-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Žavioji aktorė save vadina šiauliete, tačiau gyvenimo vingrybės lėmė, kad ją mama gimdė Joniškyje, nes Šiauliuose buvo uždaryti gimdymo namai.
„Močiutė ten gyveno, tai mano šeima kuriam laikui buvo apsistojusi pas ją“, – „Sekundei“ sakė I. Jarkova.
Ji visuomet buvo aktyvi ir vietoje nenustygstanti mergina, kartu su drauge vesdavo įvairius renginius mokykloje. O galų gale abi apsisprendė lankyti teatro būrelį. I. Jarkovos manymu, būtent šis gyvenimo posūkis paauglystėje nejučia ir lėmė jos apsisprendimą renkantis būsimą profesiją.
„Mūsų sprendimus vienaip ar kitaip lemia aplinka. Mano šeimoje nėra teatralų ir rimtų ketinimų tapti aktore ar režisiere iki teatro būrelio neturėjau“, – aiškino I. Jarkova.
Garbanoti plaukai, plati šypsena ir kibirkščiuojančios akys – aktorės Ingos Jarkovos neįsidėmėti neįmanoma.
Nors mergina labiau žinoma kaip aktorė, tačiau ji Klaipėdos universitete yra įgijusi režisierės specialybę. Inga neslepia, jog paskatinta teatro būrelio mokytojos bandė stoti ir į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tačiau šiame žingsnyje sėkmė jai nenusišypsojo.
„Kai neįstojau į akademiją, per daug nenusiminiau ir po savaitės laimę bandžiau Klaipėdos universitete. Kažkodėl pati labiau norėjau į Klaipėdą. Dabar, rodos, suprantu, kodėl. Teatro būrelio mokytoja buvo baigusi būtent tą universitetą“, – „Sekundei“ pasakojo aktorė.
Tik studijuodama ji suprato, kad režisūra yra žvėriškai sudėtingas dalykas. Pasak I. Jarkovos, studijuojant ne tik reikėdavę statyti įvairias ištraukas iš kūrinių, bet ir vaidinti vienas kito pastatymuose. Būtent tada ją aplankė suvokimas, kad širdis vis dėlto linksta prie aktorystės.
Jaunosios režisierės paskutinio pusmečio užduotis Klaipėdos universitete buvo pastatyti spektaklį savarankiškai. Ji pati turėjo susirasti vietą, aktorius, rėmėjus, kostiumus ir padaryti begalę kitų svarbių dalykų.
„Kadangi gyvenau Šiauliuose, nusprendžiau, kad vietos po saule reikia ieškoti būtent čia, nes būsią paprasčiau“, – prisiminimais dalijosi I. Jarkova.
Šiaulių dramos teatras merginą mielai priėmė po savo stogu. Jos būsimame spektaklyje geranoriškai sutiko vaidinti aktorius Juozas Bindokas, tuometis teatro direktorius Antanas Venckus suteikė galimybę jaunajai režisierei savo darbą parodyti scenoje. Inga džiaugiasi, kad jos baigiamasis studijų darbas buvo įvertintas ir iki šiol yra Šiaulių dramos teatro repertuare.
„Tačiau Juozas Bindokas galėdavo repetuoti tik laisvu nuo darbo metu, tad turėjau daug laiko ir nusprendžiau pasiieškoti darbo. Taip atsidūriau Panevėžyje. Tuometis Juozo Miltinio dramos teatro vadovas Romualdas Vikšraitis mane priėmė ir gavau daug darbo, vos spėjau pastatyti savo baigiamąjį spektaklį“, – kalbėjo aktorė.
Inga neslepia, jog minčių po studijų pasilikti Klaipėdoje būta, ji netgi labai norėjusi likti mieste prie jūros. Tačiau tuo metu Klaipėdos teatras buvo uždarytas renovacijai, o konkurencija taip pat kišo koją, tad I. Jarkova nelabai turėjo kitą pasirinkimą.
„Teko vietos ieškoti kitur. Nors ir dabar vis dar norėčiau gyventi Klaipėdoje. Gal kada…“ – ramiu balsu tarė pašnekovė.
Aktorė atskleidžia, kad prisiminimai iš dvejų metų darbo Juozo Miltinio dramos teatre yra patys geriausi. Anot I. Jarkovos, tai buvo pirmieji žingsniai į savąją profesiją bei pirmieji potyriai, kas yra teatras.
„Visgi tuos ketverius studijų metus valdė teorija. O kas gi yra ta magiška vieta?“ – anuomet savęs klausė mergina.
Inga prisipažįsta nelabai tikėjusi, kad jai kada nors pasiseks įsidarbinti teatre, kur turės galimybę įkūnyti daugybę vaidmenų. Nors kartais nedrąsiai apie tai pasvajodavo, tačiau viskas atrodydavo nepasiekiama. O apie nominaciją gauti Auksinį scenos kryžių aktorė nė nebūtų drįsusi sapnuoti.
I. Jarkova pasakoja, kad iš Juozo Miltinio dramos teatro ji nesulaukė išganingo skambučio, o dirbti jame pradėjo tik savo pačios pastangomis.
„Pati ėjau ir prašiausi. Kaip tik tuo metu Juozo Miltinio dramos teatre itin trūko jaunų moterų, taip patekau į traukinį, o paskui tiesiog važiavau… Man pačiai keista, kad tame traukinyje buvo laisvų vietų. Tikrai buvau įsitikinusi, kad visas vietas bus išgraibstę aktoriaus specialybę akademijoje įgiję studentai. O čia aš, baigusi režisūrą ir dar Klaipėdoje?!“ – savo nuostabos neslėpė charizmatiškoji teatralė.
Aukštaitijos sostinėje mergina gyveno ir dirbo porą metų, tačiau ją visą laiką kvietė Šiaulių dramos teatras. Po kiek laiko jų vilionėms I. Jarkova nebeatsispyrė. Mergina tuo metu su Panevėžiu nesijautė susieta, todėl neleido sau atsisakyti patrauklaus pasiūlymo.
„Susigundžiau pabandyti išeiti kitur ir pradėti viską nuo nulio. Ypač jei kviečia ir suteikia tokią galimybę. Man tai pasirodė patraukliau, nei visą laiką dirbti toje pačioje vietoje ir nuolat galvoti: „O kas, jei būčiau pabandžiusi?“ – kalbėjo Inga.
Tarp svarbesnių savo vaidmenų Juozo Miltinio dramos teatre aktorė įvardina Džilos Tener iš spektaklio „Laisvi drugeliai“, taip pat savo pirmąjį sukurtą Panevėžyje Ninos Zarečnajos iš pjesės „Žuvėdra“.
Tačiau brangiausia jai yra spektaklio „Anė iš Žaliastogių“ herojė. Būtent dėl šio vaidmens I. Jarkova buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui ir šiais metais kartu su Juozo Miltinio dramos teatro aktoriais skrido į Kanadą.
„Kai nebedirbu teatre, tik dėl šio spektaklio dažniausiai aplankau Panevėžį, savo buvusius kolegas ir likusius draugus. Gaila buvo išeiti iš šio teatro, bet gerai, kad kartkartėmis tenka atvažiuoti įkūnyti Anės ir Džilos. Taip jaučiuosi pusę kojos dirbanti Juozo Miltinio dramos teatre“, – svajingai kalbėjo žavingoji aktorė.
I. Jarkovos veidas pažįstamas ir iš televizijos serialo „Visi vyrai – kiaulės…“, kuriame ji atliko intriguojamą Ievos vaidmenį. Mergina neslepia, kad daugiau kelių patekti į lietuviškus serialus kol kas jai neatsivėrė.
Teatralę filmuotis televizijos seriale „Visi vyrai – kiaulės…“, kuriame vaidmenis kūrė daug gerai žinomų Lietuvos kino ir teatro aktorių, pakvietė scenaristė.
„Ji mane pamatė vaidinančią Šiaulių dramos teatro spektaklyje ir pamanė, kad aš tikčiau. Kiek žinau, viena aktorė atsisakė, nes tuo metu augino vaiką, o jis buvo per mažas, kad ji galėtų pasinerti į darbus. Džiaugiuosi, kad man pasisekė, nes darbo niekuomet nebus per daug. Ir nesvarbu, ar tai būtų televizija, ar teatro scena“, – šypsojosi I. Jarkova.
Ji neslepia, kad vaidyba prieš kameras gerokai skiriasi nuo teatrinės. Anot Ingos, scenoje turi dirbti visas aktoriaus kūnas, nes jį žiūrovas mato visą, o prieš kameras svarbiausia – tikslumas.
„Kur kokiu milimetru atsistoti, kiek pasisukti, kaip apkabinti, kad nesiliestų mikrofonas. Turi vienu metu galvoti ir apie vaidybą, ir kiek žingsnių padėti, ir kaip kolegos neužstoti prieš kamerą bei kitus dalykus. Žodžiu, budrumas yra svarbus“, – pabrėžė aktorė.
I. Jarkova savęs nelaiko ta, kuri televizijai taria griežtą ne, o kurti vaidmenį prieš kamerą jai esą įdomu, kol nenusibodo. Tačiau pašnekovė išlieka tvirta: jeigu reikėtų rinktis teatro sceną ar vaidybą televizijos serialuose, ji neabejodama pasirinktų magiškąjį teatrą.
„Tačiau visi darbai, susiję su aktoriaus profesija, man kol kas yra verti dėmesio. Gal vėliau man atrodys kitaip, gal turėsiu griežtesnius atrankos kriterijus ir kaip tik eisiu vaidinti tik už ačiū, kad tik būčiau scenoje“, – svarstymais dalijosi mergina.
Šiuo metu I. Jarkovą dažniausiai galima sutikti po Šiaulių dramos teatro skliautais. Kartais jai tenka padirbėti ir Kauno mažajame teatre. Tačiau aktorė nenoriai prasitaria, kad šią teatro meką ketinama uždaryti.
Pašnekovė neslepia, kad būna momentų, kai jai norisi pailsėti ar pabėgti nuo savo profesijos. Neretai tuomet, kai aktorės gležnus pečius užgula begalės darbų našta.
„Dažniausiai taip nutinka prieš spektaklių premjeras. Tuomet sėdi scenoje ir savęs klausi: „Ką aš čia veikiu? Ar negalėjau būti normali?“ Tačiau praeina tas laikas ir vėl džiaugiuosi tuo, ką darau. Nors metų pauzę būtų įdomu padaryti. Bet truputį vėliau“, – su šypsena kalbėjo Inga.
Anot I. Jarkovos, aktoriaus darbas sunkus psichologiškai, tačiau nemažiau reikalauja ir fizinių jėgų. Neretai ji po spektaklių ar įtemptų repeticijų jaučiasi lyg pastačiusi namą.
„Mūsų profesijoje reikia derinti nesuderinamus dalykus: būti jautriai ir empatiškai, bet psichologiškai stipriai. Kaip tą padaryti, iki šiol nelabai suprantu“, – susimąstė mergina. Ir pridūrė: „Ar šį kelią rinkčiausi dar kartą? Nežinau… Man patinka tai, ką darau. Tačiau jei būtų galimybė grįžti į paauglystę ir pagalvoti, ką veiksiu, kai baigsiu mokyklą, tai rinkčiausi ką nors kita. Jei gali pradėti viską nuo nulio, tai kodėl tokia proga nepasinaudojus?!“
