Asmeninio archyvo nuotr.

52 Sekundės su kultūra. Juozas Brazauskas

Juozą Brazauską Panevėžyje gerai pažįsta ištisos kartos: kone keturis dešimtmečius mokytojas vedė auklėtinius istorijos vingiais. Panevėžietis pedagogas buvo pirmasis, ėmęsis ypatingos misijos šaliai tapus nepriklausoma – parengti Lietuvos istorijos vadovėlius, pasakojančius tiesą.

Nors prieš šešetą metų J. Brazauskas uždarė mokyklos duris, plunksnos nepadėjo. Anaiptol – net nežinia, kaip labiau tiktų jį pristatyti: istoriku ar rašytoju. Smalsumo, patriotizmo ir rašytojo talento vaisius – dabar J. Brazausko leidžiamos ir didelio susidomėjimo sulaukiančios knygos apie Lietuvos kultūros veikėjus.

„Rekomenduočiau skaityti biografinio pobūdžio knygas. Jos pamoko, kaip išlikti nepraradus savęs“, – sako istorikas ir rašytojas.

Ir prasitaria: kai užverčiama knyga, namuose skamba muzika. Bet ar gali būti kitaip – ir paties tenoras aiškiai skambėdavo kartu su universiteto choru dainuojant scenoje.

Kun. Simo Maskvyčio nuotr.

Esate žinomas pedagogas, istorijos vadovėlių, knygų autorius. Kuri veikla jums pačiam įdomiausia, kelianti daugiausia iššūkių?

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1990 m. istorijos vadovėlių rašymas buvo didysis iššūkis Lietuvos mokyklai. Keičiant ugdymo turinį, atrodė, kad tai vienas sudėtingiausių uždavinių. Man pirmajam teko kurti Lietuvos istorijos vadovėlius. Dabar atsirado daugiau autorių ir likau atlikęs pirmeivio misiją.

Kas pastūmėjo rinktis istorijos mokytojo specialybę?

Kai baigiau Kėdainių pirmąją vidurinę mokyklą, šviesaus atminimo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Danutė Muzikevičienė tikėjosi, kad rinksiuosi lietuvių kalbos arba žurnalistikos studijas. Bet pasirinkau studijuoti istoriją senajame Vilniaus universitete. Kad vėliau tapau istorijos mokytoju, tikriausiai buvo pašaukimo atradimas.

Istorijos mokytoju jums teko dirbti ir sovietų priespaudos laikais. Kaip tekdavo laviruoti tarp priešiškos sovietinės ideologijos ir savo moralinių principų bei vertybių? Ar tada neteko būti iškviestam „ant kilimėlio“?

Nebuvau aktyvus sovietinės mokyklos mokytojas. Domėjausi kraštotyra. Buvau sumanęs rašyti humanitarinių mokslų kandidatinę disertaciją. Kadangi nebuvau TSKP narys, neperėjau konkurso… Moraliniai principai – išlikti žmogumi – palaikė visą laiką.

Kiek metų išdirbote mokytoju? Ar tuos laikus prisimenate labiau su nostalgija, ar vis dėlto palengvėjimu, kad dabar nebeturite pareigos stoti prieš klasę? Kaip manote, ar pasikeitė mokytojo darbas per pastaruosius tris dešimtmečius?

Pedagoginio darbo stažas – 39-eri metai. Tai sukaupta gyvenimo patirtis. Stoti vėl prieš klasę galiu, bet abejoju, ar dabartiniams mokiniams reikalingas gilesnis istorijos pažinimas. O turėčiau ką pasakyti, nes esu prisilietęs prie Lietuvos kultūros asmenybių gyvenimo ir veiklos nušvietimo. Paskutiniai mano darbai tai liudija.

Kas jums buvo įsimintiniausia, kas labiausiai įstrigo per tą ilgą mokytojavimo laiką?

Pagarba mokytojui, to dabar mažiau lieka. Ankstesni pedagogai buvo ryškios asmenybės.

Asmenybei formuotis pagrindus padeda artimiausia aplinka. Kokioje šeimoje augote? Kas jums klojo vertybinį pamatą?

Savo giminėje esu pirmas, baigęs aukštąjį mokslą. Esu kilęs iš darbininkų šeimos. Vertybines nuostatas klojo mokykla, savišvieta. Studijuojant senajame universitete pavyko išvengti atviros senosios kartos dėstytojų įtakos. Lankiau universiteto akademinį chorą. Tai buvo puiki asmenybės ugdymo mokykla. Teko dainuoti su chemiku, dabartiniu politikos mokslų profesoriumi Liudu Mažyliu. Su juo ir dabar esame bičiuliai.

Esate kilęs iš Kėdainių, po studijų dirbote tai viename, tai kitame Lietuvos krašte. Kokie keliai atvedė į Panevėžį?

Pedagoginio darbo pradžioje teko dirbti Svėdasų ir Ukmergės vidurinėse mokyklose. Į Panevėžį atvykau Maskvos olimpiados metais. Teko patirti švietimo administravimą. Dirbau švietimo skyriuje metodinio darbo organizatoriumi, mokyklų inspektoriumi, jau atkūrus nepriklausomybę buvau Pedagogų švietimo centro vadovas. Pedagoginė veiklą baigiau 2015-ųjų rudenį katalikiškoje Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijoje.

Leidžiate knygas apie žymius Lietuvos kultūros veikėjus. Kodėl pasukote šia kryptimi, kaip ėmėtės tokios veiklos?

Kultūra yra toji dvasinė erdvė, kurioje atsiskleidžia asmenybės veiklos prasmė. Ilgą laiką asmenybės buvo nuvertintos. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, atrodė, kad išsilavinę žmonės, ryškios asmenybės taps mums pavyzdžiu. Deja, greitai teko nusivilti. Galbūt tai ir skatino parodyti tarpukario Lietuvos asmenybių vaidmenį: Juozas Keliuotis, Balys Sruoga, Julijonas Lindė-Dobilas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Marcė Katiliūtė tapo mano kūrybinio darbo veikėjais. Dabar laukiu knygos „Legendinė „Konrado kavinė“ pasirodymo. Tai bus apybraiža apie bohemą Lietuvoje.

Kaip pasirenkate asmenybę knygai? Kuri iš jūsų tyrinėtų, aprašytų asmenybių pačiam artimiausia? Gal buvo jus patį nustebinusių faktų?

Dabar esu paniręs į poeto, dramaturgo, literatūros ir teatro kritiko Balio Sruogos gyvenimą ir kūrybą. Ką tik išleidau biografinę apybraižą „Gyvenimas perbėgo per atmintį“. Prieš dvejus metus išleidau biografinę apybraižą apie Jurgį Savickį „Gyvenimas šėlsta nevilties agonijoje: rašytojas ir diplomatas“. Jau patys knygų pavadinimai daug ką pasako.

Mane žavi lietuvių veikla Šveicarijoje, šveicarų nuopelnai kuriant, stiprinant Lietuvos valstybę. Šveicarija norėjo Lietuvos valstybę sukurti kaip antrą savo tėvynę Rytuose. Bet visas viltis sugriovė Antrasis pasaulinis karas. Išleidau istorinę apybraižą „Šveicarų ir lietuvių pėdsakais“. Bet ši knyga nevienareikšmiškai sutinkama net Lietuvoje.

Studijų laikais buvote aktyvus universiteto akademinio choro dalyvis, netgi choro tenorų seniūnas. Ar muzika jus lydi ir dabar?

Muzika ir dabar lydi mane, bet dažniausiai klausau. Jos klausytis yra vertybė, kaip ir perskaityti gerą knygą. Muzika priklauso nuo nuotaikos. Ilgą laiką mėgau chorinę, ko gero, kad pats dainavau.

Kokią knygą rekomenduotumėte?

Rekomenduočiau skaityti biografinio pobūdžio knygas. Jos pamoko, kaip išlikti gyvenime nepraradus savęs. Mokykliniais metais man buvo artima Eduardo Mieželaičio poetinė publicistika „Čia Lietuva“. „Duona ir žodis“. Invokacija: „Tu davei man duoną ir davei man žodį. Tu davei man kūną ir davei man sielą. Tu man ištiesei dosnią motinos ranką. Ir ištiesus ranką, pasakei: čia bus tavo duona…“ Man šie žodžiai išlieka tarsi Šventasis Raštas.

Iš esmės esu kultūros žmogus. Bet iki šiol švietimas nėra kultūros dalis. Ugdyti mokinius pasitelkiant kultūros vertybes, skatinti kūrybinius sugebėjimus mokė kunigas, pedagogas Julijonas Lindė-Dobilas. G. Petkevičatė-Bitė vadovavosi idėją, kad „išugdžius kiekvieno asmens individualią kultūrą, suklestės visuomenė.“ Laikas bėga, o žodžiai lieka.

Koks jūsų gyvenimo motto?

Žmogumi esu tiek, kiek save tobulinu, lavinu.

Ar esate laimingas žmogus? O apskritai, kas jums suteikia laimės būseną?

Svarbu žmogui gyventi ir kuo daugiau padaryti gero. Tai vainikuoja nueitą gyvenimo kelią. Mirties nebijau, nes suprantu, kad gyvenimas iš žmogaus reikalauja kur kas didesnio noro gyventi, kurti vertybes. Man džiaugsmą teikia tai, kas iš naujo atrandama. Tai skatina mane būti laimingą.

Neabejoju, kad paklaustas, koks jūsų hobis, atsakysite, jog knygų rašymas. Bet vis dėlto, kas dar, be darbinės veiklos, jums teikia atgaivą?

Kelionės po Lietuvą. Su savo auklėtiniais esame aplankę ne vieną žymių žmonių vietą. Ir tik tada nutarėme keliauti į… Latviją. Suprantu, kad nukeliavus kuo toliau, artimiausia aplinka taps nepatraukli. Tėvynės pažinimą pradėkime nuo gimtojo slenksčio pažinimo.

Su filologe žmona Birute užauginom du vaikus – dukterį ir sūnų. Atgaivą mums teikia trys anūkai. Pirmieji du jau lanko K. Paltaroko gimnaziją. Mažiausiam dar tik 1,5 metukų. Laisvalaikiu su žmona darbuojamės sode, mėgstame keliauti, skaityti.

Tradicinis mūsų rubrikos klausimas: jei nutiktų fantastinė galimybė įsikūnyti į literatūros, muzikos, filmo personažą, kas jis būtų? Kodėl toks pasirinkimas?

Man nesvarbu personažas. Kur kas svarbiau išlikti gerbiamu žmogumi. Rinkčiausi kultūros sritį. Bet kaip iš šios srities išgyventi, kai kultūra yra nustekenta į pakraščius…

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Inga Kontrimavičiūtė