-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Turbūt nerastume nė vieno, nieko negirdėjusio apie indėnus. Kultūra, nuo Lietuvos nutolusi tūkstančius kilometrų, apaugusi mitais, legendomis, paslaptingų pasakojimų knygomis, galima sakyti, išaugino ne vieną kartą. Ar pamenate save, vaikystėje, paauglystėje besileidžiančius į šį, nuotykių kupiną, nepažįstamą, gal kiek baugų, Laukinių Vakarų pasaulį? Kiek vakarų praleista įsivaizduojant saulėlydžio nurausvintus kanjonus, skurdžia augmenija pasidabinusia plynaukšte skriejančius, dulkių kamuolius keliančius žirgus, būtinai plunksnomis apsikaišiusius, vieną kitą baltaodžio skalpą pasikabinusius drąsius vyrus, su savosiomis skvo gyvenančius gyvūnų odomis dengtuose tipiuose.
Kas pastūmėjo šia ypatinga kultūra susidomėti vieną garsiausių Amerikos fotografų ir etnologų Edvardą Šerifą Kurtisą (1868–1952), dabar sunku pasakyti, tačiau jo aistra virtęs dėmesys šiaurės Amerikos indėnų gentims neišmatuojamas. Net trisdešimtmečius užsitęsęs projektas autoriui kainavo šeimą, materialinę gerovę. Ir nors kažkada už 1000 dolerių parduoti E. Š. Kurtiso darbai šiandien verti daugiau kaip 35 milijonų, visgi per 40 tūkstančių fotografijų, kuriose įamžinti ritualiniai šokiai ir apeigos, tikrai vertos daugiau nei pinigai.
E. Š. Kurtiso susidomėjimas indėnų kultūra, svarsto parodos koordinatorius Darius Vaičekauskas, galima būtų sakyti, beveik atsitiktinis. Kartą savo fotostudijoje Sietle E. Š. Kurtis fotografavo indėnų moterį, ir galbūt ši pažintis ir tapo pirmuoju žingsniu ilgalaikio projekto link. Žinoma, devynioliktojo–dvidešimtojo amžių sandūroje autoriui pavyko prisiliesti tik prie indėnų kultūros likučių. Tuo metu jau buvo belikę nedaug senosios indėnų kultūros apraiškų. Todėl daugeliu atvejų fotografui tekdavo vietinių prašyti atkurti tam tikras gyvenimiškas scenas, apsirengiant senaisiais drabužiais, ištraukiant užsilikusių senų buities bei ritualinių apeigų reikmenų.
Amžininkai tuometinį jo gyvenimo tarpsnį vadina grumtynėmis su laiku, kai kurie fotografą net smerkė, kaltino falsifikuojant istoriją. Vis dėlto kiti, priešingai, gyrė jį už sugebėjimą savo darbuose atskleisti žmonių orumą, išsaugant svarbią Amerikos kultūros dalį ne tik istorine, bet ir dvasine prasme. Turėjo jis ir rėmėjų. Tarp jų buvo ir garsus finansininkas, bankininkas filantropas Džonas Pjerpontas Morganas ir buvęs JAV prezidentas Teodoras Ruzveltas. Tiesa, pagrindiniam rėmėjui mirus, finansavimas nutrūko.
Dabar Panevėžio fotografijos galerijoje eksponuojamos parodos fotografijose galima išskirti dvi temas. Didesnioji darbų dalis – portretai. Kiti – buities, ritualų paveikslai. Smalsesniam žiūrovui į akis krenta ir dabar neįprastas fotografijų atspalvis. Turint galvoje laikmetį, galima tik įsivaizduoti, kiek laiko ir pastangų kainavo tokių nuotraukų gimimas. Tuomet fotografijų gamybai buvo naudojamos šlapio kolodijaus, ambrotipijos technologijos. Šlapios kolodijaus plokštelės procesas, kaip ir ambrotipija, išrastas XIX a. viduryje. Šiuo metodu vaizdas sukuriamas ant stiklinės (ambrotipas), metalinės (ferotipas) ar akrilinės plokštelės. Šlapio kolodijaus formulių yra netoli dviejų dešimčių.
E. Š. Kurtiso kultūrinis palikimas saugomas Vašingtono nacionalinėje bibliotekoje, muziejuose, privačiose kolekcijose. Lietuvoje paroda rengiama bendradarbiaujant su JAV ambasada mūsų šalyje. Parodos atidaryme Panevėžio fotografijos galerijoje dalyvavo ir sveikinimo žodį tarė ambasados atstovas Aleksas Maktagartas.
„Ši paroda Lietuvoje eksponuojama ne pirmą kartą. Panevėžio fotografijos galerijoje, apkeliavusi įvairias Lietuvos vietų ekspozicines erdves, ji jau dešimtoji. Tikrai gražu ir prasminga tokia įspūdinga paroda užbaigti metus“, – atidaryme kalbėjo fotografijos galerijos vadovas Sigitas Laurinavičius.
Gruodžio 11-ąją atidaryta paroda veiks iki 2020 m. sausio 11 dienos.
Komentarai
-
- Anekdotas
- 12:22 2019.12.24
Rodyti visus komentarus (1)Pijokas: As irgi indenas. Man tik reikia nudeti balandi, ji nupesti, suryti, po to jau pasikisiu plunksna po ausim ir anukus linksminsiu.