52 Sekundės su kultūra. Irena GIEDRAITIENĖ

Panevėžietė fotomenininkė objektyvui ištikima jau beveik septynis dešimtmečius. Šios menininkės darbai saugomi ne tik Lietuvos, bet ir Amsterdamo, Niujorko, Prancūzijos, Ispanijos meno galerijose, fotografijos muziejuose.

Netgi sovietmečiu, kai fotoaparatą dažniausiai laikydavo vyrai, ji, fotografuodama kaip jaučia, tiesiog intuityviai, įsiveržė į fotomeno viršūnes ir nuskynė pasaulinį „Aukso akies“ prizą, prilyginamą kino „Oskarui“.
Fotoaparato I. Giedraitienė ir dabar nepaleidžia iš rankų, o mintyse nuolat dėlioja naujas parodas ir kūrybinius projektus.

Prisipažinsiu: be jūsų, daugiau nežinau nė vienos fotomenininkės iš sovietmečio. Papasakokite, kaip nutiko, kad jūs pasukote į fotografiją?

1954 m. baigiau tuometę Panevėžio 2-ąją vidurinę. Tai buvo paskutinė mergaičių gimnazijos laida – klasė, kurioje mokėsi vien mergaitės. Šitą mokyklą mūsų šeimoje baigė keturios kartos: mano mama, aš, mano dukra ir mano anūkas.

Baigusi vidurinę, iš gimtojo Panevėžio atvykau į Kauną, kur pradėjau studijuoti Kauno politechnikos instituto Statybos fakultete.

Pirmajame kurse vaikinų gimnastų treneris Vytautas pakvietė pažiūrėti, kaip spausdinamos nuotraukos. Nuo tada visam gyvenimui likau pakerėta fotografijos.

Pradėjau fotografuoti tėvus, drauges, bendrakurses, vėliau bendradarbius. Fotografavau, kaip jutau, intuityviai. Mane domino žmonės ir jų portretai. Dėl fotografijos daug ko teko atsisakyti, bet mano gyvenime ji buvo vienas didžiausių džiaugsmų.

Nuotraukų spausdinimas man ir dabar savotiška terapija, poilsis, nusiraminimas, kūrybiniai atradimai.

Kaip anais laikais aplinkiniai žiūrėdavo į jus, fotografuojančią moterį? Ar netekdavo susidurti su nustebusiais žvilgsniais? Negirdėjote priekaištų, kad moters vieta – su vaikais ir prie puodų virtuvėje?

Tiesa, egzistavo nuostata, jog moters vieta virtuvėje. Visgi į fotografuojančias moteris buvo žiūrima atlaidžiai, netgi, sakyčiau, smalsiai. Užtekdavo vien akių kontakto, kad suprastum, jog žmogus neprieštarauja būti fotografuojamas.
Fotografijos gyvenimą stebėjau iš labai arti. Dirbau viename darbo kambaryje su inžinierium Vilium Jasinevičiu, vadovavusiu Kauno fotoklubui. 1966 m jis mane pakvietė dalyvauti pirmoje fotoparodoje, kurios tema „Vaikai“.
Ekspozicija vyko mūsų Žemės ūkio statybos projektavimo instituto patalpose, o parodoje dalyvavo daugelis tuometinių Lietuvos fotografų.

Į Kauno fotoklubą įstojau 1968 m. Tuomet čia sutikau ir keletą moterų, kurios domėjosi fotografija. Deja, šiandien jų pavardės išsitrynė iš atminties. Tų pačių metų gruodį įkurta Lietuvos fotomeno draugija ir 1970 m. simbolinę dieną – vasario 16-ąją tapau jos nare.

Tais pačiais metais bendradarbė Audronė vykdama į Čekoslovakiją nuvežė du portretus, mano fotografuotus Sočyje – „Portretas su ramunėm“ bei „Galina“ ir įteikė juos žurnalo „Reviu Fotografie“ redakcijos darbuotojams. Didelis džiaugsmas buvo, kai tas nuotraukas išspausdino straipsnyje „Pasaulio moterys – fotografės“.

Kaip manote, ar dėl to, jog esate moteris, jums buvo sudėtingiau įsitvirtinti fotografijos pasaulyje nei fotografuojantiems vyrams?

Kad mane pastebėtų ir pripažintų, turėjau pateikti įsimintinesnes nuotraukas, kurias vertindavo vyrai. Konkurencija su jais buvo tartum savaime suprantama. Kita vertus, kaip konkuruoti su tais, kurių darbas tiesiogiai susijęs su fotografija? Juk gavę redakcijos užsakymus fotografai turėjo didesnes galimybes. O aš fotografijai skirdavau visą savo laisvą laiką. Ji tapo mano dvasiniu poreikiu.

Jūs baigėte statybos inžinerijos mokslus, dirbote projektuotoja. Ar neteko duonos valgyti iš fotografijos?

Oficialiai fotografe įsidarbinau tik išėjusi į pensiją, kai grįžau iš Kauno į gimtąjį į Panevėžį. Tiesa, šis mano darbo stažas vos 9 mėnesiai – tiek tęsėsi vieneri mokslo metai „Senvagės“ mokykloje ir gaunant pensiją nebuvo įskaičiuotas.

Studijavote Kaune, vėliau pasilikote jame dirbti ir gyventi. Kas, sulaukus pensijos, parvedė į gimtąjį miestą?

Grįžau prižiūrėti mamos. Jos sveikata jau buvo silpna. Kartą telefonu pasiguodžiau A. Macijauskui (garsus Lietuvos fotografas, Lietuvos fotografijos meno draugijos įkūrėjas – aut. past.), kad mėnesių mėnesius niekur negaliu išeiti iš namų, turiu prižiūrėti mamą, nieko nebefotografuoju. O jis man ir sako: „O tu mamą fotografuok.“ Ir ji sutiko. Mamai tada buvo 93-eji. Fotografavau ją iki mirties. Jos veidas ir senatvėje buvo gražus.

1975-aisiais Amsterdame pasaulinės reikšmės, kino „Oskarui“ prilyginamame spaudos fotografijos konkurse „World Press Photo“ jūsų nuotrauka „Vestuvių vakarą“ pelnė pagrindinį prizą „Aukso akį“ ir pirmąją vietą. Kaip kilo mintis šią nuotrauką nusiųsti tarptautiniam konkursui? Ar šitaip pasielgti reikėjo būti ir šiokiai tokiai avantiūristei?

Pasauliniame „World Press Photo“ konkurse-parodoje dalyvauja tik valstybės su savo šalies kolekcija arba spaudos agentūros, kūrybinės asociacijos.

Kaip aš ten patekau?

Kartą man paskambino fotomenininkas Aleksandras Macijauskas ir pasakė: „Atnešk savo darbų, rytoj vežam į Vilnių, o vilniečiai į Maskvą – dalyvausime „world“ konkurse.“ Mokykloje mokiausi prancūzų kalbos ir „world“ supratau kaip „volg“. Vakare atnešiau jam į namus nuotrauką „Vestuvių vakarą“ ir pasakiau, kad „kaip „Volgai“ atnešiau prastesnį atspaudo egzempliorių, nes turiu tik du egzempliorius, bus gerai tas prastesnis. O jis kad pasiuto: „Ką tu! Mes pirmą kartą pakviesti dalyvauti pasauliniame konkurse-parodoje, jame bus pristatyta net ne Lietuvos, o visos Tarybų Sąjungos kolekcija, o tu duodi prastesnį egzempliorių! Atnešk geresnį tiesiai į traukinį, ryte nuvešiu į Vilnių.“ Taip 1975-aisiais atrinkta nuotrauka dalyvavo kasmetiniame „World Press Photo“ konkurse, kur pateikti darbai buvo suskirstyti į aštuonias kategorijas. „Bendrųjų įvykių“ kategorijai buvo pateikta daugiau 6000 fotografijų! Šioje kategorijoje laimėjau pirmąją premiją – prizą „Aukso akis“ ir aukso medalį, atstovavau Lietuvos fotografijos meno draugijai. Dar dalyvavau „World Press Photo-77“ ir „World Press Photo-78“.

Ar papasakotumėte, kaip gimė šita fotografija? Kaip vėliau reagavo jos herojai, sužinoję apie tokį jūsų įvertinimą?

Valė Kaubrytė pakvietė mane fotografuoti savo brolių Kazio ir Juozo Kaubrių vestuves Kretingoje. 1974 metai, pavasaris, gegužės mėnuo, žydėjo vyšnios… Civilinė santuoka buvo registruojama Kretingoje, o jungtuvių apeigos vyko Palangos bažnyčioje. Po visų ceremonijų jaunavedžiai jau jautėsi pavargę ir suabejojo, ar dar važiuoti prie jūros. Turėjau jiems priminti, kad iš Kauno atvykau specialiai tam, jog įamžinčiau juos ant Palangos tilto. Nuvažiavom. Tiltu jau teko bėgte bėgti, skubėjom, nes saulė leidosi, vos vos kraštelis belikęs… Jauniesiems nubėgus iki tilto vidurio, paprašiau sustoti. Fotografuoju. Antras kadras ir supratau, kad spėjau sustabdyti lemiamą akimirką… Pasveikinti ir įamžinti jaunuosius man padėjo vėjas, saulė, plunksniniai debesys… Praėjo jau tiek metų, bet iki šiol Renanos ir Juozo Kaubrių miegamajame virš lovos nuotrauka „Vestuvių vakarą“ primena tą įsimintiną akimirką.
„Vestuvių vakarą“ ir kitos nuotraukos iš serijos „Vestuvės“, dar nuotraukų serija „Tautų spartakiada“ eksponuojamos MO muziejuje, Vilniuje, didžiulėje lietuvių autorių fotografijos parodoje „Permainų šventė“, kuri tęsis iki kovo 20-osios.

O koks jūsų darbas ir koks įvertinimas jums pačiai yra reikšmingiausias?

Dabar prisistatau su fotografija „Pusryčiai“ (Kaunas, 1979 m.). Ji yra meninė, atlikta retikuliacijos technika – reta, nepakartojama, neprognozuojama, vienetinė. Mano taip pat mėgstamos nuotraukos „Katytė“ (Panevėžys, 1970 m.), kuri dalyvavo tik dviejose tarptautinėse fotoparodose: 1971-aisiais Indijos mieste Laknau ir 2011 m. Japonijoje, Tokijuje, kuriame apdovanota aukso medaliu. Man vis tiek svariausias ir mėgstamiausias apdovanojimas „World Press Photo 75“ „Aukso akies“ prizas ir aukso medalis.

Šiandien fotografija nebeatsiejama kasdienio gyvenimo dalis. Matome daugybę fotografuojančių. O kuo, jūsų akimis, skiriasi fotografas nuo fotomenininko?

Dokumentinės fotografijos tikslas – realybės ir laikmečio fiksavimas. Galima net sakyti, kad tai dingusios istorijos įamžinimas. Tačiau būtent istoriškumas, kaip viena iš dokumentinės fotografijos savybių, daro ją aktualią ir naudingą. Iš esmės fotografijos vertę nulemia laikas.

O meninėje fotografijoje laikas neegzistuoja. Čia svarbiausia tampa idėja ir prasmė. Meninėse nuotraukose siekiama perteikti ne dokumentinę realybę, bet emocinę patirtį. Aš esu išbandžiusi „šlapiąjį metodą“, kuris transformuoja realistinę fotografiją taip, kad galutinio rezultato net neįmanoma nuspėti. Laikui bėgant keitėsi technologijos, stiliai, tačiau žmogaus kūrybingumas ir vidiniai ieškojimai niekur nedingo.

O prie kurių – dokumentalistų ar menininkų – priskirtumėte save?

Man labai patinka prancūzų fotografas Anri Kartjė-Bresonas, laikomas fotožurnalistikos pradininku, o kartu ir fotografu menininku. Savo darbuose jis jungė dokumentiką ir savitą meninį žvilgsnį į realybę. Čia daug spontaniškumo, tai, ką autorius įvardijo kaip „lemiamą momentą“.

Derinu humaninę, reportažinę ir meninę fotografijas. Akcentuoju ne tik turinį, raiškos savitumą, bet ir humanistinę pasaulėžiūrą. Fotografo užduotis – per sekundės dalį atpažinti prieš jo akis atsiveriančią tikrovę. Dauguma Lietuvos fotografų – veteranai, tarp jų ir aš, fiksavome supoetintą dokumentinę kasdienybę, kuri kartu atskleidė ir to laiko dvasią.

O kritikai mano darbams priskiria lyrišką stilių, romantišką braižą.

Užsiminėte, jog teiksite paraišką kultūros ir meno stipendijai gauti. Ar papasakotumėte, kokių turite kūrybinių planų?

Planuoju Panevėžio dailės galerijoje fotoparodą „88“ – retrospektyvą. Numerologijoje 88 reiškia įkvėpimą, intuiciją, vientisumą, pusiausvyrą. Tai ir nuoroda į mano gyvenimo metus. O Morzės kode _ _ _.. _ _ _ .. „myliu, bučiuoju“ .

O kam jūs perduodate savo kūrybinę patirtį? Ar jūsų vaikai, gal anūkai, paveldėjo jūsų talentą?

Fotografija ypač domisi anūkas Vytautas. Man labai daug padeda dukra Ina. Ji dailininkė-dizainerė, sudarė ir maketavo du fotoalbumus „Irena Giedraitienė. Fotografijos“ ir „Irena Giedraitienė. Prisiminimų aidai“.
Iki šiol gana aktyviai fotografuoju vasarą pajūryje. Poilsis ir fotografavimas man neatsiejami dalykai. Tvarkau savo archyvą, kuris tarsi sugrąžina mane į jaunystę, prisiminimus. Laikas subrandina gerą fotografiją. Todėl belieka viltis, kad bent dalis nuotraukų ilgainiui įgaus išliekamąją vertę ir taps fotografijos istorijos dalimi.