą suserga kelių rūšių vėžiu – kasos, virškinimo trakto, prieskydinės liaukos ir kt. Tokių šeimų yra ir Lietuvoje. Gydytoja teigia, jog šie žmonės paprastai žino apie savo polinkį sirgti ir dažniau apsilanko pas onkologus.
Pasak doc. R. Jančiauskienės, bendrų požymių, pagal kuriuos būtų galima įtarti neuroendokrinį naviką, nėra, nes simptomus sukelia ir paties naviko dydis, taip pat jų gaminamų hormonų ar peptidų hiperprodukcija.
„Pavyzdžiui, plonosios žarnos, kirmėlinės ataugos neuroendokrininiai navikai dažnai sukelia karcinoido sindromą, – naviko ląstelės ima gaminti tam tikras biologiškai aktyvias medžiagas, dėl kurių ligonis ima dažnai viduriuoti, – esu turėjusi pacientų, kurie per dieną viduriuodavo dvidešimt kartų. Kadangi liga vystosi labai ilgai, kartais dešimtmečius, tokiems ligoniams neretai būna nustatyti funkciniai žarnų sutikimai, pavyzdžiui, dirglios žarnos sindromas ar kt. Taip pat šiuos ligonius gali kankinti karščio bangos. Kartais sunku atskirti, ar šiuos požymius sukėlė navikas, ar kitos priežastys. Jei serga vyresnė moteris, galima manyti, kad karštis ją pila dėl menopauzės“, – aiškina docentė.
Kasoje besivystantis neuroendokrininis navikas – insulinoma – gali sukelti hipoglikemiją – cukraus kiekio kraujyje sumažėjimą. Kartais insulinomos būna labai mažos, jas sunku aptikti, tačiau sukelia stiprius simptomus – silpnumą, sąmonės pritemimą.
Doc. R. Jančiauskienės nuomone, jeigu yra nepaaiškinamų, nepraeinančių simptomų, – pavyzdžiui, viduriavimas, karščio pylimas, šeimos gydytojas turėtų pagalvoti, kad pacientui gali būti neuroendokrininis navikas, ir nusiųsti jį pas specialistą. Šis atliktų specialius tyrimus ir nustatytų ligą. „Šeimos gydytojas turėtų būti plataus mąstymo ir nuolatos siekti profesinių žinių – rengiame kursus, kuriuose dėstome ir apie neuroendokrininius navikus, nes ikidiplominių studijų metu apie tokias retas ligas nedaug kalbama“, – sako specialistė.
Deja, realybė kitokia – žmonės ilgus metus vaikšto pas gydytojus, skundžiasi, tačiau medikai tikrosios ligos nesuranda. Vakarų šalyse atliktų tyrimų duomenimis, vidutiniškai neuroendokrininis navikas ligoniui nustatomas tik po ketverių metų, 48 proc. pacientų, ieškodami ligos, yra lankęsi pas penkis specialistus, o 35 procentai – net pas septynis ir daugiau specialistų. Šie žmonės neretai gydomi nuo ligų, kuriomis neserga.
Kad ligonių kelias iki specialistų, kurie nustatytų šį naviką, būtų trumpesnis ir gydymo rezultatai geresni, labai svarbu, kad glaudžiai bendradarbiautų įvairių specialybių gydytojai – bendrosios praktikos, gastroenterologai, endokrinologai, chirurgai, radiologai ir kt. Anksti nustačius ligą ir atlikus operaciją, ligonis gali pasveikti.
Doc. R. Jančiauskienė teigia, jog labai svarbu ne tik nustatyti, kad žmogus serga vėžiu, o kad tai yra būtent neuroendokrininis navikas.
„Tiksli diagnostika labai svarbi, nes neuroendokrininiai navikai gydomi kitaip nei kitoks vėžys“, – teigia gydytoja.
Jeigu navikas neišplitęs ir nepiktas, paprastai užtenka operacijos. Jei išplitęs, tačiau nelabai piktas, gali užtekti vaistų, kurie blokuoja naviko somatostatino receptorius, kurių turi neuroendokrininiai navikai. Šie vaistai neleidžia navikui progresuoti. Jei navikas išplitęs ir piktas, gali prireikti ir minėtų vaistų, ir chemoterapijos, biologinės terapijos.
Pasaulyje vis daugėja žmonių, kuriems diagnozuojami neuroendokrininiai navikai. Per pastaruosius 40 metų JAV, Didžiojoje Britanijoje 11–18 kartų padaugėjo susirgimų neuroendokrininiu skrandžio vėžiu, 10 kartų – tiesiosios žarnos, 5 kartus – plonosios žarnos. Lietuvoje taip pat daugėja ligonių. Kiek – sunku pasakyti, nes nėra tikslių statistikos duomenų. Doc. R. Jančiauskienė sako, kad Lietuvoje per metus šie navikai histologiškai, t. y. iš audinio gabaliuko, nustatomi maždaug 300 ligonių.
Ką daryti, kad išvengtume šio vėžio? „Visų pirma reikia atsikratyti vėžio baimės ir galvoti ne apie ligą, o kaip būti sveikam, – sako gydytoja. – Tam, kad būtum sveikas, reikia paisyti pačių paprasčiausių dalykų – teisingai maitintis ir judėti. Taip pat svarbi emocinė būklė. Tai saugo ne tik nuo neuroendokrininių, bet ir visų navikų ir net nuo kitų ligų.“
