P. ŽIDONIO nuotr.

52 Sekundės su kultūra. LAIMA KIŠKIENĖ

52 Sekundės su kultūra. LAIMA KIŠKIENĖ

Ramygalietę Laimą Kiškienę pavadinti krašto šviesuole reikštų pasakyti tik trupinį šios keramikės, mokytojos esybės.

Begalinė meilė savo mokiniams ir užkrečiantis kūrybiškumas senutėlę, autentišką šeimos sodybą pavertė kultūros centru, jau gerai žinomu ir užsienyje. Į jaukią sodybą istoriniame Ramygalos mi

este suvažiuoja kurti įvairiausių sričių Lietuvos ir kitų šalių menininkai. Ir dabar joje apsistoję kostiumo dizainerė Morta Nakaitė bei kompozitorius Dominykas Digimas.

Tos kūrybinės erdvės Laima sako neiškeistų į jokius didmiesčius. Kaip ir jos rankoms paklūstančio molio. „Juk net Dievas pirmąjį žmogų nulipdė iš molio“, – šypsosi garsioji keramikė.

Dirbate dailės mokytoja. Kaip jūsų kelyje atsirado keramika?

Kad būsiu mokytoja, žinojau jau 8-oje klasėje. O tam vaikiškam sprendimui sparnus užaugino mano pirmoji darbovietė – Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija ir mano pirmasis direktorius Raimondas Dambrauskas. Kai pradėjau dirbti, labai trūko dailės mokytojų, todėl, be technologijų ir chemijos (šias specialybes įgijau Vilniaus pedagoginiame institute), įgijau ir dailės mokytojo specialybę. Labiausiai patiko mokyti dailės. Ir dėl to, kad tai pamoka, kurioje daugiausia estetikos, kūrybinės laisvės, ir todėl, kad turėjau už ką pagirti, paskatinti, parašyti gerą pažymį ir stipriam kituose dalykuose, ir silpnam, kartais net labai išdykusiam ir neklusniam, vaikui. Spindinčios, džiaugsmo kupinos vaiko akys man yra ir bus didžiausia dovana, kaip mėgstu sakyti, ,,gyvenimo medalis“. Vėliau per 20 metų dirbau Ramygalos mokykloje. Tada pradėjau organizuoti vaikų keramikos stovyklas, paskui – jaunimo projektus. Auginau jaunuosius keramikus, mokiausi kartu su jais. Taip atėjo laikas pačios kūrybai. Kūriau, įstojau į Tautodailininkų sąjungą. Esu surengusi kelias autorines parodas. Prieš porą metų išėjau iš mokyklos, planavau daugiau laiko skirti kūrybai. Tačiau gavusi net keletą kvietimų į mokyklas, ,,palūžau“. Dabar dirbu nuostabioje Upytės Antano Belazaro pagrindinėje mokykloje, dėstau visus tris dalykus – dailę, technologijas, chemiją, užtenka laiko ir kūrybai, ir amatų rezidencijai ,,Savos erdvės“, kurią sukūrėme ir sau, ir tiems, kurie nori kurti, kurie domisi kūrėjais, menu, Ramygalos krašto istorija.

Natūralu, kad svarbiausius postūmius duoda aplinka, kurioje augama – šeima, mokykla. Kas ugdė jūsų asmenybę? Kokie jūsų prisiminimai iš tėvų namų?

Būna, kad žmogus užauga visai kitoks nei jo aplinka. Tačiau, kai pradedu mąstyti, iš kur esu tokia, kokia esu, suprantu, kad didžiulę įtaką man turėjo nuostabiausi sutikti žmonės. Pirmiausia mano tėvai. Tėtis dar jaunystėje labai mėgo fotografuoti, skaitė ir kolekcionavo žurnalą ,,Mokslas ir gyvenimas“, dažnai cituodavo Šv. Raštą, retai kas sugebėdavo jį nugalėti žaidžiant šachmatais. Mama jaunystėje grojo gitara, važinėjo motociklu, buvo puiki darbuotoja. Dabar jai 86 metai. Ji nuolat skaito, išmano apie politiką, sportą, mediciną, meną, augina gėles, sprendžia kryžiažodžius. Ji mane nuvedė į pirmąjį spektaklį, parodė pirmąjį meno albumą, išmokė girdėti upelio čiurlenimą.

Toliau – mano pirmoji piešimo mokytoja, padovanojusi molinį medalį už geriausią klasėje piešinį, ir mano nuostabiausia akordeono mokytoja. Ji man yra didžiausias atsidavimo mokyti, dalijimosi žiniomis, muzikos pajautimo pavyzdys. Ir dar daugybė kitų žmonių, jau sutiktų, ir daugybė, kuriuos tikiuosi dar sutikti. Juk mokomės ir augame kaip asmenybės tol, kol gyvename.

Nuo mažumės vertinau ir pati kaip mokėdavau, kaip sugebėdavau, taip darydavau rankų darbo dovanas, ypač mamai. Pamenu perdarytą pirktinį – sveikinimo atviruką, sėdint medyje iš plaukų segės padirbintą medelį – suvenyrą, vąšeliu nunertą avinėlį, iš balos molio nulipdytą meškiuką ir daug kitų. Mama labai džiaugdavosi mano vaikiška kūryba, ir tai motyvavo. O dabar pagyrimas yra mano pagrindinis metodas mokant vaikus.

„SEKUNDĖS“ nuotr.

„SEKUNDĖS“ nuotr.

Esate ketvirtos kartos ramygalietė. Iš to, kad ne tik nepalikote Ramygalos, bet dargi ėmėtės organizuoti tarptautinius keramikų susibūrimus ir miestelį padarėte menininkų traukos centru, darau išvadą, kad Ramygalą matote kitomis akimis nei mes, į ją tik retkarčiais užsukantys ar pro šalį pravažiuojantys. Kuo šis miestelis, jūsų akimis, yra unikalus?

Ramygala rašytiniuose šaltiniuose minima nuo XIII amžiaus. Tai – miestas, turintis ilgą, labai įdomią istoriją, gražias legendas, patogią geografinę padėtį, urbanistinio paveldo statusą, nuostabią neogotikinę bažnyčią. Kadaise miestelyje virte virė kultūrinis gyvenimas, dirbo daugybė amatininkų. Vykdavo garsūs turgūs, koncertuodavo vietiniai orkestrai, teatro grupės. Ramygalos kraštas užaugino daugybę garsių žmonių: dvasininkų, menininkų, mokslininkų, medikų, sportininkų.

Ir tai visai ne ožkų miestas, kaip kartais bandoma traktuoti. Mūsų miesto herbe – Lietuvos nacionalinis paukštis baltasis gandras. Ožkamiesčiu nuo seno Ramygala vadinta šaipantis iš mažų tvirtų arkliukų, kuriuos vietos gyventojai augino ūkio darbams. Jie dabar išnykę, o iš jų išsivysčiusi žemaitukų veislė.

Su penkiais ramygaliečiais 2008-aisiais įkūrėme klubą „Savos erdvės“, tačiau neturėjome nuolatinės vietos. Prieš šešerius metus su šeima Ramygaloje įsigijome seną autentišką sodybą. Įėjau į tą namą ir supratau, kad jis turi gyvuoti toks, koks yra. Užbūrė kiemas, čia tvyranti dvasia. Pirmieji šeimininkai čia turėjo vilnos karšyklą, vėliau turtą užrašė savo giminaičiui ir tarnaitei. Simboliška, bet šitas namas pastatytas ant molio. Pirkome sodybą savo ir vyresnės dukros – metalo meno dailininkės – dirbtuvėms, bet ji virto miestelio kultūros vieta. Žmonės pradėjo nešti senovinius daiktus iš tėvų palikimo, viena ramygalietė netgi dovanojo autentišką arkliuko vežimaitį. Į šitą sodybą labai daug įdėta vyro meilės ir darbo. Jis baigęs ekonomiką, bet yra tikras dailiadarbis. Reikėjo jo rankų, kad būtų išlaikyta senos sodybos autentika.

Dukra iš užsienio jai parvežė amatų rezidencijos pavadinimą. Taip atsirado savas kiemas „Savoms erdvėms“. Jos atviros kuriantiems, besidomintiems menais, norintiems išmokti įvairių amatų, čia vyksta malkinio keramikos degimo simpoziumai, įkurta keramikos dirbinių galerija, auginame senovines gėles, vaistažoles.

Dabar vyresnioji dukra gyvena Vilniuje, o dirba Kaune. Ji – metalo meno dailininkė ir restauratorė.

Sūnus baigęs Esekso universitetą, o jaunėlė Vilniaus dailės akademijoje studijuoja restauravimą.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Kaip reaguoja užsienio menininkai, atvažiavę į tarptautinius simpoziumus mažame miestelyje, ne kokiame didmiestyje? Ko jie tokioje aplinkoje tikisi ir ką joje randa?

Retai menininkui padeda skubėjimas, triukšmas ir chaosas, kas būdinga didmiesčiams. Ir užsienio, ir Lietuvos menininkai, atvykę į tarptautinius simpoziumus, Ramygaloje žavisi miestelio ramybe, ypatinga aura, puikiomis kūrybinėmis dirbtuvėmis, galimybe kurti, atitrūkus nuo savo buities.

Kaip manote, ar menininkas mažame miestelyje jaučiasi kitaip nei kurdamas didmiestyje? Ar nebuvo kilę minčių kelti sparnus tolyn?

Žinoma, kad jaučiasi kitaip. Kiekviena vieta kelia vis kitus potyrius. Menininkai yra didesnio jautrumo žmonės. Jų išgyvenimai ryškesni. Bet vietos pakeitimai – ilgesni ar trumpesni – reikalingi. Žinom, kas nutinka stovinčiam vandeniui. Sparnus kelti tolyn mėgstu, noriu, bet dažniausiai tik trumpam – į renginį, parodą, svečius, tiesiog pasižmonėti, aplankyti mylimus žmones.

Labai myliu Vilnių – savo jaunystės miestą. Kad atsigaučiau, įkvėpčiau laisvės oro, atitrūkčiau nuo rutinos, užtenka pereiti jo gatvėmis, užsukus į senamiesčio kavinukę pasimėgauti kava. Galėčiau Vilniuje ir gyventi. Ar būtų geriau jame kurti? To nesvarstau. Ramygaloje turiu puikią erdvę ir kūrybai, ir mokymui. Manau, kad tai yra didžiulė dangaus dovana avansu už gerus darbus, kuriuos dar turėsiu nuveikti ateityje. Jei gyvenimas pasisuktų taip, kad reikėtų sodybą palikti, būtų žiauriai sunku. Joje galima viskas: pasodinti gėlę, medį ir kurti.

„SEKUNDĖS“ nuotr.

„SEKUNDĖS“ nuotr.

Iš keramikų esu girdėjusi, kad tai nėra lengvas darbas, kad jis reikalauja ir fizinės jėgos. Kodėl ta „sunkioji“ keramika jums tapo tokia artima? Ką joje atradote tokio ypatingo?

Keramika – ypatinga sritis. Tai ir mokslas, ir menas. Jai pažinti praverčia chemijos, fizikos, matematikos, geografijos, istorijos žinios. Savo kūrybines idėjas keramikos dirbiniuose įgyvendina ir abstraktaus, ir realistinio stiliaus autoriai. Ant molio galima rašyti, tapyti, piešti, raižyti, iš jo galima kurti ir dekoratyvinius, ir taikomojo pobūdžio dirbinius. Molis paklūsta mažoms rankytėms ir atlaiko tūkstančio ir daugiau laipsnių temperatūrą. Iš jo gaminamos plytos architektūros šedevrams ir sudėtingų pramonės įrenginių detalės. Iš molio šukių skaitoma tūkstantmetė žmonijos istorija. O kur dar molio rūšių ir degimo būdų įvairovė?! Tai labai platu, labai įdomu, tai neišsemiama. Juk net Dievas pirmąjį žmogų nulipdė iš molio.

Kas jums yra įkvėpimo šaltinis? Kaip gyvenant kūryboje išvengti kūrybinės krizės? O gal šitas klausimas jums netinkamas – gal tokios būsenos nesate patyrusi?

Yra kaip tik atvirkščiai – kūryba man padeda išvengti kitų krizių. Tai sparnai, kurie ,,kelia virš nykios tikrovės“ (aišku, kai būna taip blogai, kad galvoji, jog tikrovė nyki). O jei rimtai, man įkvėpimo šaltinis yra mūsų senolių palikimas. Jų kurtos formos, ornamentai, jų ilgametės gyvenimo patirties kodai.

Kaip apibūdintumėte savo kūrybinį stilių? Kas jūsų darbus skiria nuo kitų kūrėjų?

Dažnai dailės mokytojas – devynių amatų meistras. Mokam ir tą, ir aną. Tačiau kiekvienas turim, kaip sakoma, savo arkliuką. Bet jei tas arkliukas – keramika, išgryninti savo stilių ganėtinai sunku. Esu išbandžiusi daugybę molio rūšių, degimo būdų. Ir kuo toliau, tuo stipriau širdis linksta prie juodosios keramikos, stambesnių formų, archajinių raštų. Mėgstu žiūrovą intriguoti paslėpdama dekorą indo viduje ar įterpdama tekstilinių elementų.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Ar jūsų, kaip menininkės, kelyje būta nusivylimų? Kas tokiomis akimirkomis padėjo?

Sutrinku vadinama menininke. Dar labai trumpas tas mano, kaip menininkės, kelias. O kūryba iki šiol tik džiugina.

Sako, kad menininkai pasaulį mato ir jaučia kitaip. Kaip manote, kokie jūsų charakterio bruožai ryškiausi?

Džiaugiuosi ir gėriuosi savo mokinių pirmaisiais darbeliais, kolegų, savo pačios kūriniais. Kūriniai – kaip vaikai – ateina per mus, bet jie nėra mūsų. Esame apdovanoti, kad gebame ir leidžiame sau kurti. Esu labai už tai dėkinga.

Tradicinis mūsų rubrikos klausimas: jei nutiktų fantastinė galimybė įsikūnyti į literatūros, filmo, kino ar kito kūrinio personažą, kas būtumėte? Kodėl?

Kažkaip aplenkė mane tas amžiaus tarpsnis, kai norėjau būti kuo nors kitu, o ne savimi.

Kuo dar, be keramikos, galima patraukti Laimos Kiškienės dėmesį?

Muzika. Už muziką galingesnė tik meilė.

Ačiū už pokalbį.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų