A. REPŠIO nuotr.

52 Sekundės su kultūra. JOLANTA LEBEDNYKIENĖ

52 Sekundės su kultūra. JOLANTA LEBEDNYKIENĖ

„Duktė, sesuo, žmona, mylimoji, mama, draugė, kolegė, mokytoja, vadovė, pilietė, kultūros lauko žmogus… Įvairiais gyvenimo etapais tai vienas, tai kitas vaidmuo iškildavo į pirmą planą, bet visi jie man be galo svarbūs“, – sako Jolanta Lebednykienė.

26-erius metus vadovavusi Panevėžio dailės galerijai, tapusiai miesto kultūrinio gyvenimo traukos centru, organizavusi Panevėžio tarptautinius keramikos simpoziumus, atnešusius Panevėžiui tarptautinį pripažinimą, dabar J. Lebednykienė mėgaujasi ramybe, gyvena buvusių kelionių įspūdžiais ir laukia naujų.

Užduosiu tradicinį šitos rubrikos klausimą. Jeigu būtumėte knyga, filmas, spektaklis, meno ar muzikos kūrinys, personažas, kas būtumėt?

Kūrėjo mūza, įkvėpėja, palaikytoja… Būdama menininko gyvenimo bendrakeleivė, visuomet dalyvavau kūrybinių idėjų ir jų įgyvendinimo sūkuryje. Taigi, šis vaidmuo man artimas.

Studijavote Kauno politechnikos institute ekonomiką, Vilniaus inžineriniame statybos institute architektūrą. Regis, skamba labai techniškai. Bet šalia techninių dalykų yra ir Juozo Miltinio dramos teatro studija, filologija Vilniaus universitete. Pažįstu jus kaip kultūros ir meno žmogų. Kai susipažinome, vadovavote Panevėžio dailės galerijai. Kaip kryžiavosi ar paraleliai driekėsi jūsų tiksliuoju mokslu grįsti ir humanitariniai keliai? Tikriausiai kultūriniai dalykai ėmė viršų, kad dar gilinotės ir į kultūros vadybos bei menotyros dalykus, esate ilgametė Panevėžio tarptautinių keramikos simpoziumų organizatorė, parodų kuratorė, keramikos simpoziumų kūrinių kolekcijos sudarytoja?

Baigusi mokyklą studijuoti nuvykau į Kauną, kadangi jis traukė savo atmosfera, stipria lietuviškumo dvasia. Be ekonomikos studijų, dar šokau „Nemuno“ dainų ir šokių ansamblyje, tačiau jaučiau, kad man to nepakanka. Grįžau į Panevėžį ir, pasimokiusi pas dailininką Klausutį Beržanskį piešimo, maestro Kazį Naruševičių tapybos, įstojau į VISI studijuoti architektūros. Studijos sekėsi gerai, buvo įdomu, bet viską pakeitė Panevėžio dramos teatro spektaklis „Frankas V“, kurį pažiūrėti atvykome kartu su kurso draugais. Spektaklis mane tiesiog užhipnotizavo, sukrėtė savo modernumu ir įtaiga. Sustabdžiau studijas Vilniuje ir atvykau pas Juozą Miltinį į teatro studiją, kur praleidau ketverius metus. J. Miltinį laikau didžiausiu savo gyvenimo mokytoju, padėjusiu pagrindus mano pasaulėjautai ir vertybių suvokimui. Po to sekė studijos Vilniaus universitete, kur įgijau filologo dėstytojo kvalifikaciją.

Pakviesta direktoriaus Eugenijaus Urbono, pradėjau dėstyti lotynų kalbą 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Vytauto Žemkalnio gimnazija), pasižymėjusia humanitarine pakraipa. Taip pat dėsčiau lietuvių kalbą ir literatūrą, turėjau auklėjamąją klasę. Mano auklėtiniai pasirodė puikiai – mokyklą baigė net aštuoni medalininkai. Didžiuojuosi savo mokiniais ir auklėtiniais, su jais palaikome glaudų ryšį iki šiol. Jau vėliau, nepriklausomybės laikais, stažavausi Austrijoje (Vienoje) bei Suomijoje (Helsinkyje) kultūros ir meno vadybos srityje, teko tobulintis JAV, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Latvijoje, Kinijoje. Visos įgytos žinios buvo reikalingos ir labai pravertė mano darbe tiek 26-erius metus vadovaujant Dailės galerijai, tiek kuruojant ir pristatant parodas, leidžiant meno leidinius, organizuojant Panevėžio tarptautinius keramikos simpoziumus, sudarant keramikos simpoziumų kūrinių kolekciją.

Beje, o kodėl keramika? Ar galėtumėte šią sritį išskirti kaip vieną mėgstamiausių?

Kodėl keramika? Tą pasirinkimą lėmė objektyvios priežastys. Panevėžyje keramikai susiklostė palankios sąlygos, nes veikė stiklo fabrikas, turintis keramikos cechą ir unikalią didelės talpos dujinę krosnį bei fabriko direktoriaus Stasio Stoškaus palankų požiūrį į keramikos meną. Buvo vietinių keramikų potencialas – Alvydas Pakarklis, Rimantas Skuodis, Romas Aleliūnas, Eugenijus Čibinskas, Egidijus Radvenskas, Nerutė Čiukšienė, Aldona Skudraitė, Vilija Balčiūnienė, įsitraukė ir skulptorius Juozas Lebednykas.

Panevėžio tarptautinio keramikos simpoziumo istorija neatsiejama nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo istorijos. Sovietmečiu Panevėžys buvo uždaras miestas su kariniu aerodromu, į kurį negalėjo patekti joks užsienietis, todėl ir meninis gyvenimas buvo uždaras, lokalus.

Sąjūdžio metai – didžiulio dvasinio pakilimo ir laisvėjimo laikas. 1989 m. pirmą kartą į kūrybinę stovyklą atvyko užsienio menininkai ir nuo to laiko renginį jau galime vadinti tarptautiniu. Pirmojo keramikos simpoziumo dalyviai stovėjo susikibę rankomis Baltijos kelyje, jie buvo šios nenutrūkstamos gyvosios grandinės dalimi. 1990-aisiais Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Panevėžys tapo atviras pasauliui. Tais įsimintinais metais duris atvėrė Panevėžio dailės galerija. Buvau paskirta jos vadove ir, be parodų kuravimo, iškart pasinėriau į simpoziumų organizavimo veiklą. Iškėlėme sau uždavinį Panevėžio tarptautinį keramikos simpoziumą išauginti į pasaulinio lygmens renginį. Organizuojant simpoziumus labai padėjo JAV keramikas, išeivis iš Lietuvos, Rimas VisGirda, kuris čia gimė, bet dar būdamas visiškai mažas Antrojo pasaulinio karo metu su tėvais išvyko į Ameriką, ten užaugo ir save tapatino jau ne su Lietuva, bet su Amerika. Tačiau taip buvo tol, kol jis atvyko į pirmąjį simpoziumą Panevėžyje 1989 metais. Būtent čia, pasak jo paties, pasijuto esąs lietuvis, ir Dailės galerijai įsijungus į simpoziumo organizavimo darbus su juo užmezgėme itin glaudžius ryšius. Per visus šiuos metus plečiant komunikaciją, atrandant vis naujų menininkų, skleidžiant informaciją apie simpoziumą, jo pagalba ir patarimai buvo neįkainojami. Dabar Panevėžio keramikos simpoziumas ne tik Lietuvoje, bet net tarptautiniu mastu laikomas pavyzdiniu, nemažai žmonių kreipiasi patarimų ir informacijos, juos domina simpoziumo struktūra, organizacinis darbas.

Žinoma, gali būti parengta pati geriausia ir įdomiausia programa, tačiau jei nebus pagrindinės darbui skirtos bazės, nieko padaryti negalėsi. Stiklo fabriko bazė atvėrė labai dideles galimybes kuriantiems menininkams, nes pati krosnis buvo neįtikėtinai didelė – jos pagrindas 12 kv. m, aukštis 1,8 m, tad bendras plotas 20 kub. m – kaip nemažas kambarys. Tokioje krosnyje buvo galima išdegti išties didelius darbus. Su stiklo fabriku, atkūrus nepriklausomybę tapusiu „Panevėžio stiklu“, mus siejo ilgametė partnerystė net iki 2004 metų, kol buvo uždarytas keramikos cechas. Tuomet teko ieškoti naujų partnerių. Atradome nedidelę keramikos įmonę „Midenė“, kuri kaip tik įsigijo nemažą dujinę krosnį. Kai į juos kreipėmės su pasiūlymu bendradarbiauti, buvome sutikti labai entuziastingai ir tai tapo naujos kūrybiškos partnerystės pradžia. Nuo 2006ųjų „Midenė“ yra partnerė, suteikianti simpoziumo dalyviams darbo vietas ir krosnį. 2015 metų gruodį duris atvėrė Dailės galerijos priestatas – Keramikos paviljonas. Mūsų siekis – aktyviai funkcionuojantis tarptautinis keramikos centras bei visiems meno mylėtojams prieinama sukauptos keramikos kolekcijos ekspozicija – tapo realybe. Džiaugiuosi darbų tęstinumu ir būsimų simpoziumų rengėjams linkiu visokeriopos sėkmės puoselėjant keramikos meną ir jo sklaidą.

Teko girdėti, kad buvo laikai, kai jūsų namai tapdavo ypač atviri kultūrai. Pavyzdžiui, vykstant keramikos simpoziumams stiklo fabrike, jūsų namuose vykdavo ne mažiau svarbūs ir reikšmingi simpoziumų vakarai. Spėju, kad jūsų namų durys nebūdavo uždaros kultūros visuomenei ir ne simpoziumų metu? Neabejoju, kad galėtumėte papasakoti ne vieną smagią istoriją iš to laikmečio.

Mūsų namai buvo atviri draugams, pažįstamiems, menininkams ir visiems meną mylintiems. Nepamirštami susitikimai ir vakarai su teatralais, architektais, tapytojais, skulptoriais, fotografais, menotyrininkais, keramikais iš įvairiausių šalių… Niekada nesijautėme provincijos gyventojais, gyvenom pasaulio ritmu.

Į vienų Naujųjų metų sutikimo šventę – karnavalą mūsų draugė, jauna filosofė iš Vilniaus, nutarė vykti autostopu. Susistabdė automobilį, važiuojantį į Panevėžį, paklausta, kur vyksta, pasakė, kad pas Lebednykus švęsti Naujųjų. Automobilio keleiviai apstulbo, pasirodo, irgi važiavo pas Lebednykus švęsti Naujųjų! Taip ir susipažino.

Įsimintini susitikimai su maestro Juozu Miltiniu. Jis kartu su Vaclovu Blėdžiu vieną vasaros dieną apsilankė mūsų namuose apžiūrėti naujausių skulptoriaus Juozo Lebednyko darbų. Viską apžiūrėjo, pasidalijo įspūdžiais, labai įdomiomis įžvalgomis, po to išėjome iš dirbtuvės ir prisėdome kiemelyje pabendrauti, išgerti kavos. Mes tuo metu turėjome prijaukintą didžiulį juodą kranklį. Šis iškart atskrido ir prisijungė prie mūsų draugijos. Tai labai sužavėjo J. Miltinį, sakė, kad irgi mielai turėtų tokį bičiulį.

Dažnai mūsų namuose nakvoti apsistodavo Dailės galerijoje parodas rengdavę dailininkai iš kitų miestų. Išeksponavę kūrinius vykdavome pas mus, būdavo labai įdomu vieniems kitus arčiau pažinti, padiskutuoti. Simpoziumų parodas eksponuoti kviesdavome ekspozicijos architektę iš Vilniaus Gražiną Pajarskaitę. Simpoziumų ekspozicijos rengimas vykdavo kelias dienas. Paskutinę naktį architektė nebevažiuodavo pas mus, o likdavo nakvoti galerijoje, kad galėtų viską sustyguoti ir ryte užbaigti ekspoziciją. Taigi tekdavo visus patalus iš mūsų namų gabenti į galeriją.

Simpoziumo metu pakrovus į krosnį darbus, kol jie degdavo, mūsų namuose vykdavo vadinamasis „simpoziumo vakarėlis“. Į šį neformalų vakarą atvykdavo simpoziumo dalyviai, Panevėžio keramikai su šeimomis, dailininkai, kiti simpoziumo fanai, ir ne tik iš Panevėžio – kartais per trisdešimt–keturiasdešimt žmonių. Vykdavo pokalbiai, diskusijos, būdavo demonstruojamos skaidrės, pristatomos nacionalinės virtuvės. Čia nepralenktas liko Italijos keramikas Džiankarlas Skapinas, paruošęs itališkų spagečių patiekalą (teko parūpinti didžiulį puodą spagečiams virti). Ir, be abejo, visi laukdavo Juozo Lebednyko paruoštų šašlykų, į kurių kepimą kiemelyje įsitraukdavo visi norintieji. Vakarėlis baigdavosi šokiais po atviru dangumi.

Tas istorijas galima būtų tęsti ir tęsti. Yra ką prisiminti…

Esate menininkų šeima: vyras Juozas – skulptorius, dukra Miglė – tekstilininkė, daktarė, menotyrininkė, sūnus Lukas baigęs skulptūros bei architektūros studijas, jūs pati tiek metų atiduodate save kultūrinei, meninei veiklai. Turite tikrai platų žvilgsnį šioje srityje. Kas jums yra kultūra? Ką jums ji reiškia?

Užaugau šeimoje, kur buvo labai vertinami meniški polinkiai. Mano mama buvo medicinos sesuo, laisvalaikiu mėgo dainuoti, rašė eiles ir, esant progai, jas raiškiai skaitydavo, buvo nepamainoma oratorė, kompanijos siela. Tėvelis – agronomas – grojo akordeonu, tapė, drožinėjo, namus puošė jo sukurti paveikslai bei drožiniai. Brolį nuo mažų dienų traukė muzika, tad daug laiko skyrė jai, grojo pučiamaisiais instrumentais. Aš mokykloje pasižymėjau kaip literatė, skaitovė, mano literatūros būrelio vadovė buvo Dainora Urbonienė, skatinusi gilintis į poeziją ir literatūrą. Labai mėgau skaityti, per knygas pažinau ir didįjį meno pasaulį. Didžiulį įspūdį paliko XX amžiaus prancūzų rašytojo, meno kritiko ir istoriko Anri Periušo žymiųjų XIX amžiaus antros pusės dailininkų, impresionistų ir postimpresionistų biografijos, tapusios meno istorijos pradžiamoksliu.

Likimas lėmė, kad gyvenimo kelyje sutikau žmogų – menininką, skulptorių, bendramintį, su kuriuo sukūrėme šeimą ir štai kartu esame jau 46-erius metus. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo vaikais Migle ir Luku, jų siekiais ir nuveiktais darbais. Nuo mažų dienų jie augo aplinkoje, kur menas buvo pagrindinė gyvenimo ašis, tad labai natūraliai pasuko šia kryptimi. Labai laukiame jų apsilankymų ir pokalbių, buvimo kartu akimirkų.

Neįsivaizduoju gyvenimo be kultūros. Ji lydi kiekviename žingsnyje, juk tai ir buities kultūra, ir elgesio kultūra, ir politinė kultūra, ir laisvalaikio kultūra, ir menai. Tikiu, kad šiame sparčiai besivystančiame ir dinamiškame pasaulyje menas gali būti atsvara rutinai ir kasdieniams rūpesčiams ar tiesiog aplinkos abejingumui. Menas visuomet kėlė ir tebekelia pasauliui ir žmogui svarbius klausimus, į kuriuos ieškome atsakymų ir sprendimų.

Koks jūsų laikas šiandien? Nors jūsų pečių nebeslegia Panevėžio dailės galerijos rūpesčiai ir darbai, žinau, kad tikrai nesėdite sudėjusi rankų. Be to, kad aktyviai dalyvaujate kultūriniame Panevėžio gyvenime, lankydama renginius ir parodas, dalyvaujate jų atidarymuose, dar kaip ekspertė dalinatės savo didžiuliu žinių ir patirčių bagažu.

Dabar esu žmogus, labiausiai vertinantis dvasinę pusiausvyrą ir ramybę, artimų žmonių meilę ir pagarbą. Svarbu jausti, jog esi reikalingas. Mėgaujuosi gera knyga, filmu, spektakliu, dailės kūriniu, bendravimo džiaugsmu. Grožiuosi metų laikų kaitos nuspalvinta gamta. Labai mėgstu keliauti. Džiaugiuosi 2019 metų vasaros kelione į Italiją, kur su šeima aplankėme Venecijos meno bienalę ir „Auksinį liūtą“ pelniusį Lietuvos paviljoną. Dabar, kovido grėsmės akivaizdoje, net sunku patikėti, kad prieš metus sausio mėnesį su dukra Migle džiaugėmės Kubos saule, Havanoje ėjome Ernesto Hemingvėjaus pramintais keliais ir gėrėjomės Karibų jūra. Norėčiau dar pakeliauti ir pajusti kelionių įspūdžių sukeltą jėgų antplūdį.

Galbūt yra klausimas, kurį sau norėtumėte užduoti ir kartu į jį atsakyti?

Jeigu galėčiau pradėti gyvenimą iš naujo?.. Nieko nekeisčiau.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų