-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Svajingos prigimties A. Jasiukėnas prisipažįsta vaikystėje save matęs ne tik aktoriaus amplua. Sako, kad jau nuo seno, jeigu kas nors bent šiek tiek jį „užkabina“, nieko negalvojęs puola domėtis, nagrinėti, aiškintis, o galiausiai užgimsta poreikis išbandyti save.
„Viską noriu sužinoti iki galo, nes antraip apima lengva panika“, – juokiasi Adomas.
Smalsus ir kūrybingas A. Jasiukėnas svajojo būti dainininku, šokėju, vėliau – kultūristu arba studijuoti kovos menus. Nuo užmojų pūsti raumenis sustabdė tėtis. Jis juokaudamas sūnaus pasiteiravo, ar šis norintis, kad ateityje subliūkštų ilgai treniruotas kūnas, o pats taptų storas ir nerangus. A. Jasiukėnui tėvo žodžiai kirto it rimbas – mintis apie kultūrizmą jaunuolis atidėjo į šalį.
Laukti naujai užgimstančių idėjų neteko. Adomas, kaip ir daugelis paauglių, ėmė svajoti apie policininko, statybininko karjerą. Jo neaplankė mintys ir apie bohemišką rašytojo gyvenimą, nelengvą pedagogo dalią ar mistikos šydu apgaubtą slapto agento patirtį.
Vaikinas atviras: šios mintys tiesiog priversdavusios virpėti iš jaudulio. Laikui bėgant atsirado ir dar viena, tik šį kartą jau įgyvendinama svajonė – aktorystė.
„Tapęs aktoriumi, galiu gauti ir svajonių personažo, pavyzdžiui, policijos pareigūno, vaidmenį. Aktoriaus profesija man padeda įgyvendinti svajones“, – kalba Adomas.
Studijų metus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje A. Jasiukėnas vadina ir pasakiškais, ir šiek tiek makabriškais.
A. Jasiukėnas debiutą režisieriaus Gintaro Varno statytame spektaklyje „Pagalvinis“ pamena iki šiol. Sako, tą kartą pasijutęs tarsi sudalyvavęs sunkiai pakeliamose lenktynėse. Adomas tvirtina, kad emocijos tiesiog maišyte maišėsi. Buvo ir akyse atsispindinti nežinia, ir neišsemiami laimės klodai.
Kaip pats sako, pirmojo spektaklio medžiaga gili, sudėtinga, tad ją išgyventi buvo ne tik malonu, bet ir baugu. Pasibaigus premjerai vaikinas jautėsi it visą naktį bluosto nesudėjęs.
„Dėl emocijų, nuovargio buvau tarsi pagiriotas. Skaudėjo visą kūną, bet tuo pačiu metu buvo ir beprotiškai gera“, – prisimena aktorius.
Pačiam Adomui, kaip tvirtina, svarbiausia, kad buvo duotas startas svajonėms realizuoti: žiūrovų plojimai, padėkos ir vertinimas susidėjo į svarbų atpildą, kuris paskatino irtis į priekį.
Tiek teatro, tiek kino virtuvėje jau spėjęs save išbandyti A. Jasiukėnas diplomatiškas: sako negalintis išskirti, kada jo širdis ima plakti stipriau. Ir viena, ir kita patirtis kelia jaudulį, moko ir palieka gilų pėdsaką sieloje.
„Jei nori valgyti, ar yra koks skirtumas, kur gaminsi – keptuvėje ar orkaitėje? Poskoniai gali šiek tiek skirtis, bet esmė juk ta pati – maistas. Svarbu, ką į patiekalą įdėsi“, – svarsto aktorius.
Studijų metus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje A. Jasiukėnas vadina ir pasakiškais, ir šiek tiek makabriškais: „Ten yra kitas pasaulis, kitokie žmonės, kaip lietuvių pasakose: daug baisybių, negandų, paslapties ir baimės.“
Vis dėlto didžiausiu sunkumu jaunasis aktorius įvardija gryno oro stoką: akademijoje būdavo praleidžiama didžioji dalis paros, o realaus gyvenimo būta iš tiesų labai mažai. Tad ir dėstytojų pamokymai nuolat stebėti aplinką ir žmones, A. Jasiukėno nuomone, buvę kiek netikslingi. Nebuvo nei poilsio, nei mitybos režimo. Laimė, trumpomis atokvėpio akimirkomis pavyko susipažinti su įdomiais žmonėmis, leisti gitaros muzikos skambesiais apgaubtus vakarus prie upės.
Kaip tvirtina pašnekovas, reiklaus ir griežto vadovo dėka išaugo puiki, stiprų vaidybinį pagrindą turinti aktorių karta.
Pumpėniškis niekad nesusimąstė, kad aktoriaus darbas sunkus, verčiantis pasiaukoti, bet neretai menkai įvertinamas. Vietoj atlygio Adomas pirmiausia laukia žiūrovų dėmesio: padėkos, pagyrimo, rankos paspaudimo užkulisiuose.
„Jausmas, kad spektaklis, kuriame vaidini, kam nors padėjo išgyventi šiandieną neliūdint arba, priešingai, leidai tą padaryti, nes žmogui būtent to norėjosi, yra fantastiškas“, – geriausią atpildą įvardija Adomas.
Artimą sielai personažą, kuris gvildena pačiam įdomius klausimus, anot A. Jasiukėno, nesunku pamilti ir su juo susigyventi. Nors pasitaiko ir tokių, kuriems aktorius nebūna subrendęs arba jų niekaip neprisijaukina.
Vaikinas neretai prisimena savo dėstytojo, aktoriaus Arūno Sakalausko žodžius, jiems ir pats pritaria. Vaidmuo, pasak scenos senbuvio, kaip drabužis, apsirengiamas prieš išeinant į sceną, o spektakliui pasibaigus nusirengiamas ir pakabinamas į spintą, kad netrukdytų gyventi.
Viena aišku: pamilti personažą – būtina, antraip jis liks tuščias ir neįdomus.
„Meilės aspektas mene ir scenoje labai svarbus. Nors gali nuskambėti banaliai, bet meilė sau, žiūrovui, personažui yra viskas, ko reikia tam, kad pavyktų sukurti stebuklą“, – įsitikinęs Adomas.
A. Jasiukėnas prisipažįsta vaikystėje save matęs ne tik aktoriaus amplua. T. Ivanausko nuotr.
A. Jasiukėnas neseniai žengė tvirtą žingsnį į kino industriją – įkūnijo Veličkos vaidmenį režisieriaus Audriaus Juzėno istorinėje dramoje „Pelėdų kalnas“, sukėlusioje didžiules diskusijas, kas tai yra – istorinė drama ar šimtmečio filmas.
Filmavimo pradžia, prisimena Adomas, buvo bauginanti ir kelianti nerimą.
„Sušvilpia švilpukas, o manęs nėra kadre. Nežinojau, ką reiškia toks ženklas, manęs niekas neperspėjo. Išbėgu per anksti – visi šaukia“, – juokiasi prisiminęs patirties kino aikštelėje stoką.
Tik filmavimams įsibėgėjus atslūgo kūnus kausčiusi įtampa: aktoriai atsipalaidavo prieš kamerų objektyvus, susidraugavo su kolegomis.
A. Jasiukėnas džiaugiasi, kad jaunatviškame kolektyve mikroklimatas buvęs iš tiesų šiltas, o darbas vyko stropiai, išvien.
Patirtis kine, pasak Adomo, išmokiusi susikaupti ir pradėtus darbus atlikti neatidėliojant, retkarčiais paminti savo ego bei nusileisti siekiant išvengti konfliktinių situacijų, priimti sprendimus čia ir dabar. Be to, tapo punktualesnis.
Dėl vaidmens „Pelėdų kalne“ jis privalėjęs atsisakyti ir sotesnio kąsnelio bei ilgesnių miego valandų, tačiau, kaip sako, tokia kaina – visiškai normali.
A. Jasiukėnas šypsosi prisiminęs, kaip nuoširdžiai aktoriais rūpinosi visa komanda – virė arbatą, atvežė šiltų pledų, nes buvo filmuojama rudenėjant.
Sukurtą Veličkos vaidmenį tiek pats Adomas, tiek jo artimieji laiko vykusiu. O šeimos ir draugų palaikymas, pasak pašnekovo, reiškia iš tiesų daug.
„Jaudulys buvo didelis, bet su tokia komanda nėra baisu atlaikyti bet kokią kritiką“, – prisiminė po premjeros užplūdusius jausmus.
Aktorystės keliu sparčiai žengiantis A. Jasiukėnas neatsisveikino ir su ankstesne svajone – kūno rengyba. Vaikinas sėkmingai suderino vaidybą ir sportą bei pradėjo asmeninio trenerio karjerą. Kaip sako, ir tyčia, ir netyčia: pradėjus domėtis sveika gyvensena, netrukus į gera pasikeitė ir paties Adomo gyvenimas.
„Pakeisti save ir savo kūną nėra lengva. Tačiau kai tai pasieki, supranti, kiek džiaugsmo atneša tokia gyvensena. Šviesus protas man labai daug reiškia, o sportas padeda išlaikyti jį skaidrų“, – įsitikinęs aktorius ir treneris.
Iš pažiūros visiškai skirtingos sritys, pašnekovo nuomone, yra viena kitą papildančios. Aktorystė, neslepia Adomas, daro nemenką įtaką jo sportinei veiklai.
„Su klientais bendrauju kur kas atviriau. Man nesunku užmegzti pokalbį, prie nepažįstamų žmonių pirmam prieiti, jiems padėti“, – sako vaikinas.
Tik studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečiame kurse suprato, kad aktoriui reikalingas puikus fizinis pasirengimas, ištvermė, jėga bei koordinacija – juk scenoje tenka išbūti ir tris-keturias valandas.
A. Jasiukėno kurso vadovas režisierius Gintaras Varnas taip pat vertina fiziškai stiprius aktorius. Adomas tvirtina puikiai suprantantis, kad vaidindamas spektaklyje aktorius save pristato šimtams žmonių, ir tai daryti, pasak jo, kur kas maloniau, kai turi stiprų stuburą, esi lankstus ir pajėgus atlikti scenarijuje numatytus veiksmus, pasižymi puikia laikysena.
„Aktoriaus profesija – sunki, turi būti visapusiškai pasirengęs. Todėl sportas neatsiejama aktoriaus gyvenimo dalis. Jis padeda ne tik atlaikyti fizinį krūvį, bet ir susitvarkyti su emocijomis, išsikrauti“, – mano Adomas.
Ne paslaptis, kad puikius duomenis turintys aktoriai kur kas dažniau pastebimi, jiems lengviau gauti trokštamą vaidmenį. Pats Adomas nenoriai leidžiasi į diskusiją, kiek įtakos aktoriaus sėkmei turi išvaizda, tačiau sutinka, kad, ypač kino industrijoje, veidas turi daug galios.
„Ieškoma charakterių, personažų, todėl tai gali daryti įtaką, ar gausi vaidmenį. Kartais norima, kad aktorius atitiktų prototipą. Aš neįsivaizduoju, kas kitas būtų galėjęs suvaidinti Harį Poterį“, – šiltai nusišypso A. Jasiukėnas.
„Nežinojimas – vienintelis dalykas, kuris skatina sužinoti“, – filosofiškai atsako Adomas, kai pasidomima, kas yra didžioji jo gyvenimo motyvacija. Vaikinas akimirksniu prisimena ir garsaus mąstytojo Sokrato mintį: „Žinau, kad nieko nežinau.“ Tą suvokus, tikina A. Jasiukėnas, ir atsiranda didysis akstinas – siekis kasdien bent centimetru pasistūmėti į priekį.
Ar tam įtakos turi ir išaugęs aplinkinių dėmesys, Adomas tvirtina negalintis atsakyti. Vaikinas svarsto, kad kiekvienas laimę supranta skirtingai, pagal savo vidinį pasaulį ir pojūčius, tad jo įsivaizduojama sėkmė kitam gali prilygti tikram prakeiksmui.
„Jeigu kas nors mano, kad man nuolat šypsosi Fortūna ir to pavydi, tai daro labai tyliai, man nežinant“, – juokiasi aktorius.
Nors dėmesį, kaip prisipažįsta Adomas, jis mėgstantis, bet sako esantis paprastas ir ganėtinai kuklus. Šią savybę, paties įsitikinimu, įgijo dėl kaime leistos nerūpestingos vaikystės, kuri išmokė mylėti gamtą, žmogų, upę, žvaigždes.
Ir bent retkarčiais, anot jo, verta pabūti su savimi – be kaukių.
„Man patinka vienatvė. Myliu savo namus, jų jaukumą, ramybę“, – sako A. Jasiukėnas.
