-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kultūra – žmogaus sielos dalis. Viskas, kas susiję su kultūra, susiję su žmogumi nuo pat jo gimimo.
O šiandien kultūrai dėmesio yra per mažai ir kuo toliau, tuo labiau kultūra kaip reiškinys slenkasi į antrą planą. Gyvenimas toks pašėlęs, toks dinamiškas ir nenuspėjamas, jog pradeda atrodyti, kad kultūrai vietos vis mažiau šiam pasauly, kas mane labai liūdina. Stebimas susiskaldymas ne tik visuomenėje, bet ir žmogaus prioritetuose.
Mano rodiklis visada buvo trylika metų vyresnis brolis. Kai aš pradėjau eiti į mokyklą, jis jau buvo pas Juozą Miltinį. Apie J. Miltinį girdėdavau gal jau nuo kokių penkerių metų. Brolis ir mane užkrėtė teatro bacila. Jis atstojo man tėvą, mane auklėjo, patardavo, kokius filmus žiūrėti, kokias knygas skaityti, kol pats jas atradau. O iš tikrųjų tai mane formavo knygos. Galima sakyti, buvau savamokslis per knygas ir visiškai išprotėjęs dėl knygų, dėl skaitymo. Skaitydavau ne pagal savo amžių. Dar būdamas visiškas piemuo skaitydavau Fiodorą Dostojevskį, Ernestą Hemingvėjų, Džeką Londoną. Skaičiau tas pačias knygas kas keletą metų ir vis atrasdavau jose kažką naujo. Bėgdavau iš pamokų tam, kad galėčiau skaityti. Ir skaitydavau naktį po antklode, pasišviesdamas žibintuvėliu, dieną, miške pasislėpęs. Skaitydavau ir savo fantazijose, savo svajonėse gyvendavau kitų žmonių gyvenimus. Ne tokia ir lengva mano ta vaikystė, jaunystė buvo, o knyginis gyvenimas leido savotiškai pabėgti nuo sudėtingos realybės.
A. Gudo nuotr.
Mokykla irgi formavo manyje žmogų, turėjau labai puikių pedagogų, ypač klasės auklėtoją. Tarp kitko, mano mokykla buvo labai keista: mano gimtasis Darbėnų miestelis mažutis, o mokykla didžiulė kaip miesto.
Knygų įtaka man yra tokia didelė, kad kartais netgi trukdo. Iš tos literatūros manyje buvo atsiradę per daug idealizmo. Didžiuliam romanui perskaityti man pakakdavo vos dviejų dienų. Vienais metais, pamenu, skaičiavau – perskaičiau per šimtą knygų. Pavyzdžiui, F. Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“ surijau vienu prisėdimu. Skaičiau naktį, ryte atseit išėjau į pamokas, o iš tiesų nuėjau į mišką ir pabaigiau skaityt knygą. Tuomet, galima sakyti, F. Dostojevskis mane užpuolė netikėtai – po to, kiek radau jo knygų, tiek ir perskaičiau. Nesvarbu, kad buvo geri mokytojai, bėgdavau ne tiek iš pamokų, kiek dėl to, kad per namų ruošos darbus nelikdavo laiko skaitymui.
Šiandien tas poreikis skaityti jau nebe toks ir dėl laiko stokos, ir dar kažkas atsitiko. Buvau pradėjęs labai daug skaityti, ypač per vasaras. Pradėjau skaityt šiuolaikinę literatūrą ir pamačiau, kad ji nebe ta, kad visgi tai, ką aš skaičiau ir ką gavau anksčiau, to dabar nebegaunu. Mus valdo veiksmas, bėgimas, lėkimas ir tas yra visame kame, literatūroje taip pat. Aišku, kai pradedi skaityti, užsivedi, bet praeina metai, keleri ir jau nebežinai, kurioje knygoje buvo tas ar kitas, lieka tik trupiniai, kitaip nei nuo klasikos veikalų.
Beje, knyga atveria erdvę viskam, ir teatrui taip pat. Juk teatras irgi ateina iš knygos. Teatrui subręst reikalinga išmintis, o iš kur ji ateina? Visa išmintis knygose. Tegul neįsižeidžia teatras, bet, mano galva, pagrindinis asmenybės formuotojas iš visų menų vis tiek bus knyga. O gal aš seno kirpimo žmogus?
Kai man buvo turbūt penkeri, trejais metais vyresnė sesuo nusivedė į biblioteką. Parsinešiau knygutę „Sprigtas“. Knyga didelė, gražiai iliustruota, didelėmis raidėmis. Su ja ir išmokau skaityti. Po savaitės grįžau į biblioteką. Ir pradėjau ten eiti ir eiti. Pirmoje klasėje jau skaičiau kaip reikiant. Ką bedarytum, visada reikalingas šalia kitas žmogus, o su knyga esi vienas, tik tu ir knyga. Taip, kaip ir rašydamas, esi vienas, nepriklausomas. Gal todėl, kad tos savos, vidinės erdvės man visada trūko. O teatras yra kolektyvinis menas.
Teatras man buvo vienas iš daugelio dalykų. Man buvo prognozuojama dainininko duona, nes nuo pat pirmos klasės visur dainavau: ir chore, ir ansambliuose, ir kaip solistas. Muzikos mokytoja buvo labai veikli. Gal nuo trylikos metų pradėjau groti ir dainuoti mokyklos estradiniame ansamblyje. Lankiau muzikos mokyklą. Muzikos mano gyvenime visada buvo labai daug. Nežinojau, kuo noriu būti, viskas visada buvo šalia. Daug rašiau, grojau, sportuodavau, daug dalykų dariau. Labai jaunas pradėjau rašyti ir eilėraščius, ir apsakymus, ir vaidinti. Viską dariau, bet teatre atsiradau netyčia. Taip ir likau jame, o dabar nebeįsivaizduoju, ką be teatro dar norėčiau daryti. Kad ir kiek jį bekeiktum, pavargtum, vis tiek be jo negali – čia kaip narkotikas. Kai jo per daug, atrodo, kad nebenori to teatro, bet tik kokios atostogos, o juolab, kaip dabar, karantinas, supranti, kad tai yra visas gyvenimas. Teatru gyveni. Jame galima užmiršti viską, galima peržengti žiauriausius gyvenimo įvykius ir eiti į sceną vaidinti.
A. Gudo nuotr.
Būna. Ir dažnai, juo labiau su metais, su pilnu patirčių gyvenimo bagažu. Be to, teatras ir yra žmonių patirtys. Tikras teatras – amžinos tiesos. Amžių amžiais iš kartos į kartą. Niekur nuo to nepabėgsi. Bet jeigu per daug sutapatinsi tuos dalykus, sujungsi, suvienysi, bus negerai. Dar svarbus režisieriaus vaidmuo, kaip jis aktorių pakreipia, pasuka. Tas pats dalykas žiūrovui gali būti kitaip pateikiamas. Temos juk ant pirštų suskaičiuojamos: meilė, mirtis ir kt. Jų tik keletas, o interpretacijų – milijonai. Kiekviena tauta, kiekviena karta turi savo požiūrį į žmogų, to laikmečio kalbą.
Šiuo metu man artimesnė drama. Bet kad ir koks skanus vaisius būtų, negali visą laiką valgyti vieną ir tą patį. Taip ir teatre. Būna, kad aktorius yra tik tam tikro plano, bet save laikau įvairiaplaniu. Galiu vaidinti ir Skapeną (Ž. B. Moljero komedija „Skapeno klastos“), ir, pavyzdžiui, Simoną Kamieną (S. Kymantaitės-Čiurlionienės „Tie metai“). Esu daug vaidinęs ir komedijų, ne tiek mažai ir dramatiškų personažų.
Didžiausią įspūdį padaręs ir įspaudą manyje palikęs Pepelo vaidmuo Maksimo Gorkio „Dugne“. Režisierius išskyrė tokius dalykus, kurie mane labai vilioja, nors pats nebuvau jų aptikęs tame veikale. Labai nustebau šito darbo rezultatu. Šis vaidmuo man turėjo gero spyrio efektą. Dar paminėčiau ir Skapeną, jis tarsi mane išlaisvino. Taip pat gan sudėtingas pagrindinis vaidmuo Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Tie metai“. Kiekvienas vaidmuo, jeigu sugebi jame atsipalaiduoti, išlaisvindamas save, duoda tolimesnę perspektyvą. Daug kas priklauso ir nuo režisieriaus. Aš esu demokratijos šalininkas, o ne diktatūros. Sakyčiau, egzistuoja net ir kartų skirtumai. Man labai patinka dirbti su jaunosios kartos režisieriais, kurie sugeba nustebinti, pasiūlyti, ko visiškai nesitikėjai. Gal tiek metų dirbant su vyresniais režisieriais įpranti ir gali numanyti jų strategiją, žinai jų stilių ir braižą.
Šiaip nesu mėgėjas išskirti kažkokių vaidmenų. Man įdomiausias vaidmuo yra tas, prie kurio dirbu tuo metu. Nes tada esu ieškojime, tada man įdomu. Ieškojimas ir yra tas teatro žavesys. Spektaklio premjera man yra pati liūdniausia diena, nes baigėsi etapas, kuriame gyvenai dieną naktį ir darei viską, kad tik gimtų tas „vaikelis“. Premjeros dieną – viskas – „vaikelis“ gimė. Jeigu geras spektaklis, geras vaidmuo, po premjeros namo einu su didžiausiu liūdesiu. Regis, nepavargstu, aš noriu dar, man galėtų nesibaigti tas ieškojimas.
A. Gudo nuotr.
Dabar prie jokio. Atostogos. Tik ką turėjome didžiulį maratoną – keturias premjeras vieną po kitos. Visi spektakliai buvo skirtingi ir vaidmenys labai skirtingi. Svarbiausia, kad kiekvieno jų premjeros buvo lyg du kartus ir atrodė, kad buvo ne keturi spektakliai, o aštuoni, nes dirbome karantino laikotarpiu. Užbaigdavome vieną spektaklį – „užkonservuodavome“ – imdavomės kito. O kai teatrą atidarė, įvyko premjeros jau su žiūrovais.
Jeigu Dievas vėl pasaulio neuždarys, ruošiamės naujam repertuarui.
Anksčiau tos atostogos būdavo įvairios, kasmet važiuodavome į Italiją pas ten gyvenančią dukrą, o dabar viskas vienoda. Prižiūriu mamą, tad visas mano laisvas laikas, visos atostogos su 97-erių mama. Žinoma, neapleidžiu skaitymo, dar yra filmavimaisi serialuose ar kine, nemažai pasportuoju ir, jeigu leidžia „karantinai“, kelionės, bet esminis dalykas dabar yra mama. Geriausias atsipalaidavimas man taip ir liko mano tie miškai, tie namai, tas gimtasis vienkiemis, o ir jūra čia pat.
Negaliu atsipalaiduoti žiūrėdamas į dirbančius kitus aktorius. Jeigu pažįstamas, išgyvenu, jeigu svetimas, vis tiek esu kritiškas, matau klaidas ir pastebiu gerus dalykus. Pasitaiko situacijų, kada tik žaviuosi, bet retai, nes visgi esu paženklintas profesijos. Juo labiau kad esu ir režisierius. Nors režisūros, kuri iš manęs pareikalauja visų 24 valandų paroje, nemėgstu. Tai mane išsunkia, nemoku atsijungti. Dėl to žiūrėdamas kitų darbus visada randu prie ko prikibti. Pikta, nes juk norėtųsi atsipalaiduoti, o matau tą virtuvę, kurios nereikėtų matyti.
A. Gudo nuotr.
Muzika. Čia man nieko nereikia analizuoti – arba patinka, arba ne. Kokią klausau, priklauso nuo nuotaikos. Nors važiuodamas automobiliu, jeigu tai ne atostogos, muzikos neklausau – kalbu, kartoju, mokausi tekstus, taip išnaudodamas laiką.
Nemoku atvažiuoti filmuotis seriale pasiruošęs kitaip nei teatrui. Turiu pasiruošti taip, kaip tik galiu geriausiai. Ir įtampa, ir visa kita man yra ta pati. Tai yra mano profesija ir nesvarbu, ar esu teatre, ar kine, ar seriale.
Teatre būdamas etatiniu aktoriumi negaliu sau to leisti, paprasčiausiai neturiu teisės atsisakyti. O kita vertus, nežinau, kas turėtų būti, kad atsisakyčiau vaidmens, nes nežinau, kas man gali būti neįdomu. Nesusidūriau su tokia situacija. Aš dar nepavargau ieškot, laukt, gaut, vis dar galvoju, kad dar kažkas bus. Dar neatsibodo gyvenimas, dar neatsibodo pasaulis, gal dar nepasenau dvasioje (juokiasi).
