-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jau daugelį metų jo nėra tarp gyvųjų, tačiau iškilūs darbai neleidžia pamiršti šio daug Lietuvai nusipelniusio kompozitoriaus, vargonininko, kapelmeisterio, dainų autoriaus ir mokytojo atminimo. Kas, jei ne dukra, geriausiai galėtų papasakoti apie tėvo gyvenimą ir svaigiausias likimo akimirkas?
Susitikome poetės, rašytojos Reginos Algės Gudavičiūtės namuose – jaukiame nuosavo namo kambaryje Panevėžio priemiestyje. Kol už lango lengvai sukosi pirmosios šių metų snaigės, ramiai šnekučiavomės prie karštos arbatos puodelio. Labai maloniai ir labai svetingai pasitiko poetė: šypsena iš veido taip ir nedingo per visą pokalbį.
„Buvau maža, kai netekau tėvo. Nedaug kas gali išlikti šešiamečio galvoje, kai dar tik žaidimai rūpi. Bet tai, kas liko mintyse, – šviesu ir labai malonu. Motina buvo griežtesnė, o štai tėvas lepindavo, nebardavo, nebausdavo, grįždamas iš tolimesnės kelionės skanėstų parveždavo. Buvau nepaprastai mylima. Labai džiaugiuosi, kad žmonės jo dar nepamiršo, kad puoselėja jo kūrinius, o kartu ir atminimą.“ Lapkričio 27-ąją Paįstryje įvyko respublikinis Juozo Gudavičius muzikos konkursas „Kur giria žaliuoja“, tad atsiminimų nuotaikomis gyvena ne tik kompozitoriaus dukra, bet ir Paįstrio kultūros centro darbuotojai.
Juozas Gudavičius.
Daug minčių ir atsiminimų R. A. Gudavičiūtė sudėjo į 1998 metais išleistą knygą „Susitikimai su tėvu“. Leidinyje sugulė visa detali kompozitoriaus Juozo Gudavičiaus biografija. Iškilus Lietuvos menininkas gimė 1873 m. sausio 13 d. Skliausčių kaime, Telšių vyskupijoje. J. Gudavičius buvo 7-asis vaikas šeimoje, kuri bene kiekvieną sekmadienio popietę pareigingai lankė bažnyčią. Šeimos motina giedojo bažnyčios chore, tad ir jauniausias sūnus neretai dalyvaudavo repeticijose. Pasakojama, kad pirmąsyk išgirdęs vargonus mažasis Juozukas taip išsigando, kad net pravirko.
Būnant vos septynerių Juozo Gudavičiaus muzikinį talentą pastebėjo Varlaukio bažnyčios klebonas ir vargonininkas, jie pradėjo rūpintis, kad vaiko gabumai būtų nukreipti tinkama linkme. Vėliau, jau paaugęs, jaunuolis mokslus tęsė Varšuvos muzikos institute, kitaip dar tuomet žinomame kaip Varšuvos konservatorija. Būtent studijuojant ir gyvenant Varšuvoje, atitolus nuo gimtinės, užgimė visiems gerai žinoma daina „Kur giria žaliuoja“, tapusi nepaprastai subtiliu meilės Lietuvai simboliu. Nė viena Lietuvos dainų šventė be šio muzikinio kūrinio neįsivaizduojama!
Tėvynės ilgesys po studijų jaunąjį vargonininką paskatino grįžti į gimtąjį kraštą. 1918 m. ministro pirmininko Mykolo Šleževičiaus kreipimasis į tautą kvietė burtis savanorių armiją ir ginti besikuriančią Lietuvos Respubliką. Iki tol dirbęs kapelmeisteriu caro armijos kariuomenėje, J. Gudavičius puikiai suprato orkestro reikšmę savanorių būryje. Jis tapo kapelmeisteriu, subūrusiu patį pirmąjį Lietuvos Respublikos karinį orkestrą! Nepriklausomybės kovų metais šis orkestras ne tik įkvėpė gausybę jaunuolių stoti į kovą su okupantais, bet ir patys jo nariai ne viename mūšyje dalyvavo. Tai įrodo gausybė J. Gudavičiaus apdovanojimų, kitados puošusių jo kambario sienas.
Nurimus kovų frontui, jau spėjęs išgarsėti kompozitorius ir kapelmeisteris tarsi nerami siela blaškėsi po Lietuvą. Žinoma, ne šiaip sau! Tauragės komercinėje mokykloje mokytojavo, Panevėžyje muzikos mokyklą kartu su Vladu Paulausku įkūrė, Kauno karo invalidų orkestrui vadovavo, kol galiausiai sau vietą atrado Paįstryje, Panevėžio rajone.
Pažįstamas Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vargonininkas Vladas Paulauskas pasiūlė atvykti į Paįstrį, kur tuo metu Švč. Mergelės Marijos globos bažnyčioje reikėjo vargonininko. Čia per bažnyčios choro repeticijas jis sutiko būsimą savo žmoną – Teodorą Kriaučiūnaitę. Šeimą Juozas Gudavičius sukūrė gana vėlai. Jam jau einant 60-uosius gyvenimo metus 23-ejais metais jaunesnė žmona padovanojo dukterį – Reginą Algę Gudavičiūtę.
A. Gudavičiūtė pažymi: „Visas mano tėvo gyvenimas – tarnavimas Lietuvai
Paklausta, kokį tėvą pamena, R. A. Gudavičiūtė negailėjo šiltų žodžių: „Buvau maža, todėl tėvas man atrodė aukštas ir iškilmingo būdo. Buvo stipriai praplikęs, todėl galvą skusdavo plikai. O rengdavosi pabrėžtinai tvarkingai, nors dėmesio tam daug neskyrė. Kokiais marškiniais apsirengti ar kokį kaklaraištį rištis, – visada klausdavo mamos. Buvo labai geros širdies ir dosnus, tikriausiai tuo į savo motiną, mano senelę, buvo panašus, – atsiminimais dalijosi kompozitoriaus duktė. – Buvau labai prisirišusi prie tėvo, beveik visose jo choro repeticijose dalyvaudavau. Tačiau geriausiai pamenu tėvo sektas pasakas, kurios būdavo ilgos ir labai įdomios. Tik suaugusi ir pati savus vaikus užauginusi supratau, kad tėvas jas pats kurdavo. Dažnai pagalvoju, kaip gaila, kad jų neužrašė – juk tiek fantazijos, grožio ir gėrio jose būta!“
Labiausiai smalsumą kutena istorijos, mažai kam girdėtos arba retai kieno išgyvenamos. Pašnekovė atsiminimuose net ir tokią apie savo tėvą rado: „Kartu su Juozu Naujaliu mano tėvas įkūrė chorą, kuriame išskirtinai tik patriotinės dainos buvo atliekamos. Kadangi tai buvo pokario laikmetis ir lietuviai dar jautė didelę nuoskaudą carinės Rusijos atžvilgiu, mano tėvas pasinaudojo galimybe lengvai pašiepti nemalonią santvarką. Jis, kaip dirigentas, į sceną išeidavo apsirengęs carinės kariuomenės uniforma ir diriguodavo lietuviškas patriotines dainas atliekančiam chorui. Pasakojo, kad toks gestas labai prajuokindavo publiką ir sulaukdavo itin audringų plojimų.“
Koks įspūdis po pašnekesio apie vieną iškiliausių Lietuvos kompozitorių? Šis žmogus savo gyvenimo darbais, pasiekimais, atsidavimu savo šaliai tikrai ne veltui tokią gausą apdovanojimų, tarp kurių ir Vytauto Didžiojo ordinas, ir Vyčio Kryžiaus ordinas, ir kiti medaliai, užsitarnavo.
A. Gudavičiūtė pažymi: „Visas mano tėvo gyvenimas – tarnavimas Lietuvai. Pražygiavęs su savo orkestru visą šalį, apgaubtas savanorio, kapelmeisterio, kompozitoriaus šlovės, J. Gudavičius buvo labai kuklus žmogus. Jis buvo žmogus, nemėgęs kilti karjeros laiptais, tačiau atkakliai ir stropiai dirbęs savo mylimą darbą. Mylėjo ir žmones, jų labui puoselėjo kultūrą, kėlė jų tautinę dvasią, gyvenimą skaidrino muzika.“
Gudavičiaus atminimas tik įrodo šio žmogaus darbų svarbą ir kūrinių reikšmę puoselėjant Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Ne tik apie jo darbus girdėjusi, bet ir po įdomaus, meile ir ilgesiu persmelkto pokalbio supratau, kad vargonininkas, kompozitorius, mokytojas bei kapelmeisteris darė tai, ką labiausiai mėgo, – gyveno su muzika. Gal tai ir buvo jo raktas į sėkmę? Nesumeluosiu sakydama, kad tai įkvėpimas ir pavyzdys jaunajai Lietuvos kartai, o dainos ir muzikos kūriniai – tautinio tapatumo šaltinis, nepaliaujantis skambėti jau daugiau nei šimtmetį.
Arneta Matuzevičiūtė
Paįstrio kultūros centro Daukniūnų padalinio vadovė
Komentarai
-
- Tas
- 15:32 2017.05.26
Rodyti visus komentarus (1)Buvusiais laikais viename iš pirmųjų kolūkiniame kaime 25 dalyvių pučiamųjų orkestre pūčiau baritoną. Grojom daug,rimtai,kartais net laimėdavom konkursus.Menu, šaltis eidavo per nugarą grojant J,Gudavi- čiaus siuitą“Miškas ir lietuvis“. Buvo justi-veriasi ramiai didingos,paslaptingos ir gūdžios girios vaizdai.