-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Buvusios gamyklos teritorijoje Vaida kartu su prancūzu Danu Hermouet sukūrė net 49 hektarus apimantį projektą po atviru dangumi „Dabarties Ekranas“. Jųdviejų atgaivintas į paslaptingą parodinę erdvę pavirto požeminis įmonės „Aukštaitijos vandenys“ vandens rezervuaras. Dabar Vaida atsakinga už projektus Stasio Eidrigevičiaus menų centre, dar – J. Čerkeso- Besparnio, arba vadinamosios „Pragiedrulių“ sodybos Skaistakalnio parke įveiklinimą.
„Panevėžys tikrai turi potencialo tapti mažuoju Berlynu“, – net neabejoja miesto kultūrinį gyvenimą gerokai įsiūbavusi V. Andrijauskaitė.
Vaida, net nežinau, kaip tave pristatyti: kūrėja, kuratorė, meno projektų vadovė?
Labai nemėgstu titulų, pareigybių ar lyties rėmų, nes tai neapibūdina charakterio ir vertybių. Save pristatau kaip Vaidą Andrijauskaitę. Spręskite patys, kurioje lentynoje mane norite pasodinti. Veikiu kūrybos lauke, generuoju idėjas, įgyvendinu projektus.
Vaida Andrijauskaitė. Dan Hermouet nuotr.
Pakalbėkime apie kultūrą, meną, kūrybą. Kodėl tai svarbu tau? Ar laikai save kūrėja?
Kultūra yra mano adrenalinas. Tai magiškas procesas, kurio metu visuomenė, sąveikaudama tarpusavyje ar su meno kūriniu, transformuojasi, gyja, mokosi, tobulėja, lavinasi. Kultūra reikalinga, nes tai svarbus pamatas demokratijai, laisvei, inovacijoms bei kertinis instrumentas mažinti atskirtį. Per kultūrą ir meną, jei ji suprantama plačiąja prasme, galima iš esmės transformuoti miestą, regioną, šalį, visuomenes – nuo pilietiškumo skatinimo iki gyvenimo kokybės radikalaus pagerėjimo. Svarbu nepamiršti, kad kultūra yra žymiai platesnis ir sudėtingesnis reiškinys nei politika, tačiau dažnai kultūra tampa politiniu įrankiu ir jos apibrėžtimi bei įtaka manipuliuojama, bandoma riboti, kontroliuoti, kartais net menkinti. Išties skaudžiausias aspektas kultūroje yra jos politizavimas.
Paklausiu apie vaikystę. Juk viskas nuo to prasideda, nuo aplinkos, kurioje augame, nuo šeimos, nuo mokytojų, sutiktų žmonių, kurie pastūmėja vienokia ar kitokia linkme, nuo patirčių ir likimo posūkių, atvedusių mus ten, kur esame šiandien. Papasakok, kaip tu augai?
Grįžusi į Panevėžį nemažai analizavau savo artimą aplinką, kurį laiką sociologo-antropologo akimis, tarsi iš šalies, stebėjau, kas vyksta. Supratau, kad augau šeimos ir draugų burbule – mano ratas nebuvo labai platus, bet ypač intensyvus. Ryšiai buvo (ir yra) labai stiprūs ir nuoširdūs. Tai formavo mane kaip stiprią asmenybę, įgalino eksperimentuoti, nebijoti pokyčių ir kritikos. Buvau susikūrusi smagią ir netradiciškai kūrybinę platformą nuo pat mažens: močiutės rūsiai, tėčio garažai, mamos darbo kambarys, bulvių ir burokų laukai, gyvulių tvartai, šieno laukai, pramoniniai kompleksai, statybvietės… Dar labai mėgau leisti laiką suaugusiųjų darbo vietose – labai stiprūs atsiminimai iš įmonės „Aukštaitijos vandenys“ su tėčiu „prižiūrint“ vandentvarkos darbus, iš „Auridos“, kur dirbo mama, grūdų svėrimo tonomis proceso su seneliu ir kt. Tai buvo mano komforto zona. Mokykloje taip pat nesijaučiau suvaržyta – turėjau gerą terpę eksperimentams, kelionėms, saviraiškai. Labai mėgau mokytis. Labai keistai skamba, bet prisimenu, kaip paskutinius dvejus metus mokykloje tiesiog „kaifavau“ mokydamasi. Mokymosi ir tobulėjimo principas man yra svarbus iki šiol.
I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.
Dažnai suaugusiųjų pasakojimuose iš vaikystės nemažai vietos skiriama tėvų darbovietėms, kur praleista ne viena valanda. Tavieji – ne išimtis. Kai susitikome projekto „Vandens veidas“ parodoje, mane iškart užkabino tavo pasakojimas apie tėčio darbovietę. Ar galėtum pasidalyti tais prisiminimais plačiau?
Esu pažįstama su daugeliu „Aukštaitijos vandenų“ darbuotojų nuo senų laikų, kai šeštadieniais (ankstyvaisiais 90-aisiais) su šeima lankydavomės įmonės viešojoje pirtyje. Man rodos, ne vienas senbuvis mane prisimena būtent iš ten. Tai buvo labai svarbi socializacijos vieta ir pažintis su įmonės kultūra iš vidaus, neformaliai. Bet tikriausiai patys svarbiausi vaikystės įvykiai buvo praleistos dienos stebint tėtį likviduojant vandentiekio avarijas, apžiūrint duobes, tranšėjas, žvelgiant į šulinėlio dugną..
Matyt, projekto „Vandens veidas“ idėja daug metų augo kartu su manimi, lipdėsi ir kirbėjo. Tos patirtys ir prisiminimai lydėjo mane ilgą laiką. Užaugau bežiūrėdama į duobių gilumą, klausydama istorijų, kodėl ir kaip trykšta vanduo iš pratrūkusio vamzdžio. Kiekvieną dieną tėtis po darbo pasakodavo istorijas apie avarines situacijas. Tai labai jutimiški atsiminimai, kaip, pavyzdžiui, senosios mechaninės dirbtuvės, kur buvo gaminamos ir šlifuojamos įvairios detalės. Ten stebėdavau įdomius kasdienius darbuotojų ritualus, klausydavausi nesuprantamų techninių pokalbių. Dar dabar, po daugiau nei 30 metų, atsimenu erdvės spalvą, kvapą, tekstūrą.
Visai neseniai lankiausi ir bendrovėje „Panevėžio Aurida“. Beieškodama buvusio mamos kabineto, vaikščiodama senais koridoriais užsimerkusi galėjau išgirsti, kaip vėl važinėja ten jau nebeveikiantys liftai, kaip kaukši batų kulniukai, kaip vyrai ir moterys laksto su popierių šūsnimis, skamba juokas, šūksniai, trinksi kabinetų durys. Ta vieta vis dar neprarado savo unikalaus kvapo.
Papasakok, kaip klostėsi tavo profesinis kelias? Kodėl buvo tokie pasirinkimai? Kokie tavo ateities planai?
Prieš grįždama į Lietuvą Didžiojoje Britanijoje dirbau tarptautinių švietimo programų direktore privačioje tarptautinėje mokykloje, kūriau ir su komanda įgyvendinau programas, skirtas Rytų Azijos bei JAV rinkoms. Pieš tai darbavausi trijuose skirtinguose universitetuose – meno fakultete koordinavau doktorantų procesus, kitame universitete kūriau programas prieš magistrantūrą studentams iš viso pasaulio, trečiame koordinavau akademinių profesinių įgūdžių ugdymo programą mokymosi ir mokymo kompetencijų centre. Tačiau tikriausiai pati nuostabiausia vieta, kurioje teko praleisti ketverius metus (net nepavadinčiau to darbu), buvo Karališkas Velso muzikos ir teatro koledžas. Koordinavau aktorinio meistriškumo kursus, vasaros programas ir ikiuniversitetines programas Pietų ir Vakarų Velso regiono jaunimui. Ypač įdomu buvo dirbti su fondais, remiančiais gabius būsimus aktorius iš nepasiturinčių šeimų. Taip pat nemažai laiko teko praleisti Dubajuje organizuojant verslo suvažiavimus, masines konferecijas, verslo VIP renginius, tačiau šio sektoriaus etika ir vertybės visiškai prieštaravo manosiomis, tad ilgai ten neužtrukau.
Kultūros sritis buvo ir yra mano vienintelis kelias, kuriuo norėjau eiti. Praleidau trylika metų laviruodama tarp švietimo, meno, kultūros, renginių organizavimo, tačiau visada ieškojau kelio atgal į grynąją kultūrą. Smagu ir keista, kad tokio sprendimo toli ieškoti nereikėjo – jį „pasiūlė“ Dano atrastas pašaukimas fotografijai. Nuo to ir prasidėjo mano kelias atgal į Panevėžį. Grįžusi įkūriau organizaciją, pradėjome kartu inicijuoti projektus pramonės ir meno jungties temomis.
Pakalbėkime apie mėgstamus užsiėmimus, hobius. Kokie jie? Kokias knygas skaitai, kokios muzikos klausai? Koks kino žanras tau artimiausias? Beje, sakoma, kad kūrybingas žmogus laisvalaikio neturi. Ar tam pritartum?
Tarp mano laisvalaikio ir darbo ribų jau senokai nebeliko. Nuo karantino pradžios pradėjau tikriausiai patį intensyviausią savo gyvenimo laikotarpį. Viskas ne sulėtėjo, bet įgavo tokį pagreitį, kad traukinio jau nebeįmanoma sustabdyti. Nebeliko laiko mano taip mėgstamoms Emilio Zola knygoms, dokumentiniams filmams ar indie muzikai. Anksčiau per mėnesį žiūrėdavau tris, keturis spektaklius, išeidavau į fotografinius pasivaikščiojimus, lankydavausi festivaliuose ir koncertuose. Dabar esu kitoje barikadų pusėje – ne žiūrovo, bet kūrybininko, o tai – visiškai kitoks gyvenimas.
Kokia veikla užsiimi šiandien? Kaip spėji viską suderinti?
2022 metais numatytas J. Čerkeso-Besparnio „Pragiedrulių“ sodybos veiklų startas, pasiruošimas jam šiuo metu atima daugiausia laiko. Siekiu, kad tai būtų visiškai naujas meno ir kultūros organizmas, atviras visiems, o turinio procesas paremtas bendros vertės kūrimo kartu (angl. „co-creation“) principu bei J. Čerkeso-Besparnio tikėjimu kūrybos ekspresija. Skaidrumas, empatija, kultūros demokratija, kūrybos laisvė ir kūrybiškumas – tai pamatinės vertybės, kurias „Pragiedrulių“ sodyba taikys savo praktikoje.
Panevėžyje matau labai daug galimybių tiek meno, tiek kultūros srityje, čia labai gera terpė kurti ir burtis į bendras veiklas, projektus. Su Danu Hermouet bandome padėti pagrindą meno ir pramonės prasmingai kolaboracijai kaip dviejų lygiaverčių partnerių sąjungai. Šį rugsėjį atidarėme projektą „Darbarties Ekranas“, kuris savo koncepcija yra eksperimentinis – stebime reakcijas, kaip auditorija sąveikauja su erdve, testuojame plėtros principus.
Šiuo metu rašau naujus projektus, generuoju idėjas kitiems metams, o spėti viską yra didelis iššūkis. Kūrybinė veikla valandų limito neturi.
Negaliu nepaklausti apie dabartinį tavo laiką Panevėžyje. Kaip matai, jauti save šiame mieste? Ar jis pakankamas savirealizacijai? Kaip apskritai vertintum kultūrinę Panevėžio terpę? Kokios stipriosios Aukštaitijos sostinės pusės?
Neplanavau grįžti ar negrįžti, bet geriausi sprendimai mano gyvenime vyksta ekspromtu. Taip atsitiko ir šį kartą. Mieste jaučiu labai daug grynos energijos žmonėse, bet ji dažnai yra užspausta. O taip norisi tą energiją išlaisvinti! Miestas yra atsigavęs, išlaisvėjęs, linkęs pozityviai reaguoti į naujus reiškinius ir procesus. Čia matau tiek veiklos, kad tikriausiai neužteks ateinančio dešimtmečio visoms idėjoms ir inspiracijoms kokybiškai įgyvendinti. Kas nori prisijungti?
Panevėžys tikrai turi potencialo tapti mažuoju Berlynu, kultūros ir meno traukos centru, tačiau, manau, dar kaip kolektyvinė visuomenė turime išmokti priimti saviraiškos laisvę, išmokti atvirai diskutuoti nepatogiomis temomis.
Jeigu nutiktų taip, kad vieną gražų rytą nubustum ir suprastum, kad esi knygos, filmo, spektaklio, meno kūrinio herojė? Kas tu būtum ir kodėl?
Norėčiau įsikūnyti ir Emilio Zola akimis pažvelgti į procesus Paryžiuje devyniolikto amžiaus pabaigoje. Man tai toks įdomus laikmetis, transformavęs senąjį Paryžių į naująjį. Sociologiškai ir urbanistiškai ten vyko labai įdomūs procesai su miesto bendruomenėmis, sluoksniais, finansiniais sandoriais.
Galbūt yra klausimas, kurį sau norėtum užduoti, kurio niekas dar nėra paklausęs?
Kada, jei ne dabar?
Dėkoju už pokalbį!
Kalbėjosi Indrė STULGAITĖ-KRIUKIENĖ
