-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
S. Varno vardas su Panevėžiu susijęs ne tik gyvenimiškais, kūrybiniais, bet ir visuomeniniais saitais. Jis čia gimė, augo, buvo Juozo Miltinio auklėtiniu, baigė Panevėžio dramos teatro vaidybos studiją, darbavosi Panevėžio dramos teatro režisieriumi, kurį laiką ir vadovavo šiam teatrui. S. Varnas paliko pėdsaką ir politinėje Aukštaitijos sostinės padangėje – 1990–1992 ėjo Panevėžio vicemero pareigas.
Vėliau kūrėją keliai vedė toli už Panevėžio, o ir Lietuvos ribų. Režisieriaus vardas skamba Latvijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Moldovoje, Sakartvele, Turkijoje, Armėnijoje, Makedonijoje, Albanijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Indijoje, Izraelyje, Italijoje. Beveik visi S. Varno režisuoti spektakliai, rodyti tarptautiniuose festivaliuose, sulaukė apdovanojimų už režisūrą, aktorinius darbus, scenografiją. Vienas iš jų – G. Biuchnerio „Voicekas“ tarptautinėje vokiečių dramaturgijos apžiūroje iš 100 dalyvavusių pripažintas geriausiu spektakliu. Septyni S. Varno režisuoti spektakliai Baltarusijoje buvo atrinkti Nacionalinės teatrinės premijos nominacijai, o du iš jų tapo šios premijos laureatais.
Atskira tema S. Varno išsilavinimas: penki aukštojo mokslo diplomai su pagyrimais ir aukštais įvertinimais.
Režisierius puikiai bendrauja keliomis užsienio kalbomis.
V. Pečinino nuotr.
Visa, ką teko studijuoti aukštosiose mokyklose ar savarankiškai, gilinantis į rašytinį žmonijos palikimą, bendraujant su sutiktaisiais gyvenimo kelyje, įvairiu būdu pasiekdavo sceną. Visuomet stengiausi suprasti, užčiuopti žmogaus ir savo paties galimybių ribas, ieškoti, kaip jas peržengti.
Visi esame genami pažinimo alkio. Nebūtinai tai matuojama perskaitytų knygų gausa. Net jei žmogus gyventų šimtą metų ir visą tą laiką vien tik skaitytų, jis ne tik nepajėgtų perskaityti visko, kas žmonijos parašyta, bet net ir tų knygų, kurios išleidžiamos pasaulyje per metus. Tikrasis pažinimas slypi ne vien knygose, o gal net ir visai ne jose. Sufijai sako: „Išminčius nežino, bet nušviečia tamsiausias gelmes“. Galimybė prisiliesti prie didžiosios paslapties visada traukė žmogaus dvasią, jis visada ilgėjosi prarastojo Rojaus.
Vienas filosofas labai taikliai yra pastebėjęs: „Mielas broli, argi tu nepastebi, kad visa, ką mūsų akys regi, o ausys girdi, kad tai vien tik šešėlis, tik atgarsiai to, kas akimis nematoma ir ko negali išgirsti mūsų ausys.“ Išgirsti tai, kas negirdima ir ko negali išvysti mūsų akys, buvo ir tebelieka įvairių dvasinių mokyklų paieškų, studijų objektu. Daugelį dramaturgų ta paskata pastūmėjo pradėti rašyti – daugelį jų kamavo troškimas priartėti ir net peržengti tą ribą, pamatyti, kas gi slepiasi už jos. Manau, kad visi literatūriniai tekstai, kuriuos pasirenku kaip pagrindą spektakliui kurti, pasižymi tomis pačiomis paskatomis. Galiu išvardyti ne vieną dešimtį autorių, dešimtis jų kūrinių, bet vieną jų norėčiau išskirti. Tai genijus – rumunų ir prancūzų dramaturgas, viena iš svarbiausių XX a. prancūzų avangardinio teatro figūrų Eugene Ionesco (1909–1994). Man atrodo, kad būtent į jo tekstus šiandien teatrams derėtų atkreipti dėmesį. Nebūtų paprasta juos pervesti į sceninę kalbą, nes pirmiausia reikėtų įminti labai daug mįslių. Jo tekstai įdomūs ne tik temų, bet ir teatrinės kalbos priemonių, galimybių įvairove, subtiliu humoru, kas šiandien labai retai sutinkama. Prie jo tekstų galima grįžti vis iš naujo, kaskart suvokiant, jog pasiekti jo gelmių nepavyksta, o gal ir nepavyks niekada. Viename iš interviu E. Ionesco sakė: „Tiesa slypi tik mūsų vaizduotėje.“
Pirmąsias aktorystės pamokas gavau Panevėžio dramos teatro aktorinėje studijoje iš puikių mokytojų – režisierių Juozo Miltinio ir Vaclovo Blėdžio. Jie įskiepijo nuostatą, kad mene svarbiausia paieškos procesas ir kad nežinojimas yra normali būsena. „Žinojimas“ ateina su laiku ir tik aktyviai dirbant, nes mene galutinio žinojimo – užtikrintumo nėra ir negali būti. Visada privalu būti kelyje ir tokia būsena kuriančiam žmogui turi būti natūrali, nuolatinė, lydinti jį per visą gyvenimą. Kūrėjui visada tenka rinktis iš tūkstančių galimų variantų tą vienintelį, kuris šiandien galėtų ir turėtų būti artikuliuotas.
Puiki mokykla buvo ir Sankt Peterburge (tada Leningrade), kur kurso vadovas buvo režisūros katedros dekanas, puikus pedagogas, intelektualas, buvęs garsiojo Aleksandrinkos teatro vadovas režisierius, garsiojo XX a. romanisto Roberto Muzilio giminaitis prof. Aleksandras Muzilis. Toks mokyklų skirtumas pirmaisiais mano darbo metais Lietuvos teatre buvo iššūkis, privertęs daug ką koreguoti savo darbe. Režisierius iki repeticijų pradžios žino viską, bet labai daug kas, o kai kada net ir viskas keičiasi prasidėjus repeticijoms. Juk režisierius bando išgirsti tą dieviškąjį balsą ar jo šnabždesį ir pervesti jį į žmogiškąją kalbą, o tai iš anksto negali būti sugalvojama ir pateikiama kaip galutinė ir nekintanti tiesa. Menininkas visada dalyvauja dialoge su savimi ir su aplinka, visada opozicijoje, visada konflikte, jis visada savotiškas disidentas ir visada vaikštantis per raudoną šviesą.
Asmeninio albumo nuotr.
Teatras gali būti įvairus, tačiau turėtų išlikti tuo dvasios institutu, galinčiu spektaklio metu suteikti žiūrovui galimybę susitikti su pačiu savimi – padėti užčiuopti savąją paskirtį, vardan ko jis ir atėjo į šią žemę, – išgirsti tą dieviškąjį balsą ar jo šnabždesį. Pirmą kartą tą jausmą patyriau dar būdamas vaikas, ketverių ar penkerių metų.
Kaimynų berniukas, kuris buvo porą metų už mane vyresnis, pakvietė eiti kartu su juo pasižiūrėti lėlių teatro spektaklį „Zuikių mokykla“, kuris vyko mokyklos aktų salėje. Žinoma, kad spektaklis toli gražu negalėjo būti tobulas, bet man jis paliko neišdildomą įspūdį. Man atrodė, kad tai buvo stebuklas, kurį regėjau savo akimis. Dar ilgai ir dažnai sugrįždavau prie tų vaizdų – to reginio – į paralelinį vaizduotės sukurtą pasaulį. Po to buvo ir „Juodojo ežero paslaptis“, ir kiti spektakliai, bet juos jau žiūrėjau Panevėžio dramos teatro scenoje, senajame pastate prie Nevėžio, Respublikos gatvėje. Vėliau teko matyti daug įvairių ir tikrai įdomių spektaklių. Ir ne tik Lietuvoje.
Sunku būtų išskirti. Visi spektakliai man vienodai brangūs, nors su kiekvienu susiklostė skirtingi santykiai, išliko skirtingi prisiminimai, o ir tų spektaklių likimai skirtingi. Svarbiausias yra tas, prie kurio tuo metu dirbu. Tikiu, kad jis bus man brangiausias, o ir žiūrovui aktualus bei reikšmingiausias.
Repeticijų periodu normalus reiškinys yra konfliktai. Blogai, jeigu konfliktas nekyla. Tai reiškia, kad tai, ką darai, yra visiems suprantama ir priimtina norma. Tai nebe naujas iššūkis, kuris turi teisę ateiti į šį pasaulį ir už ką esi pasiruošęs kovoti. Gal to ir nereikėtų vadinti kova, veikiau aiškinamasis darbas, kol suderini požiūrius, kol įvedi aktorius į tą patį matymą, kvėpavimo ritmą, ieškai išraiškos priemonių. Nauja visada ateina per konfliktą, per didžiules kliūtis. Jos gali kilti dėl administracijos nepaslankumo ar dėl netikėtos aktoriaus ligos, traumos, autorinių teisių pažeidimo, kūrinį globojančių palikuonių nuostatos neleisti naudoti teksto ar jį perstatyti.
Viena Niujorko agentūra kategoriškai uždraudė kupiūruoti inscenizacijos tekstą ir nurodė naudotis tik jų muzikine partitūra. Nors jau buvau pradėjęs repeticijas, teko jas nutraukti neribotam laikui.
Galiu pasakyti ir dar daugiau, kad menas – tai ir apgaulė, ir melas, bet ši apgaulė padeda geriau pažinti save ir supantį pasaulį. Realybė pradedama kurti mūsų svajonėse, o vėliau tos svajonės tampa realybe. Apie žmogų visada daugiau man pasako jo svajonės nei jo poelgiai. Kūryba – tai vienas iš būdų užčiuopti tiesą; ir menas visada eina priekyje mokslo. Mokslas dažniausiai tik patvirtina menininkų paieškas ir pagrindžia jas. Japonijoje ir dabar techninių mokslų mokyklose dėstomos meno disciplinos tam, kad būsimieji mokslo vyrai išsiugdytų harmonijos ir grožio pajautą.
V. Pečinino nuotr.
Žinoma, vaiko, paauglio, o ir suaugusio žmogaus gyvenime aplinka vaidina didžiulį vaidmenį. Lietuvos pokario kartos vaikystė nebuvo lengva. Daugelio tėvai, artimieji, giminės buvo tremtyje, lageriuose. Mūsų šeimą, kaip ir daugelį kitų lietuvių šeimų, ištiko tas pats likimas. Tėtis buvo nuteistas dvidešimt penkerius metams kalėti, kai man buvo vos treji metukai. Keletą metų teko gyventi pas močiutę, bet Stalinui mirus tėtis buvo paleistas, gavo teisę sugrįžti į Lietuvą ir mūsų šeima vėl buvo kartu. Pokario laiku nebuvo tokio maisto pertekliaus ir įvairovės, kaip kad šiandien matome perkrautose supermarketų lentynose.
Mama turėdavo išeiti gerokai iki auštant, kad gautų nupirkti ką nors daugiau nei duonos. Kas neturėjo paramos iš giminaičių kaimuose, turinčių bent jau mažus ūkelius, tiems miestiečiams tikrai nebuvo lengva. Gyvenome laiką, kai svarbiausia buvo išgyventi. Nepaisant visų tų sunkumų, vaikystės prisiminimai išlieka patys šviesiausi, atrodo, kad ne tik saulė tada švietė skaisčiau, sodai žydėjo balčiau ar ryto rasa buvo gaivesnė, bet ir bitės dūzgė darniau, o ateitis buvo pilna viltingų pažadų bei lūkesčių. Mano mama buvo pirmojo tarpukario nepriklausomos Lietuvos ansamblio „Lietuva“ narė. Ji turėjo puikius vokalinius duomenis, grojo įvairiais styginiais instrumentais ir buvo labai graži. Tokią ją prisimenu ir dabar. Mamą gamta apdovanojo daugeliu įvairiausių talentų.
Jos balsas buvo toks nuostabus, kad žmonės net ir po daugelio metų prisimindavo ją giedančią bažnyčios chore, o aš po man jos dainuotų dainų net ir neišdrįsau pradėti dainuoti. Mama buvo nuostabi „pasakorka“ – pasakodama galėdavo persikūnyti į bet kokį personažą, į bet kurią kaimynę, ir persikūnydavo taip, kad vaikui atrodydavo, kad čia tikrai nebe mano mama.
Tėtis buvo auksinių rankų meistras. Jis pats suprojektuodavo baldus ir pats juos galėdavo pagaminti. Visi užsakovai, kolegos jo darbais žavėjosi ir žiūrėjo su pagarba. Meistras jis buvo kaip reta talentingas.
Aš kurdamas spektaklį visada stengiuosi išbaigti jį iki visiškos švaros – precizikos, bet tokios harmonijos, kokią pasiekdavo tėtis savo darbuose, regis, man vis dar nepavyksta pasiekti.
Sukurti spektaklį man yra darbas, bet kartu ir hobis – tą darau su malonumu ir dirbdamas tam pašvenčiu visas 24 valandas. Anksčiau epizodiškai žaisdavau lauko tenisą, bet jau daugelį metų tą esu apleidęs. Dirbdamas Baltarusijoje ir slides iškeičiau į pačiūžas. Ten kartą per savaitę reguliariai lankydavausi ledo rūmuose, kur su malonumu čiuoždavau visą valandą be sustojimo. Mėgstu retsykiais ką nors sumeistrauti iš medžio – tas taip pat teikia didelį malonumą.
Reguliariai kiekvieną dieną tuo pačiu laiku atlieku Rytų technikos pratimus, skaitau knygas ar bent jau pavartau, mintimis pabendrauju. Turiu didelę, puikią biblioteką, taip pat nemažą fonoteką, prie kurios kaskart sugrįžtu, rinkdamas muziką spektakliams. Retsykiais klausausi džiazo įrašų ir visas LRT Klasikos „Modus“ laidas.
Asmeninio albumo nuotr.
Taip susiklostė, kad per paskutiniuosius daugiau nei dvidešimt metų didesnę jų dalį praleidau dirbdamas ne Lietuvoje ir ta patirtimi svetur esu labai patenkintas. Turėjau galimybę susipažinti su įvairių šalių kultūromis, įvairiomis teatrinėmis mokyklomis.
Be abejo, viskas, su kuo gyvenime susiduriame, palieka mumyse vienokią ar kitokią žymę.
Aš jau per daug ilgai gyvenau ne Lietuvoje, pripratau prie tokio gyvenimo būdo ir jis mane tenkina. Būdamas svetur matau tų valstybių stipriąsias ir silpnąsias puses, o iš toliau ir tėvynė atrodo geriau. Vaizduotė visada ją pagražina. Namai man yra ten, kur tuo metu gyvenu, o tėvynė yra vieta, į kurią visada sugrįžtu.
Lietuva yra mano gimtinė. Jos neiškeisčiau į jokią kitą.
Taip, mes išleidome įdomų spektaklį Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje Vilniuje su aktoriais Sakalu Uždaviniu, Vidu Petkevičiumi, Vidmantu Fijalkausku ir violončelininke Elena Daunyte pagal Samuelio Beketo tekstus. Šį tekstą daugelis bandė įminti, bet, kiek teko matyti, manęs neįtikino. Manau, kad mums pavyko užčiuopti kažką tikro, kas suteikė tiems tekstams gyvybės ir aktualumo – sukurti tą tylą, dėl kurios ir verta eiti į teatrą. Taip, ieškome spektakliui tinkamos erdvės ir Panevėžyje. Atrodo, kad tokią suradome. Tai ne bažnyčios požemių erdvė, bet džiazo salė Bendruomenių rūmuose, kurioje, tikiuosi, taip pat suskambės šis mūsų spektaklis.
Visada jutau – spėjau, tikėjau ir tikiu, kad teatras ir yra ta sritis, kuri leidžia išreikšti, kas neišreiškiama žodžiais. Dėl savų garsinių ir vizualių vibracijų jis gali pasiekti giliausius žmogaus sielos kampelius. Pasikeitimas energijomis spektaklio metu gali būti svarbiausias, gal net lemtingas, žmogaus gyvenime.
Skandinavų ekspertai savo išvadose į klausimą, ar dar yra, kas gali pakeisti šios mūsų vartotojiškos visuomenės prioritetus, atsako, kad tai padaryti gali tik menas, o pirmiausia – teatro menas. O į klausimą, kodėl gi jis to nepadaro, atsakymas buvo, kad trūksta politinės valios ir finansavimo. Toli niekur nereikia eiti – matome, kas vyksta ir Lietuvos teatre. Matome valstybės vadovų požiūrį į profesionalųjį meną ir į visą kultūros sritį. Kol sprendimai bus priimami vadovaujantis priklausymu vienai ar kitai politinei partijai, o vertinimo kriterijus bus ne kandidato kompetencija, bet jo politinės pažiūros, mes ir toliau klaidžiosime, kaip tą darome nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos.
Politikų daromos klaidos dažnai sunkiai ištaisomos ir turi ilgalaikių pasekmių. Prisiminkime, kaip buvo sugriauta Panevėžio miesto vizija vystant miesto kultūros ir švietimo sferų plėtrą, planuojant įsteigti taikomosios dailės bei užsienio kalbų aukštąją mokyklą, įkurti amatininkų kvartalą centrinėje miestelio dalyje, Kazimiero Žoromskio galeriją bei kultūros centrą, Skaistakalnio pramogų parką, tarybinio palikimo skulptūrų parką žvyrduobėse šalia Šilaičių kapinių ir dar daug ką, kas galėjo sulaikyti talentingą jaunimą nuo išvykimo iš miesto, o ir pritraukti iš kitur. Vietoje to Panevėžys išgarsėjo nusikalstamo pasaulio veikla. O kiek panašių klaidų pridaryta visos Lietuvos mastu! Beveik visiškai sunaikintas profesionalus teatras. Gal ne specialiai tai buvo daroma, o iš nežinojimo, nesupratimo.
Atsisakius Kultūros ministerijai formuoti–prižiūrėti–globoti teatro meną ir pavedus tą daryti Kultūros tarybos „ekspertams“, tokio požiūrio negalėčiau pavadinti kitaip, kaip tik nusikaltimu arba visišku nekompetentingumu. Negrįžtamai toli nueita naikinant profesionalųjį meną Lietuvoje. Belieka retoriškai paklausti – argi žemėje jau nebėra (nebeliko) tiesos, vien tik žodžiai? O gal kas ryšis dabar žengti tą pirmąjį žingsnį ištaisant klaidas vertybių ir meno supratime?
