P. Židonio nuotr.

52 Sekundės su kultūra. Marius MARKUCKAS

52 Sekundės su kultūra. Marius MARKUCKAS

„Žinau, kad nieko nežinau“, – taip kadaise trumpai ir konstruktyviai yra pasakęs didis mąstytojas Sokratas. Ar jums pažįstamas šis jausmas? O užgimstančio smalsumo pojūtis? Panevėžietis, filosofijos mokslų daktaras Marius Markuckas mano, jog esant pažinimo, svarstymo ir supratimo poreikiui galima išlikti amžinai jauniems.

Ankstesnio mūsų pokalbio metu buvote dar studentas. Dabar gi prie jūsų vardo prisidėjo ir žodis „daktaras“. Ką pačiam reiškia būti filosofijos mokslų daktaru?

Šis prie mano vardo prisidėjęs žodis man yra nuoroda į procesą, kuris vyko ir, tiesą sakant, tebevyksta. Tai – pažinimo procesas. Mokslininkai niekada negali jo pabaigti. Todėl, nepaisant to, kokie moksliniai vardai laikui bėgant atsiranda prie tavo vardo, vis tiek visada lieki studentas. Turiu omenyje tą neišblėstantį norą pažinti, svarstyti, suprasti.

Šis noras yra kur kas svarbesnis už bet kokius vardus. Tik esant šiam esminiam norui gali atsirasti ir vardai. Visada sakau, kad tai yra ir savotiškas jaunystės eliksyras. Būdamas mokslininku visada savyje turi išlaikyti jaunatvišką nuostabos jausmą. Taigi ir „daktaras“ – tik apie tai, kad radau klausimų, kurie mane nustebino, ir kad radau tam tikrus atsakymų variantus į juos, kurie buvo įvertinti.

Norėčiau tikėti, kad šis procesas sėkmingai tęsis ir toliau.

Kokį didžiausią suvokimą jums atnešė intensyvios ir gilios studijos?

Pagrindinis suvokimas yra apie tai, apie ką jau užsiminiau: pažinimas yra nepabaigiamas procesas. Turbūt tai man leido naujai pažvelgti ir į žmogų, jo esmę, o kartu ir save patį. Nesame dievai, kuriems duotas visuminis ir galutinis žinojimas. Turbūt tokia mūsų žmonių lemtis – ieškoti. O radus – ir vėl ieškoti. Judėti nepabaigiamame ieškojime.

Man rodos, vis geriau pradedu suprasti Sokratą, kuris sakė, kad didžiausias žinojimas yra žinoti, kad nežinai. Manyčiau, kad šitoks žinojimas apie nežinojimą yra tai, kas mokslininkui visada leidžia išlikti tobulėjimo kelyje ir išlaikyti geriausią dvasinę ir intelektinę formą, kuri būtina tame kelyje. Negalima pamiršti, kad klausimai yra didesni už atsakymus ir todėl ieškojimų kelias yra iš principo begalinis.

Esate minėjęs, jog iš prigimties jūsų asmenybei būdinga klausti. Esate tam tikra prasme žmogus-klaustukas. Apie ką sukasi didieji klausimai dabartiniame jūsų gyvenimo etape?

Didžiausias man rūpimas klausimas – kas yra žmogus? Apie jį sukasi ir kiti mano tyrinėjimų klausimai, pavyzdžiui, koks žmogaus santykis su politika, kultūra, menu, gamta, technologijomis. Rūpi suprasti, kur glūdi tai, ką galėtume pavadinti „žmogiškumo esme“. Apmąstant šį klausimą, kurį kai kurie didieji filosofai visiškai pagrįstai yra pavadinę pačiu svarbiausiu filosofiniu klausimu, gali keistis tam tikri susidomėjimo juo aspektai, bet pats klausimas nesikeičia. Gal čia irgi yra kažkas giliai filosofiško. Juk filosofija yra ir apie meilę – meilę išminčiai. O tikra meilė niekada nesibaigia: kažkada įsimylėjęs šį klausimą, myliu jį ir toliau, nors ir ne visada būna paprasta su juo gyventi.

Tenka pastebėti, jog miesto svečiai giria vis gražėjantį miestą, bet negaili pastabų gyventojų mentalitetui. Smalsu, o jums filosofija padeda gyvenant Panevėžyje?

Čia leisiu sau pusiau juokais, pusiau rimtai pasakyti, kad tikrasis grožis vis dėlto nematomas akimis. Be abejo, miestas yra kur kas daugiau nei blogiau ar geriau sutvarkyta infrastruktūra. Miestas visų pirma yra tam tikras intelektinis būvis. Yra neabejotinai gerų apraiškų miesto kultūriniame gyvenime, pavyzdžiui, J. Miltinio dramos teatre vėl atsirado bent keletas spektaklių, iš kurių nesinori pabėgti po pirmos dalies ir kuriuos tikrai verta pažiūrėti nuo pradžių iki pabaigos. Šie spektakliai skirti ne pasikartoti keiksmažodžius, bet šį tą iš tiesų sužinoti apie pasaulį. Tik kažin ar to pakanka.

Apmaudu, kad Panevėžyje taip ir nesusiformavo universitetinė dvasia. Be jos sunku tikėtis kažko daugiau miesto mentaliteto požiūriu. Ir turbūt todėl dar ilgai, jei ne visada, vienu iš didžiausių mūsų miesto privalumu bus autostrada, leidžianti greitai nuvykti į Vilnių.

Ar padeda filosofija gyvenant Panevėžyje? Juk dar stoikai mokė, jog kad ir kas nutiktų, reikia būti kantriems ir nepasiduoti destruktyviam liūdesiui. Taigi, padeda.

Ką apie panevėžiečius pasakytų Nyčė?

Galbūt tai, kad būtent mes, panevėžiečiai, geriausiai įkūnijame filosofuoti kūju principą? Ne aiškinti pasaulį reikia, o kurti. Pažiūrėjus į miestą, panašu, tik taip ir darome: nugriaunam, pastatom ir vėl iš naujo (juokiasi). O kalbant rimčiau, įvairi ir niuansuota ne tik Nyčės filosofija, bet ir panevėžiečiai. Tad iš tiesų galime tik spėlioti, ką jis čia apie mus visus bendrai ar kiekvieną atskirai pasakytų… Buvo tikras žodžio meistras, neįtikėtinas diagnozuotojas, tad tikrai būtų pasakęs nenuobodžių dalykų.

Esate ir būsimos istoriko Juozo Brazausko knygos apie I. Kantą įžanginio žodžio autorius. Pasakokite plačiau, kaip susikirto istoriko ir filosofo keliai?

Pradžioje keliai susikirto Panevėžio Kazimiero Paltaroko mokykloje (dabar – gimnazija, aut. past.), kur aš mokiausi, o Juozas Brazauskas mokytojavo. Tiesa, istorijos pamokas man vedė ne jis, bet šį pasaulį jau palikęs šviesaus atminimo pedagogas Antanas Vaičikonis.

Tačiau turbūt todėl, kad J. Brazauskas visada buvo mokytojas, kuriam rūpi kiekvieno jauno žmogaus likimas, skyrė dėmesio ir tiems, kurių pats tiesiogiai nemokino. Pavyzdžiui, sutikęs mane mokyklos koridoriuose visada pasiteiraudavo, kaip sekasi, ką šiuo metu mokomės istorijos pamokose, paklausinėdavo ir plačiau papasakodavo apie kokį nors istorinį įvykį.

Dabar su gerbiamu istoriku dažniausiai susitinkame G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje, kur J. Brazauskas ieško informacijos savo rengiamoms knygoms, o aš – savo rengiamiems moksliniams darbams. Galiu tik pasidžiaugti neišsenkamu J. Brazausko darbštumu ir būsima knyga apie Imanuelį Kantą.

Mariau, ar filosofija netrukdo istorijai (ir priešingai)?

Netrukdo ir turbūt geriausiai tą liudija faktas, kad egzistuoja ne tik filosofijos istorija, bet ir istorijos filosofija.

Norint būti filosofu, reikia išmanyti istoriją, ir ne tik filosofijos, kaip, beje, norėdamas būti istorinius procesus gebančiu giliai vertinti, o ne tik faktinių duomenų lygmenyje nupasakoti istoriku, turi neišvengiamai pasigilinti ir į filosofiją, turtinti savo mąstymą kuo įvairesniais idėjiniais šaltiniais. Žinoma, galbūt būtų galima sakyti, kad kai kada tam tikri istoriniai įvykiai ar procesai yra nesuderinami su tam tikromis filosofinėmis pozicijomis ir šia prasme filosofija tampa nesuderinama su istorija.

Pavyzdžiui, kaip buvo sovietmečiu, kai aiškinta, kad visas istorijos vyksmas – tai kelias į komunizmą, todėl buvo galima tik marksistinė ar jai artima filosofija, o beveik visa kita – slepiama ir draudžiama. Bet čia jau kalbame apie ideologinius ir įvairius galios žaidimus, mažai, jei išvis ką bendro turinčius su istorija ir filosofija, kaip autentiškais humanitariniais mokslais.

Savo mintis dažnai suguldote socialiniame tinkle, kartkartėmis duodate interviu, rengiate pranešimus mokslo bendruomenei, štai rengiate ir įvadinį žodį knygai. Ar nepagalvojate, jog laikas išleisti ir savo autorinį rinkinį?

Į knygą visada žiūrėjau ir tebežiūriu kaip į ypatingą dvasinį dalyką, tad jai keliu ir ypatingus reikalavimus.

Gyvename laikais, kai knygas gali rašyti kas tik užsimano ir, tiesą sakant, taip ir daro. Nereikia bijoti to pasakyti, kad beveik nėra nieko vertingesnio už gerą knygą, bet kartu priduriant, kad dabar yra krūvos knygų, kurios yra visiškai bevertės.

Pasakyčiau ir dar daugiau: geriau visai neskaityti, nei skaityti prastą knygą. Sutaupysi laiko, o ir dvasiškai neapsinuodysi. Ir turbūt todėl, kad į knygos rengimą visada žiūrėjau kaip į labai atsakingą darbą, kuris, pirmiausia reikalauja išmokti skaityti arba save patį intelektualiai ir dvasiškai užauginti, o tik tada imtis rašyti, niekada neskubėjau su knygos publikavimu. Turėjau perskaityti kalnus puikių ir ne visai knygų, kad tai suprasčiau.

Tačiau dabar galiu užsiminti, kad turiu bent keletą sumanymų knygoms, kuriuos jau esu pasirengęs įgyvendinti. Taigi, ta kryptimi ir darbuojuosi.

Klasikinės vokiečių filosofijos pradininko Imanuelio Kanto įžvalgos buvo vertinamos aplinkinių, o keli veikalai netgi įvardijami filosofijos istorijos lūžio tašku, pereinant į moderniąją filosofiją. Ar jums pačiam yra artimas kantizmas?

Pradžiai norėčiau šį tą pasakyti ne apie save, o apie I. Kantą ir filosofiją.

Svarbiausias dalykas, kurį reikia suprasti kalbant apie I. Kantą, yra tas, kad tokio lygio mąstytojai ne tik rašo knygas, bet ir sukuria naujas idėjas, kultūrinius modelius ir tuo būdu keičia pasaulį tiesiogine to žodžio prasme. Todėl visiems tiems, kurie sako, kad filosofija yra kažkoks abstraktus dalykas, neturintis nieko bendro su šiuo pasauliu, visada atsakau, kad būtent filosofija yra ta esminė jėga, kuri stato pasaulį.

Statybininkai stato namus, o filosofai – imperijas. Be kadaise Markso iškeltų idėjų nebūtų atsiradusi Sovietų Sąjunga.

Grįžtant prie I. Kanto ir kantizmo, reikia pasakyti, kad visi mes, bent jau Vakarų pasaulio žmonės, gyvename didžia dalimi I. Kanto filosofijos pastatytame pasaulyje. Galime šią filosofiją mėgti, galime nemėgti, galime apie ją ničnieko nenutuokti ar net apskritai nežinoti, kad tokia egzistuoja, tačiau šios idėjos glūdi mumyse kaip tam tikras kultūrinis kodas, kuris lemia ne tik mūsų mąstymą, bet ir veikimą. Jos yra savotiškas mūsų kultūrinis DNR.

Mano darbas yra šias idėjas analizuoti, kai kada ir kritiškai, tad kaip tyrinėtojas turiu gebėti į jas žvelgti iš tam tikros teorinės distancijos, nuo jų tarsi atsiriboti. Tačiau kasdienis praktinis gyvenimas yra visai kitoks, nes, kaip ir sakiau, visi mes gyvename I. Kanto idėjų persmelktame pasaulyje. Tolerancijos, atsakingo elgesio su kitais, protingumo, pažangos, mokslo išaukštinimas – visos šios idėjos, taip garsiai skambančios mūsų dienomis, yra kantiškos, ir kiek mes jas pripažįstame kaip svarbias, tiek kantizmas yra mums neabejotinai artimas.

O pabaigai norisi kiek paprovokuoti. Jeigu atsirastų nauja filosofijos kryptis – markuckizmas – kokie būtų jos esminiai bruožai, ką ji teigtų?

Be jokios abejonės, tai būtų pati geriausia filosofijos kryptis (juokiasi)! O kalbant rimčiau, ne vienas filosofas manė sukurdamas savąją filosofiją užbaigti pačią filosofiją. Man toks požiūris nėra priimtinas, netgi, sakyčiau, jis yra giliai antifilosofiškas.

Filosofija yra pernelyg gražus procesas, kad norėčiau jį užbaigti. Filosofija man – žmogiškumo atsklaida, kartais skausminga, nes vedanti į ribų – pirmiausia žinojimo – pajautimą, bet juk tai ir formuoja mus kaip žmones, unikalias šios tikrovės būtybes, su savais ribotumais ir gebėjimu juose užčiuopti kūrybos potencialą. Formuoja mus kaip išminties ieškotojus, kurie šiame procese patiria pačių įvairiausių nuotykių – ir ne visada žmogiškai lengvų.

Tad gal tas esminis manojo filosofinio požiūrio bruožas ir būtų žinojimas, kad klausimai yra didesni už atsakymus. Ir kad būtent šiame žinojime slypi ta esminė kryptis – į pačią filosofiją, o ne kažkur iš jos.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Rasa KARVELYTĖ

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų