Akimirkos žavesį atrado literatūroje

Akimirkos žavesį atrado literatūroje

Skambaus vardo savininkę Mūzą Olimpiją Svetickaitę pavadinti neeilinių gabumų mergina būtų išties per maža. Devintokė įvairiausių televizijos viktorinų, chemijos, gamtos mokslų, matematikos olimpiadų, įvairių kūrybinių konkursų ir premijų laimėtoja, dar ir apdovanota išskirtiniu talentu kurti.

Mūzai Olimpijai Svetickaitei dar tik penkiolika, o jos vardas garsiai skamba, regis, kad ir ko imtųsi. Mūza į išsilavinimą investuojanti išties daug laiko ir pastangų. Jos mokyklos pasiekimų dienyne vargiai rasi įvertinimą, mažesnį nei dešimt. Ji nacionalinio konkurso „Lietuvos istorijos žinovas“, viktorinos „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“, chemijos, gamtos mokslų, matematikos olimpiadų, įvairių kūrybinių konkursų laimėtoja.

Kiekvieną dieną turiu kruopščiai ir stropiai dirbti. Daug mokausi, domiuosi gamtos ir socialiniais mokslais, papildomai lankau matematikos būrelį, ruošiuosi lietuvių kalbos, geografijos ir chemijos olimpiadoms“, – vardija M. O. Svetickaitė.

Jos nuomone, menininkas negali būti tik menininku, o mokslininkas – tik mokslininku.

Kuo platesnį akiratį turi žmogus, tuo geriau jis gali suprasti tiek praeitį, tiek dabartį, tiek savo gyvenimą, tiek pasaulio ar visuomenės reiškinius. Ir priimti geriausius sprendimus savo ir savo aplinkos ar valstybės atžvilgiu“, – kalba penkiolikmetė.

Anot jos, neišsilavinę žmonės pasaulį dažnai supranta iškreiptai. Apsišarvuoja prietarais ir kartoja klaidas, darytas daugybės prieš šimtus ar tūkstančius metų.

Skaitymo malonumas

Kad ir kaip daug dėmesio M. O. Svetickaitė skirtų mokslams, širdies gelmėse ji tikrų tikriausia menininkė. Eilėraščius rašo jau septynerius metus, pernai pradėjo kurti prozą.

Labai mėgstu skaityti visą literatūrą: klasiką ir šiuolaikinius kūrinius, poeziją ir prozą, publicistiką ir dokumentiką. Skaitymas – ne tik vienas didžiausių pomėgių, bet ir tobulėjimo šaltinis“, – įsitikinusi gabioji kūrėja.

Pasaulis, Mūzos akimis, – neaprėpiamas įdomybių knibždėlynas, prie kurio prisilietus išsipučia akys ir norisi suprasti vis daugiau ir daugiau. Asmeninio albumo nuotr.

Save Mūza Olimpija vadina ir kinomane. Tiesiog dievina kokybišką ir prasmingą autorinį kiną, domisi kino istorija. Mėgsta dailę, džiazą, alternatyviąją muziką, seka Lietuvos ir pasaulio kultūros lauką. Dalyvauja daugybėje literatūrinių konkursų, projektų, festivalių. Taip pat fotografuoja ir jau turi planų pradėti kurti videomeno darbus.

Kita labai svarbi, dalį aktyvios merginos laisvalaikio užimanti ir didžiulį pasitenkinimą suteikianti veikla – gyvi protmūšiai. Šiemet ji pradėjo filmuotis gyvuose komandiniuose „Auksinio proto“ žaidimuose. Ką tik pasibaigusiame sezone jos komanda užėmė antrą vietą Palangos divizione. Buvusi panevėžietė dabar gyvenimą susiejusi su banguotąja Baltija – prieš trejus metus šeima įsikūrė Palangoje.

Stačia galva į televiziją

M. O. Svetickaitės gyvenime pastaruoju metu televizija vaidina išties nemažą vaidmenį. Neseniai ji dalyvavo tiesioginiame Vaikų forume, vykusiame Vyriausybėje ir rodytame nacionalinio transliuotojo. Tik ką grįžo iš „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“, „Auksinio proto“ filmavimų, radijo laidų įrašų, dabar ruošiasi kitiems pasirodymams ekrane.

Mūza sako iš prigimties mėgstanti būti dėmesio centre, garsiai reikšti savo nuomonę. Tad kamerų, viešumo baimė jai svetimas dalykas.

Visada mokėjau susitvarkyti su jauduliu, o savo kūrybą vos devynerių klausytojams pristačiau nedrebančiomis kojomis“, – juokiasi Mūza.

Projekte „Tūkstantmečio vaikai“ M. O. Svetickaitė filmuojasi jau penktus metus ir kiekvieną filmavimą ją lydi ne tik sėkmė bei geri rezultatai, bet ir vis didesnė laisvė, džiaugsmas, netgi atsipalaidavimas.

O televizijos laidos „Auksinis protas“ kovose M. O. Svetickaitė buvo viena jauniausių visų laikų dalyvių.

Mažo vaiko platus akiratis

Mūza Olimpija ir gyvendama Panevėžyje aktyviai užsiėmė kūryba. Persikėlus į Palangą jos kūrybinis potencialas dar padidėjo. Beje, savo pirmąjį eilėraštį būdama aštuonerių ji taip pat parašė kvėpdama kurorto orą. Pasak merginos, pirmasis kūrybinis impulsas buvęs jūra, pušynai, rūkas, gamtos grožis.

Visą vaikystę M. O. Svetickaitė praleido apsupta kultūros. Vienas pirmųjų jos prisiminimų yra didžiulė knygų spinta ir senelis, garsiai skaitantis K. Donelaitį ir B. Sruogą.

Kai kiti žaisdavo lėlėmis ar mašinėlėmis, aš prašydavau mamos, kad nukeltų nuo aukštybių visas tas knygas. Nors didžiuma jų man buvo visai nesuprantamos, knygų vartymas buvo nepakartojamai miela ir žaviai paslaptinga veikla“, – šypteli Mūza Olimpija.

Ji augo namuose, kuriuose visada skambėdavo arba klasikinė, arba alternatyvi muzika, rokas. Vakarais šeima žiūrėdavo kino pasaulio pripažintus filmus, skaitydavo arba eidavo į spektaklius, parodas, diskusijas, knygų pristatymus.

Dauguma žmonių mažą vaiką kultūros renginiuose nužvelgdavo, švelniai tariant, kreivai, bet man visa tai buvo neįtikėtinai įdomu“, – pasakoja Mūza.

Paralyžiuoti abejingumo

Sulaukusi vienuolikos, M. O. Svetickaitė pradėjo iš esmės domėtis šiuolaikine kultūra, menais, ypač poezija. Ją patraukė daugiasluoksnis eilėraščių pasaulis, paslaptingi jo šifrai, postmodernumas.

Vis klimpau ir klimpau į kultūrą, kol ėmiau rašyti ir kūrybą suvokti visai kitaip. Tada supratau, kad menas yra vieta, iš kurios niekada nenoriu trauktis“, – pasakoja Mūza Olimpija.

Per šiuos metus keitėsi ir jos eilėraščių stilistika, ir temos, bet daugumoje jų vyrauja siekis pažadinti žmogų iš letargiško mašinalumo.

Kartais tas abejingumo paralyžius lemia skubėjimą ir negebėjimą atkreipti dėmesio į pasaulio ir gyvenimo grožį, šią akimirką, kasdienius mažus stebuklus ir tikrąsias vertybes. Jis paverčia mus zombiais, bėgančiais nuo vieno darbo prie kito ir susirūpinusiais savęs pateikimu instagrame“,– žodžių į vatą nevynioja moksleivė.

Pasak M. O. Svetickaitės, labai dažnai šiuolaikinis pasaulis virsta kvailyste. Bet jo diktuojamų taisyklių absurdiškumo daugelis nė neįžiūri.

Neišsenkančios M. O. Svetickaitės energijos paslaptis yra ta, kad jai labai patinka viskas, ką daro.

Bręsta knygai

Mūza Olimpija anksčiau turėjo labai konkretų planą išleisti eilėraščių rinkinį. Tačiau pastebėjo, kad jos kūryba labai greitai keičiasi, stilistika, intensyvumas, tematika šokinėja lyg kardiogramos linija.

Viską sudėjus į vieną, rinkinys išeitų labai eklektiškas ir prarastų vientisumą. Žinoma, kūryba tampa prasminga tada, kai yra skaitoma. Su mano eilėraščiais skaitytojai gali susipažinti žurnaluose, almanachuose ir kitose platformose. Bandyti subendravardiklinti visus tekstus į monolitą, jį išleisti ir po kelių mėnesių pajusti, kad nuo to rinkinio jau nutolai, mano galva, neverta“, – mano Mūza Olimpija.

Žinoma, anksčiau ar vėliau knygą ji tikina vis tiek išleisianti. Visai neseniai atrado ir prozos žanrą, kuris puikiai sekasi, bet viskam savas laikas.

Nepamesti savęs

Mūza Olimpija sako, jog dabar gyvenime jai atrodo svarbiausia atrasti darną tarp galybės priešingų veiklų, ribą tarp to, kas yra darbas, o kas – asmeninis gyvenimas.

Darau daugybę skirtingų dalykų. Kai kuriems dažnai pritrūksta laiko. Į pirmą vietą neretai atsistoja tai, ko nelaikau prioritetais, o kartais apžioju tiek, kiek tiesiog nepajėgiu sukramtyti“, – prisipažįsta veikli mergina.

Dabar ji siekianti atrasti harmoniją, kuri leistų ir daugiau dėmesio skirti menui, ir neapleisti mokslų, ir rasti vietos pomėgiams bei poilsiui.

Pasak Mūzos Olimpijos, paauglystė apskritai yra kupina vidinių prieštaravimų, aiškinimosi, kas tu esi ir kas tau svarbu, bei troškimo padaryti viską. Tačiau svarbu suvokti, kad žmogus nėra nepakeičiamas.

Vartotojiškas jaunimas

Mūza Olimpija apgailestauja, jog šiandieninis jaunas žmogus dažnai nejaučia ryšio su žodžiu, kalba ir literatūra. Ano jos, daugelio jaunuolių laisvalaikį uzurpuoja technologijos, popkultūra ir tai, kas greitai suprantama ir vartojama.

Išmaniuosius telefonus vaikai maigo jau darželiuose. Juose per labai trumpą laiką gali pamatyti daugybę spalvų, veikėjų, gauti dopamino, adrenalino ir tiesiogiai dalyvauti nežemiškame veiksme. Realus pasaulis tampa pernelyg blankus, o ką jau kalbėti apie literatūrą, kurią suprasti reikia susikaupimo, ramybės ir laiko“, – sako M. O. Svetickaitė.

O ir anglų kalba, anot jos, pamažu raizgo lietuvių kalbą. Jaunimas vis dažniau nebemoka išreikšti minčių lietuviškai ir į pagalbą telkiasi anglišką žodyną.

Kalba tampa viso labo komunikacijos priemone, pralaiminčia prieš emociukus ir vizualiką. Knygos – nuobodžia ir atgyvenusia mokymo priemone, kurią dažnai sunku suprasti. Lietuvių kalba tampa gimtąja archaika“, – įvertina moksleivė.

Požiūris į kalbą ir knygą, anot Mūzos, labai priklauso nuo šeimos bei lietuvių kalbos mokytojo. Jei tėvai ugdo meilę knygai, kultūrai ir kalbai, M. O. Svetickaitės nuomone, vaikas irgi gebės vertinti ir suprasti literatūrą, puoselėti kalbą.

Ir jei mokytojas pamokas paverčia įdomiomis ir perteikia literatūrą ne kaip atgyvenusį ir uždarą ratą, o kaip daugialypį gyvą organizmą, net nemėgęs skaityti moksleivis gali susidomėti knygomis“, – neabejoja Mūza.

Dramaturgės kėdėje

M. O. Svetickaitė jau gali pasigirti ir savo autorine pjese, pagal kurią pastatytas spektaklis. Apsigyvenusi Palangoje susipažino su režisiere, aktore Alma Pronckūniene. Ši pasiūlė parašyti kūrinį scenai. Kūrybingoji Mūza ėmėsi iššūkio ir sukūrė pjesę „Apie jūrą, žaislus ir dievus“. Joje perteikiama vaikams suprantama ir patraukli istorija apie mergaites, išmetusias žaislus į jūrą, kad gautų naujas madingas lėles.

Beje, pjesėje Mūza Olimpija debiutavo ne tik kaip dramaturgė, bet ir kaip aktorė. Atliko Jūros vaidmenį. Merginai teko įvaldyti ne vien veikėjų, siužetinių linijų ir įtampos kūrėjos plunksną, bet ir scenos kalbą.

Kiekvienas – tiek mažas, tiek didelis šiame spektaklyje surado kažką sau artimo. Spektaklį pristatėme ir tarptautiniame teatrų festivalyje. Buvome apdovanoti nominacija už originalumą ir dvasinių vertybių puoselėjimą“, – pasakoja puikiai vertinama jaunoji kūrėja.

Perfekcionizmas kartais vargina

M. O. Svetickaitė sako, jog kaip bepažiūrėsi, ji yra prieštarų žmogus. Artimi žmonės apie jos charakterį irgi galėtų pasakyti tą patį.

Galiu skraidžioti ant sparnų, nenustoti tauškėti ir dalintis džiaugsmu, o po keliolikos minučių užsisklęsti savame pasaulyje, susigūžti kampe ir vos bepratarti žodį. Galiu būti mandagi ir diplomatiška, po kiek laiko tiesmukai smogti žmogui į akis, ką apie jį manau. Po to vėl žiūrėti taip, lyg nieko nė nebūtų nutikę“, – atvira Mūza Olimpija.

Tačiau, pasak jos, valingumas, perfekcionizmas ir begalinis užsispyrimas yra pagrindiniai charakterio bruožai. Jie leidžia pasiekti labai daug, tačiau tiek pačią Mūzą Olimpiją, tiek jos artimuosius kartais labai išvargina.

Kai turiu tikslą, dažnai neberūpi nei draugai, nei šeima, nei sveikata. Galiu skirti valandų valandas jo siekdama, neįsiklausydama į aplinkinius ar save pačią. Net jei labai pavargstu, prisimenu romėnų poetą Katulą, sakiusį, kad pergalė mėgsta triūsą, ir vis tiek nesustoju“, – aiškina devintokė.

Tačiau, pasak M. O. Svetickaitės, ji nėra bukas darbinis arklys ir turi labai ryškų suvokimą, jog pati yra savo likimo kalvė. Nors daranti daugybę rimtų dalykų, išlikusi žaisminga, emocinga, turinti puikų humoro jausmą.

Įvertino atsidavimą menui

M. O. Svetickaitė – šių metų „Lietuvos Maximalisto“ pagrindinės kūrybos ir meno stipendijos laimėtoja. Šiame konkurse talentingiausi ir daugiausiai pasiekę Lietuvos moksleiviai dėl stipendijų bei garbingo titulo varžosi kūrybos ir meno, muzikos, mokslo, sporto, inovacijų, ekologiškumo, visuomeniškumo, pažangumo srityse.

M. O. Svetickaitės gyvenime pastaruoju metu televizija vaidina išties nemažą vaidmenį.

Mūza Olimpija pasakoja, jog norint kandidatuoti į stipendiją kūrybos ir meno srityje per pastaruosius metus reikia būti laimėjus daug respublikinių ir tarptautinių kūrybinių konkursų, nuolat dalyvauti įvairiuose renginiuose, festivaliuose, turėti didžiulę motyvaciją ir dalį gyvenimo skirti būtent šiai sričiai.

Pagrindinė stipendija, kurią mergina laimėjo, skirta tik vienam žmogui. Sužinojusi, kad nurungė visus konkurentus ir tapo laimėtoja, Mūza be galo nudžiugo.

Su požiūriu, kad šokis ar dailė yra sudėtingesnės ar vertingesnės sritys nei literatūra, susiduriu dažnai. Todėl man ypač svarbu, kad tokį manymą šiųmetė Nacionalinės moksleivių skatinimo programos komisija paneigė“, – pabrėžia Mūza Olimpija.

Laukia atgalinio ryšio

Pasaulis, Mūzos akimis, – neaprėpiamas įdomybių knibždėlynas, prie kurio prisilietus išsipučia akys ir norisi suprasti vis daugiau ir daugiau. Greta noro mėgautis akimirka neišvengiamai eina kitas merginos charakterio bruožas – perfekcionizmas.

Dalyvauti? Smagu. Mėgautis? Žinoma! Bet jei jau dalyvauji, turi pasirodyti kaip įmanoma geriausiai. Jei nepasiseka, pradedu svarstyti, ką kitą kartą galiu padaryti, kad pasirodyčiau geriau“, – sako talentais apdovanota penkiolikmetė.

Visgi pats didžiausias įvertinimas ir paskata judėti pirmyn jai – įkvepiantys skaitytojų įspūdžiai ir atgalinis ryšys.

Seniai supratau, kad tapti bent vieno žmogaus širdies čempione neretai yra kur kas svarbiau, nei gauti dešimtį diplomų“, – teigia Mūza Olimpija.

Armija gerbėjų

Neišsenkančios M. O. Svetickaitės energijos paslaptis yra ta, kad jai labai patinka viskas, ką daro.

Veikla suteikia neįkainojamą naudą ir apčiuopiamus pasiekimus. Pasiekimai leidžia siekti daugiau, o begalinis noras ir didžiulis palaikymas it varikliukas varo pirmyn“, – sako Mūza.

Už visus savo pasiekimus ir už tai, kad yra tokia, kokia yra, mergina sako turinti dėkoti savo tėvams. Vienturtė dukra nė karto nėra išgirdusi nė vieno abejingo, kritikuojančio ar stabdančio tėvelių žodžio.

Visada buvau apsupta kultūros, meilės ir išskirtinio auklėjimo. Pradėjusi rašyti, buvau tik skatinama. Nesu patyrusi to jausmo, kai tėvai į vaiko kūrybinius polinkius žiūri kreivai ir skatina rinktis kitą, galbūt pelningesnę sritį. Atsakingą ir stropų požiūrį į mokslus irgi gavau šeimoje“, – pasakoja Mūza.

Tėvai visuomet ją lydi į įvairiausius konkursus ir pasirodymus, besąlygiškai ja tiki, palaiko ir skatina nesustoti.

Mano šeima, giminės yra patys geriausi sirgaliai ir mano „vadybininkai, – juokiasi talentingoji moksleivė. – Be galo palaiko ir draugai, bendraklasiai, mokytojai, palangiškiai. Labai gera žinoti, jog, kad ir ką bedaryčiau, už nugaros visada turėsiu armiją sirgalių, kurie dėl manęs, jei reikės, išsiners iš kailio, o sunkumuose nenusisuks ir visada bus šalia“, – gražius žodžius žeria M. O. Svetickaitė.

Išskirtinių vardų istorijos

Ne vienas atkreipia dėmesį į skambų ir ausiai kiek neįprastą Mūzos Olimpijos vardą. Šis vertas atskiros istorijos. M. O. Svetickaitės šeima visada buvo meniškos sielos. Mama, laukdamasi dukros, ypač mėgdavo skaityti kultūros leidinį „Mūzų malūnas“. Būtent skaitant į galvą jai šovė mintis, kad Mūza būtų be galo gražus, įdomus ir išskirtinis vardas.

O unikalumą mama ypač vertina. Šią savybę aš irgi paveldėjau“, – šypteli mergina.

Olimpija – jos krikšto vardas. Pakrikštyta Mūza buvo septynerių, tad vardą su tėvais jau rinkosi drauge. Dar ir dabar pamena, kaip birželį vaikščiodami parke vartė šventų vardų knygą ir nerado nė vieno skambaus, įdomaus ir jai tinkančio.

Ir staiga – Olimpija! Skamba puikiai, prasmė įdomi, o vardas nedažnas. Svarstymai akimirksniu baigėsi ir buvau pakrikštyta šiuo vardu. Ilgainiui jis tapo neatsiejama mano dalimi, be kurios savęs nebeįsivaizduoju“, – sako Mūza Olimpija.

Ateitis – literatūroje

Devintokė M. O. Svetickaitė jau galvoja, kuo galėtų būti naudinga baigusi mokyklą. Savo ateitį svajoja sieti su literatūra, humanitariniais ar socialiniais mokslais ir galbūt žiniasklaida.

Turiu svajonę studijuoti egiptologiją arba klasikinę graikų ir romėnų filologiją, literatūros antropologiją, nes taip galėčiau suderinti meilę kalbai, literatūrai su aistra istorijai, seniesiems tekstams, archajiniams kūriniams ir praeities detektyvams“, – polėkio netrūksta Mūzai Olimpijai.

Tačiau literatūra, kultūra, pasak jos, jau dabar yra tas dalykas, kurį trokšta populiarinti tarp paprastų žmonių.

Menai dažnai tampa vis mažesnei visuomenės daliai prieinama ir patrauklia prabangos preke. Kadangi nebijau kamerų ir dėmesio, apie literatūrą ir kultūrą paprastai ir patraukliai, bet ne trivialiai norėčiau pasakoti savo laidoje televizijoje, o literatūros mokslo problemas nagrinėti kultūros periodikoje. Būtų įdomu prisidėti ir prie mokslinių literatūros tyrimų“, – ambicijų neslepia moksleivė.

Šilti panevėžietiški prisiminimai

Nors Panevėžys yra gimtasis M. O. Svetickaitės miestas, likimas taip sudėliojo, jog jos šeima dabar įsikūrusi Palangoje. Visas vasaras mergina praleisdavo prie jūros, tad toks gyvenimo vingis visiškai natūralus.

Kurorto aplinka ypač gerai veikia kūrybą. Apskritai pastebėjau, kad Palangoje tarsi randu vidinę harmoniją, darną su aplinka, kraštovaizdžiu, miesto pulsu“, – sako buvusi panevėžietė.

Bet kokiu atveju Panevėžys Mūzai Olimpijai asocijuojasi su labai šilta ir šviesia vaikyste, Juozo Miltinio dramos teatru, kino centru „Garsas“, kurių nuolatine lankytoja tapo būdama vos kelerių metų. Jos atmintyje gyvi ilgi pasivaikščiojimai Skaistakalnio parke arba Senvagėje.

Panevėžys – tai knygų ir paveikslų pilni namai, rugpjūčiai po obelimi, senelių butas, tapęs vinilinių plokštelių, nuotraukų albumų ir suvenyrų karalyste. A. Mamontovo muzika, daržovių troškinio aromatas, valstybinių švenčių minėjimai, kai kojos peršlampa, laikydamos vėliavą rankos sušąla, o eidami namo tuščiu miestu saugomės, kad ant galvos neužkristų koks varveklis“, – prisiminimais klaidžioja M. O. Svetickaitė.

Mūza Olimpija sako turėjusi neapsakomai puikią vaikystę. Ir būtent šis gyvenimo tarpsnis davė ypatingai daug.

Gimiau ir augau Panevėžyje, tad pagalvojusi apie savo gyvenimo pradžią bet kokiu atveju prisimenu šį miestą“, – švelniai apie gimtinę kalba talentingoji Mūza Olimpija.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų