I. Stulgaitės–Kriukienės nuotr.

52 Sekundės su kultūra. Sigitas Stankūnas

Kompozitoriaus, dainų kūrėjo panevėžiečio Sigito Stankūno kūrybos aruode – gerokai daugiau nei 600 dainų pagal Lietuvos poetų eiles. Menininkas juokiasi, kad eilėraščių moka turbūt dvigubai tiek, netgi mokykloje išmoktas rusiškas pasakėčias padeklamuotų.

Jaukių kūrybos vakarų savo namuose, menančiuose Maestro J. Miltinio viešnages, rengėjas nustebina pareikšdamas, kad menas ir buitis visiškai nėra du skirtingi poliai. Užsijuosęs prijuostę Sigitas virtuvėje be jokių receptų kuria tokius šedevrus, kokiais nebūtų gėda pavaišinti ir senąją Panevėžio inteligentiją, kadaise šurmuliuodavusią daugiau nei prieš 150 metų statytame ir iki šiol išsaugotame autentiškame Stankūnų name Ramygalos gatvėje.

Vyresnės kartos panevėžiečiai Jus tebesieja su sovietmečiu buvusiu populiariu miesto estradiniu ansambliu. Dabar jau kelis dešimtmečius darote solinę karjerą – kuriate ir atliekate dainas pagal Lietuvos poetų eiles. Visą laiką gyvenate muzikoje ir su muzika. Kokie žmonės vedė į jos pasaulį?

Kiek save atsimenu, vaikystėje buvau apsuptas meilės ir dėmesio. Mūsų namuose lankėsi įdomūs meno žmonės: J. Miltinis ir V. Blėdis, Banioniai, Babkauskai, Kosmauskai, Vitkai ir daug kitų. Taip pat dažnai ateidavo mano mamos buvęs mokytojas Mykolas Karka. Tai jis pastūmėjo mane į muzikos pasaulį. Pradėjau mokytis muzikos mokykloje. Turėjau labai gerus mokytojus. Pirmus trejus metus mane mokė Vytautas Mikalauskas (jo vardu dabar menų gimnazija pavadinta). Dar dvejus metus mokė S. Petkūnienė. O paskutinius dvejus – jos duktė ir V. Mikalausko žmona I. Mikalauskienė. Esu jiems labai dėkingas. Besimokydamas 5-ojoje vidurinėje mokykloje organizuodavau įvairius renginius ir pats padainuodavau.

Būdamas 10-oje klasėje pamačiau skelbimą apie dainininkų atranką į Jaunimo estradinį ansamblį, kuriam vadovavo maestro Edmundas Karpis. Tada ir prasidėjo mano dainininko kelias, jis ansamblyje truko 20 metų.

Su ansambliu ne tik išmaišėte Sovietų Sąjungą, bet ir pasiekėte net Šiaurės Korėją, Etiopiją. Neabejoju, kad tų kelionių įspūdžiai nėra išblėsę. Ar galite pasidalyti, kas labiausiai įsiminė?

Tais tarybiniais laikais užsienis buvo sunkiai pasiekiamas. O mes su ansambliu išvažinėjome visą Tarybų Sąjungą. Nugalėję visasąjunginiame konkurse net turėjome garbės koncertuoti Baikalo-Amūro magistralės (BAM’o) statytojams.

Įkūrus gamyklą „Ekranas“ mūsų ansamblis tapo jos dalimi ir labai prasiplėtė maršrutai. Atsivėrė keliai į užsienį. Kaip vietinių konkursų nugalėtojui, ansambliui dažnai tekdavo atstovauti Lietuvai užsienyje. Po kelis kartus išvažinėtos kaimyninės socialistinės šalys. Taip pat koncertuota Šiaurės Korėjoje, Vietname, Etiopijoje. Visur buvome labai šiltai sutinkami.

Kodėl apsisprendėte nutraukti savo estradinę karjerą ir ėmėtės kitos veiklos – kurti dainas pagal Lietuvos poetų eiles?

Pradėjau kurti dainas dar ansamblyje, tačiau tais laikais savo dainų negalėdavai dainuoti, nes programos buvo kruopščiai cenzūruojamos, buvo galima įtraukti tik Kompozitorių sąjungos narių kūrinius.

Kai ansamblis iširo, kai pasitraukė ir jo įkūrėjas Edmundas Karpis, gyvenimas tapo labai tuščias. Atsidėjau savo kūrybai, tačiau nesireklamavau. Iš to snaudulio mane pažadino poetė Anastazija Sučylienė, paskatinusi eiti į viešumą. Tada ir prasidėjo soliniai koncertai.

Kokio poeto kūryba Jums arčiausiai širdies? Ar skaitote šiuolaikinę poeziją?

Labai domiuosi poezija. Perskaitau daug poezijos knygų ir ieškau tekstų savo dainoms. Taigi dabar yra apie 45 poetai, pagal kurių posmus esu sukūręs daugiau nei 600 dainų. Su dauguma šių poetų artimai bendravome, rengėme bendrus koncertus. Aišku, kai kurių kūryba yra arčiau širdies, jiems skirtos visos programos. Tai Just. Marcinkevičius, B. Brazdžionis, J. Strielkūnas, H. Radauskas, V. Mačernis, S. Nėris, V. Jasukaitytė, E. Mezginaitė, O. Baliukonė, D. Saukaitytė, J. Jakštas, J. Mačiukevičius, V. Mykolaitis-Putinas ir daug kitų. Negalėčiau išskirti kurio nors, su daugeliu jų esame surengę ne vieną kūrybos vakarą, bendravę šeimomis, kiekvienas savaip žavi ir stebina. Ir kaip kūrėjas, ir kaip asmenybė.

Stengiuosi paskaityti ir šiuolaikinę poeziją, tačiau ne visai ji tinka dainoms. Man žodis yra svarbiausia. Jis turi skambėti. Tik tada, kai man atrodo, kad eilės yra labai savos, jos virsta dainomis.

Gyvenate viename seniausių Panevėžio namų. Viename interviu man esate minėjęs, kad jie statyti dar apie 1850-uosius. Ką per tiek metų Jūsų namai yra matę? Kokia ta jų aura? Matome, kad stengiatės išsaugoti namų archajišką stilių. Kodėl Jums tai svarbu?

Mūsų namas išties labai senas. Tai vienas pirmųjų namų Ramygalos gatvėje. Mano vaikystėje panašių namų mūsų gatvėje buvo daug, bet dabar jau mažai jų teliko. Buvo užsimota ir mūsų namą nugriauti. Atėmė sodą, kuris buvo apie 60 arų, bet atimti namų nespėjo, nes atėjo nepriklausomybė.

Kiek tik pajėgiame, namą visą laiką remontuojame ir atnaujiname. Mūsų namo langinėms gal jau 100 metų, viduje – autentiški balkiai, atidengėme ir senąsias lubas, grindis – saugome senoviškumą, bet norime, kad būtų patogu gyventi.

Rūpinamės ir savo likusiu sklypu. Esame net laimėję senųjų miesto sodybų konkurse.

Mūsų namai tikrai turi nuostabią aurą. Tai pajaučia visi jame apsilankę. Gal tai prasidėjo nuo mano mamos, kuri labai mylėjo žmones, o šie ja žavėjosi. Juozas Miltinis net yra sakęs, kad ji jam buvo pati prancūziškiausia moteris Lietuvoje. Mūsų namuose viešėdavo tuo metu garsūs dailininkai, kompozitoriai, rašytojai. Juos atsivesdavo J. Miltinis. Galiu paminėti kompozitorius E. Balsį, B. Gorbulskį, V. Barkauską, režisierius V. Žalakevičių, R. Vabalą, „Naujosios Romuvos“ redaktorių J. Keliuotį su broliu Alfonsu, poetą B. Mozuriūną, rašytojus I. Pikturną, J. Grušą, architektą A. Mikėną ir kt. Tikime, kad nuostabių žmonių buvimas suteikė namams šilumą ir jaukumą. O ir dabar su žmona anglų kalbos mokytoja Lidija, sūnumis Simonu ir Kristijonu sukūrus „Menų namus“, kviečiame meno žmones į susitikimų vakarus dalytis tuo, ko taip reikia mums visiems – bendryste ir artumu.

Deja, dėl pandemijos ta veikla yra nutrūkusi. Poetė R. Skučaitė švenčia 90-metį, turiu paruošęs 20 dainų pagal jos eiles, bet kol kas nesinori rizikuoti kviesti svečių tokiu rizikingi metu. Pats taip sirgau kovidu, kad jaučiausi esąs jau anapus. Mėnesį ligoninėje pragulėjau, man buvo tiekiamas deguonis, paskui du mėnesiai lovoje namuose. Laimė, žmona prasirgo lengvai.

Dabar liko socialiniai tinklai, kur galime susitikti. Ne taip smagiai, ne taip jautriai, bet galime. Apsilankykit, susiraskit Sigitą Stankūną.

Judu su žmona – meno žmonės, kūrėjai. Ar sūnūs irgi pasekė tėvų pėdomis?

O taip, šeimoje ne aš vienas kuriu. Žmona, anglų kalbos mokytoja, rašo eiles, yra išleidusi savo poezijos knygą. Jos abu tėvai buvo literatai, pedagogai (tėtis – V. Baleišis buvo Panevėžio suaugusiųjų gimnazijos direktorius, rašė eilėraščius, noveles, pjeses vaikams, romanus, mama S. Baleišienė – nusipelniusi mokytoja – aut. past.).

Sūnus Kristijonas – teisininkas, Simonas – gydytojas, homeopatas, irgi turintis talentą rašyti.

Užaugote tikrų meno ir kultūros grandų aplinkoje, todėl Jūs esate tas, kuris galėtų palyginti Panevėžio kultūrinio gyvenimo kaitą, raidą. Kokius pokyčius matote?

Tų pokyčių tikrai daug. Keičiasi laikai, keičiasi mūsų miestas, Lietuva ir pasaulis, keičiasi žmonės. Tai natūralus procesas. Kokia jo kryptis, vertybių skalė – parodys ateitis. Visada galime rasti teigiamų ir neigiamų dalykų. Šiandien jaučiasi didelis žmonių susvetimėjimas, nerimas, netikrumas dėl ateities.

Pasikeitė štai kas: menas ir kultūra, užuot nukreipę link tikrų žmogiškų vertybių, priminę tai, kas svarbiausia, atvirkščiai – tampa įrankiu pramogoms ir užsimiršimui.

Kas pakeis anapus išėjusius mūsų didžiuosius poetus, rašytojus, menininkus? Atsiranda daug vidutinybių ir kuria formą be turinio. Prie vidutinybės kulto daug prisideda populiarūs televizijos projektai, socialiniai tinklai. Aplink daugybė kičo. Žmonės mieliau vartoja „greitą kultūrą“, nereikalaujančią sustojimo, įsiklausymo.

Prieš kelias dienas atlikome smagų eksperimentą feisbuke. Pirmąsyk pasidalijome savo šuns nuotrauka ir ji kaipmat surinko kelissyk daugiau „patinka“ ir komentarų, nei įkeliamos mano dainos, reikalaujančios nepalyginti daugiau darbo ir laiko.

Visi ieškome ir atrandame savaip. Džiaugiuosi, kad Panevėžyje, garsėjusiame J. Miltinio teatru, ir šiandien kuria tiek daug puikių tapytojų, skulptorių, aktorių, muzikų, fotografų, keramikų, stiklo meistrų. Turiu vilties, kad tikro meno poreikis išliks.

Kas Jus riša prie Panevėžio? Ar niekada neturėjote minčių išvykti kitur?

Panevėžys – mano gimtinė, jos trauka nenugalima, kad ir kokio grožio šalyje ar mieste būtum. Čia pradžių pradžia, gražiausių dalykų patyrimas, šeimos artumas, ieškojimai ir išsipildymai. Pasaulis platus ir nuostabus, bet širdis visada čia, namuose. Ne veltui sakoma, kad visur žolė žalia, bet tėviškėje ji žaliausia.

Pažįstame Jus kaip kūrėją, meniškos sielos žmogų. Ar kūryba lengvai suderinama su buitimi? Kas namuose laiko tuos tris ar keturis kampus?

Bet juk buitis – taip pat kūryba! Su šeimos ir draugų palaikymu ji teikia džiaugsmą ir atgaivą. Niekada negali pasakyti, kad nuobodu, kad neturi ką veikti ar sunku.

O valgio gaminimas yra mano hobis. Galiu jums suruošti tokią puotą, kokios tik norit! Mano mama buvo nuostabi šeimininkė. Su J. Miltiniu buvo įsteigę „Skanėdų“, kurie „skaniai ėda“, draugiją. J. Miltinis pas mus ateidavo pavalgyti ir mus pas save kviesdavosi. Prie senojo teatro Respublikos gatvėje, name, kur gyveno J. Miltinis, pamenu, kaip kepdavo angliškus kraujinius bifšteksus.

Kažkada korespondentė paklausė mamos, kaip ji taip skaniai sugeba gaminti. Ji atsakė: „Vaikeli, reikia žinoti, kas yra skanu. Skonis turi būti išlavintas, kai nuo mažens skaniai valgai, tai žinai, kas yra skanu. O kai suvažiuoja į kulinarijos mokyklas ir dėlioja gramus pagal receptus, ką gali skanaus pagaminti? Neįmanoma! Gaminamą patiekalą nuolatos reikia ragauti.“ Ir mūsų namų virtuvėje vyksta improvizacijos, mes neturime jokių receptų.

Tradicinis šios rubrikos klausimas: jei nutiktų fantastinė galimybė įsikūnyti į literatūros, muzikos, kino filmo personažą, kuo būtumėte? Kodėl?

Gyvenu meno, muzikos, poezijos, gamtos grožio pasaulyje, širdy esu idealistas, todėl šiandienos pasaulyje pasijuntu artimas Don Kichotui. Prisiskaitęs ir prisiklausęs, prisilietęs prie didžių asmenybių ir pats noriu savo paties ir krašto labui kovoti su bet kokia neteisybe ir negandas. Mano ginklas ir skydas – žodis ir muzika.