J. Vaičikonio nuotr.

52 Sekundės su kultūra. VIDMANTAS KAPUČINSKAS

52 Sekundės su kultūra. VIDMANTAS KAPUČINSKAS

Prieš 26-erius metus Nepriklausomybės aikštėje, dabartinėse patalpose veiklą pradėjęs Muzikinis teatras neatsiejamas nuo jo ilgamečio vadovo, kapelmeisterio Vidmanto Kapučinsko.

„Esu kultūros lauko darbininkas, savo veikla besistengiantis į miesto kultūrinę paletę įnešti kuo daugiau spalvų. Turintis idėjų ir sumanymų, kai kurie iš jų įgyvendinti, kaip antai Panevėžio senosios muzikos ansamblis, Panevėžio kamerinis orkestras, Panevėžio simfoninis orkestras, Panevėžio muzikinis teatras“, – paprašytas prisistatyti vardija V. Kapučinskas.

Šis žmogus teatrą augino nuo pirmų repeticijų ir pirmosios plytos. O Muzikinio teatro pradžių pradžia pažymėta ne vienu anekdotu. Netgi patys dvasininkai ėjo kalbėtis su V. Kapučinsku, išsigandę, kad beveik bažnyčios šventoriuje prasidės „kankanai“.

Jeigu būtumėt knyga, filmas, spektaklis, meno ar muzikos kūrinys, personažas, tai kas būtumėt ir kodėl?

Nedrįsčiau tapatintis su kuria nors meno forma, tačiau spektakliuose, filmuose ar knygose neretai sutinku personažų, artimų mano gyvenimo filosofijai. O ta filosofija labai paprasta – jeigu turi idėją, tiesiog eini ir darai. Ir darant netgi, atrodo, neįmanomi dalykai pasidaro, žinoma, jeigu ta idėja ne visiškai fix. Vadovaujuosi tokiom nuostatom, kad visur reikia matyti optimistinius dalykus, nenukabinti nosies. Gyvenime prisidarau pats sau visokių problemų, o paskui pasitelkiu kitus žmones, įtikinu idėjos reikalingumu, taip tą košę visi ir kabinam. Pirmiausia patikiu pats, kad galiu, tada įtikinu kitus, kad jie gali, ir kai jau reikia galėti, tai imam ir darom. Svarbiausia, kad tie dalykai geri, reikalingi visuomenei, tada ir norinčių, ir galinčių padėti atrandu. Svarbiausia niekada nesustoti, nesakyti, kad jau viskas. Jeigu išvarė pro duris, reikia lipti pro langą. Visokių keisčiausių dalykų esam pridarę, pasitelkę įvairiausias priemones, laviruodami tarp nepaaiškinamų biurokratinių slenksčių.

Kiek teko bendrauti, visada esate gerai nusiteikęs, šmaikštus ir, regis, pilnas visokiausių istorijų. Jos net ir liūdname kontekste iš jūsų lūpų būna papasakotos su sveiko humoro prieskoniu. Panevėžyje labiausiai esate siejamas su Muzikiniu teatru, jo orkestru, teatro žmonėmis. Gal galėtumėte prisiminti tiek teatro pradžią, raidą per savo patirtis, tiek ir pasidalyti linksmiausiomis įsimintiniausiomis istorijomis iš gyvenimo jame?

Profesionalus muzikinis teatras Panevėžyje neatsirado iš niekur. Tai nemažo būrio iškilių miesto kultūros žmonių ilgo, kryptingo ir nuoseklaus darbo rezultatas. Panevėžyje gilios operetės žanro tradicijos, kurias suformavo ilgą laiką gyvavęs mėgėjiškas Liaudies operetės teatro kolektyvas. Visa ko siela įkūrėjas ir vadovas buvo šviesios atminties Mykolas Karka. Čia kūrė režisieriai J. Alekna, V. Jatautis, dirigentas D. Baltrūnas, nemažai šiam žanrui atsidavusių kolektyvų vadovų. 1983 m. buvau pakviestas eiti kolektyvo dirigento pareigas, tuomet orkestre grojo geriausi miesto muzikantai, vėliau jį sudarė konservatorijos, pedagoginės muzikos mokyklos dėstytojai ir moksleiviai. Mėgėjiškais pagrindais veikęs operetės teatras pastatė apie 19 spektaklių, sulaukusių didelio miesto bendruomenės susidomėjimo. Spektakliai buvo rodomi senajame J. Miltinio teatre.

1994 m. gruodžio 27 dieną tuomečio ,,Versmės“ kino teatro patalpose įkurtas Panevėžio muzikinis teatras. Jau pripažinimo sulaukusio Panevėžio kamerinio orkestro pagrindu įkurtas teatro simfoninis orkestras, atnaujintas choras, solistų ir baleto kolektyvai. Taip suformuojama teatro trupė.

Gal trečią savo darbo dieną sulaukiau telefono skambučio iš toje pačioje Nepriklausomybės aikštėje esančios Švč. Trejybės bažnyčios kunigų. Sakė norį ateiti rimtai pasikalbėti. O tas pokalbis – tik vienas klausimas: ,,tai kaip čia bus? Aikštė beveik šventorius, o čia operetė, juk tai nerimta, plaks čia nuogomis kojomis, kordebaletas, kankanas!“
Bandžiau aiškinti, įrodinėti, bet nemanau, kad įtikinau.

Tada prasidėjo kino teatro salės rekonstrukcijos darbai. Trūko visko: planų, rekonstrukcijos sąlygų, pinigų. Tik netrūko entuziazmo. Teko nemažai padraugauti su miesto Tarybos politikais, verslininkais. Scenos dekoracijų kėlimo ir kiti techniniai dalykai perkelti iš senojo Panevėžio teatro scenos. Taigi, drąsiai galima teigti, kad mūsų teatre neabejotinai sklando Maestro Juozo Miltinio aura. Tuo metu Lietuvoje nebuvo nė vieno veikiančio audimo fabriko, kuris galėtų pagaminti medžiagą scenos ,,aprangai“. Tai mūsų pastangų dėka trumpam buvo atkurtas šiaip jau uždaryto Juodupės audimo fabriko darbas. Artėja teatro atidarymo šventė, ruošiame F. Leharo operetę ,,Linksmoji našlė“ (rež. V. Kupšys). Tai reikšmingas įvykis miesto kultūrai! Beje, teatrą pašventino tuometis Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas.

Labai svarbus teatro raidos etapas prasidėjo 2006 m., kai į teatrą buvo pakviestas puikus režisierius, pedagogas N. Petrokas. Pastatyta nemažai klasikinių operečių, vienaveiksmių operų, komiškų spektaklių, miuziklų. Ypač svarbiu įvykiu tapo Dž. Verdžio operos ,,Traviata‘‘ pastatymas. Sakoma, kad pastatęs šią operą teatras tampa tikru teatru.
Teatras populiarus ne tik mieste, bet ir šalyje. Panevėžiečių jau nenustebinsi garsių atlikėjų pavardėmis, spektakliuose vaidmenis kuria bemaž visi geriausi šalies atlikėjai. Noriu pasidžiaugti visais teatro atlikėjais, kolektyvų vadovais, administracijos darbuotojais – jie yra tikri teatro fanatikai, tikintys deivės Melpomenės burtų galia ir teatro stebuklu.

Tikiu, kad tokių legendinių istorijų, kaip kad su išsigandusiais dvasininkais, yra nutikę ir už teatro ribų. Kuo užsiimate laisvalaikiu? Gal turite hobį?

Galbūt nustebsite, esu vienišius iš prigimties. Man patinka būti su savimi. Gal dėlto mano hobiai ar laisvalaikio veiklos yra labai individualios. Svarbiausia laisvalaikio ,,specialybė“ yra žvejyba – sergu nepagydomai. Dar truputį fotografuoju, domiuosi kulinarija. Labai noriu padėkoti žmonai Astai už didvyrišką pasiryžimą pirmai viską ragauti.

O legendinės istorijos, ko gero, labiausiai susijusios su tomis mano idėjomis ir jų įgyvendinimu. Ypač su teatro statybomis, kai iš pradžių patys su Vytautu Kupšiu pasičiupę „kuvaldas“ bandėme sienas griauti. Dabar juokas ima, jauni buvom, pilni ryžto ir entuziazmo. O prie teatro statybų visas miestas prisidėjo: nuo valdininkų, įvairių įstaigų, darbo beieškančių Darbo biržos klientų, kariuomenės, padėjo net tie, kas su teisėsauga reikalų turėjo. Kažkas sakė, kad galėčiau apie tai memuarus rašyti, bet nerašysiu, nebent kas nors kitas imtųsi.

Esate dirigentas, dar Lietuvos konservatorijoje baigęs ir fleitos specialybės studijas. Kada šis instrumentas pateko į jūsų rankas? Kodėl fleita? Kiek dažnai dabar ja grojate? Kokiais dar instrumentais grojate, žavitės, koks instrumentas jums arčiausiai širdies?

Groti pradėjau gal nuo ketvirtos klasės. Panevėžio I vidurinėje mokykloje, dabartinėje J. Balčikonio gimnazijoje, buvo pučiamųjų instrumentų orkestras, vadovaujamas šviesios atminties Č. Martikonio. Ten perėjau visas „dūdas“. Kaip žinoma, varinės dūdos didelės ir sunkios. Pamaniau, kad fleita mažesnė, lengvesnė, tai ir pasirinkau. O jei rimtai, norėjosi kažko subtilesnio, didesnių techninių galimybių ir platesnio repertuaro instrumento. Tuo metu jau grojau saksofonu, bet nugalėjo fleita. Dabar fleita negroju, o vieni paskutiniųjų mano grojimų buvo su žymiu chorvedžiu ir vargonininku J. Grubliausku Panevėžio bažnyčiose. Taigi, mano instrumentai – pučiamieji, dar, žinoma, pianinas, fortepijonas, turiu supratimą ir apie kitus instrumentus.

Per gyvenimą keliaujate su vis didėjančiu bagažu nuveiktų gražių darbų, pasiekimų, didžiuliu būriu bičiulių ir draugų. Ar turėdamas galimybę grįžti į praeitį, norėtumėt joje kažką pakeisti?

Nieko nekeisčiau. Esu kultūros žmogus, mano veikla susijusi su tuo, kas Panevėžyje buvo reikalinga, skirta senajai, klasikinei muzikai, kultūrai, kuri buvo labai stipri, bet po karo nunykusi. Džiaugiuosi tuo, kas buvo padaryta, o padaryta ne taip ir mažai, taip pat ir Muzikinio teatro veiklos rezultatais, ir kitais nuveiktais darbais, nors gal buvo galima ir daugiau. Esu laimingas žmogus.

 

Komentarai

  • o kiek turite nesantuokinių vaikų?

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų