P. ŽIDONIO nuotr.

52 sekundės su kultūra. IEVA DUMBRYTĖ

52 sekundės su kultūra. IEVA DUMBRYTĖ

Daug kas skundžiasi, kad gyvenam grafomanijos laikais ir rašo dabar visi, kas nori. O šio interviu herojė sako: „Galėčiau, paprašyčiau, kad rašytų kiekvienas žmogus, nesvarbu, kas jis būtų!“

„Mokyklos laikraštyje, kuriame troškau rašyti, gavau tik piešti. Svajojau studijuoti lietuvių filologiją, bet pavyko įstoti tik į istoriją. Norėjau išleisti poezijos knygą, bet atsispausdinusi savo eilėraščių bukletėlį tik padalinau jį kaimynams. Svajojau būti žurnaliste, bet pasisekė parašyti tik porą straipsnių apie parduotuvių tinklą IKI portale „Delfi“. Aš – nieko nepasiekusi autorė, tačiau visada gyvenanti šalia svajonės“, – nestokodama saviironijos prisistato buvusi panevėžietė, dabar Vilniuje gyvenanti ir kurianti Ieva DUMBRYTĖ.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės–Bitės bibliotekoje šią savaitę surengtas I. Dumbrytės knygos intriguojamu pavadinimu „Šaltienos bistro“ pristatymas įrodė, kad ji nėra teisi save įvardydama „nieko nepasiekusia autore“.

Jaunos rašytojos romanas yra viena labiausiai aptarinėjamų literatūros pasaulio naujienų, o pati autorė stebina ne tik magiškojo realizmo pasakojimu, bet ir savo atvirumu.

Parašyti knygą paprastai būna kažkokia paskata. Kaip atsirado „Šaltienos bistro“? Ar padarė įtaką konkreti vieta, ar buvo tam tikrų personažų prototipų, ar tiesiog ėmėte ir sukūrėte tokią fantasmagorišką istoriją?

Pirmoji paskatos kibirkštis kyla vaikystėje, dar tada, kai nežinai, ką reiškia „rašyti“, nežinai, kas yra knygos. Deja, vaikystėje man rašyti sekėsi labai sunkiai. Kai buvau šešerių ir Kniaudiškėse ėjau į parengiamąją klasę, man bei dar keletui klasės draugų bendraklasis Mantas pasakė, kad yra tokie vampyrai ir jie gali atsirasti per sekundę, kada ir kur tik panorėję. Aš paklausiau: „Negi jie gali atsirasti ir Rožyne?“ (tada ten gyvenau). Jis atsakė: „Visur… Net ir Rožyne“. Jis man visus metus atrodė antgamtinių galių turintis žmogus. Keli sakiniai – ir tu gali pakeisti visam gyvenimui nuomonę apie save ar net pakeisti visam laikui kito žmogaus pasaulį. Lašas po lašo, matyt, kažkuriuo metu aiškiai buvo suvokta, kad niekas pasauly neturi tokios galios kaip žodis. Kai tą supranti, nori tapti galingas ir suvaldyti tą žodį, nes, kai pagalvoji, tai vienintelis būdas tapti galingam, kai nereikia sunkios geležies kilnoti, ravėti daržo, statyti plytų, tik judinti lūpas ir rašyti ranka. Ir tie keletas žodžių, kuriuos moki, maniera, kurią susikūrei, ir skambesys žodžių, kuriuos girdi visuomet, pasąmoningai tyko istorijos, kurią galėtum papasakoti. Tad paskata turbūt kilo nuo mano pirmojo kūdikystėj nugirsto žodžio ir nuo pirmo ištarto. Kiti du padarę įtaką dalykai labai paprasti: turiu be galo trumpą atmintį ir pasaulis pernelyg pilnas stebuklų, keistenybių, neaprėpiamo grožio ir nepakeliamo skausmo, kad tai būtų galima tiesiog paleisti užmaršties vėjais, nes ko neprisimeni, to ir nebuvo.

Daug kas skundžiasi, kad gyvenam grafomanijos laikais ir rašo dabar visi, kas nori. Jei galėčiau, paprašyčiau, kad rašytų kiekvienas žmogus, nesvarbu, kas jis būtų. Tegul jis rašo, ką mato, kaip jam matosi pasaulis, ko šiandien buvo pirkti parduotuvėj ir ką rodė per žinias. Neabejoju, kad kiekviena knyga būtų be galo įdomi. O jei rašyti jums nesinori, per prievartą pasakokite viską vaikams, anūkams, broliams, šešurams ir kam tik pakliūva. Dabar gal neįvertins, o kada nors net patys nesusipratę prisimins, o kai pasens, jus cituos kaip kokį Marką Aurelijų ir savo vaikams sakys: „Man taip sakydavo senelis“. O jei patys esate vaikai, anūkai ar šešurai, klauskite, domėkitės, nes nėra nieko taip gaila šitam pasauly, kaip nebeturėti galimybės paklausti, kai tam turėjai kažkada visą pasaulio laiką. Gal todėl ir parašiau „Šaltienos bistro“.

Kaip pati apibūdintumėte savo kūrinio stilistiką, kurioje kai kas įžvelgia magiškojo realizmo bruožų, groteską, ironiją, hiperbolę?

Neslėpsiu, magiškasis realizmas yra kažkas, ką ateityje norėčiau kažkaip techniškai suprasti ir bandyti parašyti kažką panašaus šio stiliaus jurisdikcijoje. Man patinka ten esanti paslaptis. Kartais net nenoriu išsiaiškinti, kaip jie ten padaro tą magišką realizmą, nes kai nežinau, tai tikiu, o kai tikiu, jaučiuosi kaip vaikas. Tačiau yra ir tokio magiškojo realizmo, kuris persmelktas snobizmo, terminijos, kiekviename sakinyje yra nuoroda į kažką, apie ką man reikia ieškoti papildomai informacijos, o knygos skaitymas tampa rebusu. Negaliu pakęsti intelektualinių žaidimų literatūroje, bet turbūt dėl to, kad pavydžiu ir iš tikrųjų norėčiau žinoti tą kiekvieną terminą. Mane labiausiai domina mano pačios susigalvotas stilius: buities absurdas. Kai paprastas, lyg niekuo neišsiskiriantis žmogus daro dalykus, kuriuos daro visi, ir kiekvieną veiksmą traktuoja kaip pilką bei paprastą kasdienybę, bet vis dėlto kiekvienas įvykis turi savo užkulisį, apie kurį dėl tos pačios buities neturime laiko pagalvoti. Giliau pasikapstę pamatome, kad kasdienybė kartais peržengia tokias absurdo realybės ribas, kad kone tampa magiška, o paprastas žmogus pavirsta herojumi.

Ievos Dumbrytės „Šaltienos bistro“ jau sulaukė nemenko susidomėjimo, visgi, pasak rašytojos, iki tol jai teko praeiti nelengvą kelią – parašyti keletą knygų, kurių nepriėmė nė viena leidykla. P. ŽIDONIO nuotr.

Ievos Dumbrytės „Šaltienos bistro“ jau sulaukė nemenko susidomėjimo, visgi, pasak rašytojos, iki tol jai teko praeiti nelengvą kelią – parašyti keletą knygų, kurių nepriėmė nė viena leidykla. P. ŽIDONIO nuotr.

Kada skaičiau „Šaltienos bistro“, atrodė, kad ji parašyta vienu atsikvėpimu. Visgi, ko gero, kiekvienas kūrinys turi savo sukūrimo istoriją, kurią žino tik pats autorius. Kaip jums sekėsi rašyti pirmąją knygą?

Pirmoji knyga nebuvo pirmoji mano parašyta. Tačiau pirmoji oficiali, išleista leidyklos. Iki tol esu parašiusi keletą knygų, kurių nepriėmė nė viena leidykla. Dabar sako, kad leidžia knygas kiekvienas, kas nori. Bet man tokios tendencijos neteko patirti. Reikėjo keletą metų grįžus iš darbo kas dieną rašyti nežinia į kokią prarają, atsidėti tam, kas neturi ateities, atsiduoti bevaisiam darbui. Tuomet išsiunti viską leidykloms, iš daugumos jų negauni atsakymų, o iš kai kurių, jei pasiseka, gauni: „Ne“. Tada mėnesiui pasileidi žlugdančiam liūdesiui su alučiu ir draugais, atsiverti liūdnos poezijos ir slapčia brauki ašarą, tarp eilučių ieškodamas liūdno likimo bendražygių, ir visada slapta kuri naują idėją knygai, kol vėl taip metus rašai ir vėl gauni atsakymą: „Ne“.

Kai nesi žurnalistas, dramaturgas, nesisuki literatūriniuose ratuose, tas įlindimo kelias yra labai sunkus ir absoliučiai neaiškus. Tačiau galų gale be galo džiaugiuosi, kad mano kelias buvo toks.

Buvo, kad ėjau į cerkvę uždegti žvakelių, prie Aušros vartų nešiau gėlių, klaupiausi ant kelių savo kambary maldauti dangaus, kad gaučiau atsakymus, ką daryti, išmokau chiromantiją, kad sau išsiburčiau literatūrinę ateitį. Man nuostabiai keista, kad nepalūžau ir vis tiek prisiverčiau parašyti dar ir šitą knygą. Man tai yra penkeri metai kasdienės pastangos, o leidyklai dar vienas laiškas. Tik nereikia pamanyti, kad jei stengiesi kažką daryti penkerius metus, reiškia, kad automatiškai darai gerai. Jei leidyklos imtųsi skaityti kiekvieną rankraštį ir dar tokius, kurie iš karto rodosi abejotini, turbūt galiausiai neturėtų laiko leisti knygų. Kai nesi žurnalistas, dramaturgas, nesisuki literatūriniuose ratuose, tas įlindimo kelias yra labai sunkus ir absoliučiai neaiškus. Tačiau galų gale be galo džiaugiuosi, kad mano kelias buvo toks.

Pirmas jūsų kūrinys gavo daug gerų įvertinimų, yra įtraukiamas į geriausių lietuviškų knygų topus, kaip dėl to jaučiatės?

Mane yra pakvietę į keletą renginių ir taip pat buvau patekusi į 15min geriausių knygų penkioliktuką. Aš nieko daugiau negaliu pridurti, tik tai, kad tai yra gryniausias stebuklas.

Kai parašai knygą, ji kažkur nugrimzta, tarsi jos nė niekada nebuvo, ir per sekundę imi galvoti iškart apie kitą knygą. Tad viskas, kas vyksta, man atrodo kaip astralinė kelionė, kurią stebiu iš šono, aš ten savęs net neatpažįstu, visa tai tiesiog nuostabiai keista.

Tai, kad jūsų pirmąją knygą išleido tokia solidi leidykla „Kitos knygos“, irgi yra įvertinimas?

Tai daugiau nei įvertinimas. Tai buvo man svarbiausias dalykas. Tai liftas į kalną, į kurį pati niekada nebūčiau įlipusi arba įpusėjus mane būtų išdraskiusios hienos ir užgriuvusi sniego lavina, būtų tekę skaudžiai ridentis dar žemiau, nei buvau. Ką jau kalbėti, kad ši leidykla ne tik nesibodėjo perskaityti mano rankraščių, tačiau dar sutiko išleisti tokios abejotinos reputacijos niekam nežinomo autoriaus veikalą. Ir tada iškart gauni nuostabų redaktorių, kuris kiekvienu tavo žodžiu rūpinasi kaip kūdikiu, dailininką, kurio ranką palietęs pats viešpats, korektorių, yra kas rūpinasi reklama ir, tarsi viso šito nebūtų gana, palaiko ir dar sako gražius žodžius.

Kas jums yra rašymas?

Labai paprastai galiu pasakyti. Rašymas man yra gryniausia kančia. Kai rašau, atrodo, kad kiekvienas žodis su tarka iš mano odos ištarkuotas, atrodo, kad gimdau, o kai nerašau, save kaltinu kaip atlikusi kažkokį siaubingą dalyką, kuris yra toks niekšiškas, kad niekam apie tai nė negaliu papasakoti. O kai redaguoju savo tekstą, dažnai raustu iš gėdos, kad galėjau dar prieš kelias dienas parašyti tokią beskonybę. O kodėl aš rašau? Tikrai nežinau. Gi žmonės paima tą knygą, perskaito per keturias valandas ir viskas. Kam čia rašyt, kam kankintis? Pati vis savęs klausiu ir atsakymo nerandu. Čia turbūt tas pats, kas mylėti labai gražią palaidą moterį arba auginti sūnų, kuris visai neklauso, kartais vagia tavo pinigus. Tas rašymas man gryniausia paslaptis.

Norėjote studijuoti lietuvių filologiją, bet pasirinkote istorijos mokslus. Jūsų naujojoje knygoje apie istorijos studijas svarbiausias herojus kalba taip, kad atrodo, jog jos neteikia jokių perspektyvų ir gyvenimo džiaugsmo. Ar taip manote ir jūs?

Sunku konkrečiai atsakyti. Manau, daugumos jaunų žmonių problema yra ta, kad pirmaisiais jaunystės patyrimo metais galvoja, jog kai kurie dalykai savaime kažką turi duoti už tai, kad esi šaunus, šmaikštus, entuziastingas, geros širdies ar darbštus. Kai to negauni, baisai pyksti ant gyvenimo, kad jis su vienu tavim toks neteisingas. Deja, bent jau kiek parodė mano patirtis, turėti tam tikras savybes neužtenka. Jas nuolat reikia treniruoti, rodyti, taip pat reikia išmokti įgyti naujų savybių, kad senosios galėtų atitinkamai tarnauti. Juk kas man iš tos druskos, jei nėra sriubos, kuria galėčiau ją pagardinti? Istoriko specialybė gali duoti lygiai tiek pat, kiek ir kitas amatas ar ko nors išmanymas. Viskas priklauso, kiek pasiryžęs į tai įdėti darbo. Kiek pats būsi džiaugsmingas tuo užsiimti, tiek džiaugsmo ir gausi. Jei tikite, kad būsite grybautojas milijonierius, toks ir būsite. Savo atveju nemanau, kad istoriko kelias, į kurį buvau trumpam užklydus, man suteikė kažkokios perspektyvos. Neabejoju, kad jei būčiau stalius arba darželio virtuvės šefutė, tikrai galėčiau prasimušti, nes tai yra, ką galėčiau dirbti su didele meile ir atsidavimu. Bet aš nuoširdžiai manau, kad viskas, ko nori, visada įmanoma. Tik dažnai gavęs tai, ko norėjai, supranti, kad tai visai kas kita, negu įsivaizdavai, tada sugalvoji naują norą ir vėl jo siekdamas save linčiuoji: „Kodėl mane gyvenimas taip skriaudžia?“

Esate išbandžiusi įvairias specialybes. Kodėl rinkotės tokias darbo vietas, kurios taip kardinaliai skiriasi ir nuo jūsų įgyto išsilavinimo, ir viena nuo kitos? Kokią patirtį įgavote?

Mano darbų įvairovei įtaką darė tai, kad juos dirbau dar nebaigusi studijų ir po gan trumpą laiką. Buvo koks trejetas darbų, kuriuos dirbau po vieną dieną. Tad galiausiai mano darbų sąrašas labai ilgas: nuo auklės ir valytojos iki žurnalistės ir karo nusikaltimų tyrėjos. Ėmiau chaltūron viską, kas pasitaikydavo mano kelyje. Nors man nieko netrūko, tačiau už viską labiausiai domino patirtis: ir ta, kuri laukia darbe, ir ta, kurią gausiu išleidus uždirbtus kelis litus. Negavau tik vieno darbo, kurio labai norėjau: prašiau tėvo, kad leistų su juo mūsų garaže taisyti variklius. Vis pykdavo sakydamas, kad visus nagus nusilaušiu. Dabar galvoju, kad jis tam garaže kažką slėpė ir nenorėjo, kad pamatyčiau: tikriausiai savo sunkią darbo dieną. O baigus studijas atsirado tokia problema, kad norėjau labai keliauti, todėl negalėjau prisirišti prie darbo. Užsidirbusi tiek, kiek reikia, pinigų, šaudavau kur nors į užsienį ir vėl grįžusi ieškodavau kažko trumpam laikui. Tad mano pačios norai įkalino mane. Į tuos, kurie dirba biure ar kažkur, kur galima atsisėsti, žiūrėjau kaip į dievus ir maniau, kad į tuos pastatus eina tik šventieji, gabios Dievo rankos paliesti žmonės. Su gėda tekdavo sakyti, kur dirbu, ir negalėjau jaustis kaip su lygiu kalbėdama su žmogumi, kuris dirbo „normalų“ darbą. Dabar džiaugiuosi, kad buvo mano toks kelias. Ta patirtis man padeda vertinti dabartinį savo darbą.

Jūsų romane taip vaizdžiai rašoma apie mėsos patiekalus, kad pagalvojau, jog arba jūs esate vegetarė, arba tokia šeimininkė, kuri ne tik šaltieną moka išvirti, bet ir kraujinius vėdarus iškepti. O kaip yra iš tikrųjų?

Maistas mano gyvenime užima didelę dalį, netgi, sakyčiau, per didelę. Nuolat galvoju apie jį. Yra du minčių tipai: „Kaip aš noriu valgyt…“ ir „Nu, kodėl aš tiek prisivalgiau?“. Tai pakursto didelė aistra maisto gamybai. Tačiau ne tokio maisto, kurį rodo per televizorių.

Man patinka gaminti paprastą maistą, kaip raugintų agurkų sriubą, mėgstu pasišutinti svogūnų su lašiniais, uogiene sutepti vaflių lakštus ir niekas nesuteikia tiek malonumo, kiek nusiskintas savo krapiukas darže ir uždėtas ant kiaušinienės.

Vieną kartą tėvui išviriau mėsos su kaulu ir padariau baltos mišrainės. Tėvas šiaip nesako, kad kas jam skanu, bet pavalgęs man pasakė: „Jaučiausi kaip kermošiuj“. Tai man buvo didžiausias komplimentas.

Man visuomet įdomu, ką valgo žmonės, kokios kulinarinės tradicijos jų šeimose, kokiu patiekalu kvepia įėjus į namus. Maistas be galo magiškas ir sakralus dalykas.

Man visuomet įdomu, ką valgo žmonės, kokios kulinarinės tradicijos jų šeimose, kokiu patiekalu kvepia įėjus į namus. Maistas be galo magiškas ir sakralus dalykas. Visi vaikystėje turėjome tokių patiekalų, kuriuos galėjo padaryti tik mūsų mamos arba močiutės, pajutę jų skonį ar kvapą, galime keliauti laiku. Jei dabar kas man duotų atsikąsti spurgos, kurią mano Gudžiūnų močiutė virdavo su taukais, galėčiau mažiausiai dešimt metų parlėkti atgal į Velykų rytą kaime.

Esu dirbusi trijų tipų virtuvėje, o tai virtuvės entuziastams tikrai nėra daug. Kai rašiau knygą, buvau įpareigota išmokti gaminti vėdarus ir virti šaltieną. Vėdarų karts nuo karto išsikepu. Apskrudusios žarnos ir kaistančio kraujo kvapas man visuomet primena vaikystę. Maisto gaminimas – tai kelionė, į kurią visuomet leidžiuosi su dideliu džiaugsmu.

Knygos herojus yra vyras. Kodėl rinkotės tokį variantą? Ar ne sunkiau įsijausti į vyro vaidmenį, išmanyti jo psichologiją ir panašiai?

Manau, kad, atvirkščiai, būti vyrui knygoj, man rodos, yra lengviau. Gink Dieve, nemanau, kad taip yra gyvenime. Kai esi vyras, gali labiau atlaisvinti kalbą, labiau pasiduoti aistroms, stačia galva nerti į dalykus. Kai esu vyras (kaip keistai beskambėtų), leidžiu sau daugiau. Man, kad ir būnant moterimi, vis tiek sunku suprasti, kas tas moters pasaulis ir kaip ji turi elgtis, kaip moteris galvoja. Tai yra mano pačios kažkokia rykštė: kai skaitau knygą, kurioje protagonistas yra moteris, galiu galvot tik apie konkrečią tos knygos veikėją moterį, tačiau kai pagrindinis veikėjas yra vyras, galiu galvot ir apie save, ir apie pagrindinį veikėją, ir apie moterį. Nežinau, kodėl taip yra. Nenorėjau kalbėti specifiškai apie vyro pasaulį, norėjau kalbėti apie žmogų, o mūsų kalboje nutiko taip, kad žmogus yra vyriškoji giminė, tad aplinkybės susiklostė taip, kad pagrindinis veikėjas vyras.

Į knygos pristatymą Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės–Bitės bibliotekoje atėjusių panevėžiečių laukė atviras pokalbis su kraštiete autore. P. ŽIDONIO nuotr.

Į knygos pristatymą Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės–Bitės bibliotekoje atėjusių panevėžiečių laukė atviras pokalbis su kraštiete autore. P. ŽIDONIO nuotr.

Kaip jūs apibūdintumėte gyvenimo esmę ir prasmę? Kas jums teikia didžiausią džiaugsmą? Kada jaučiatės laiminga?

Mano giliu įsitikinimu, prasmė yra fikcinė nutikimų grandinė, kuri iš tikro niekada neprasideda ir nesibaigia. Be viso to, ji yra labai netvari, nes yra nuolatos veikiama begalės aplinkybių, individų, daiktų. Geriau panagrinėjęs jos kiekvieną jungtį, nerasi joje nei prasmės, nei beprasmybės, ir jokiais būdais toliau nei už vieno žingsnio nuo savęs negalėsi kontroliuoti jos eigos. Kitaip tariant, bet koks subjektas, patekęs kiton aplinkybių įtakon, gali absoliučiai deformuoti savo ne tik paskirtį, bet ir prasmę, taip labai greitai nutoldamas nuo mūsų moralinių lūkesčių. Leiskite pateikti pavyzdį: ar tai, ką daro gydytojai, yra prasminga? Žinoma, atsakysite „taip“. Tačiau jei gydytojas grąžino regą tam, kuris, išvydęs savo vaiko piešinį, pasakys, kad „galėjo nupiešti ir gražiau“, įtaisys liežuvį tam, kuris skausmingai pameluos, ant kojų pastatys neįgalųjį, kuris tomis pačiomis kojomis lips per galvas. Ar prasmingas darbas buvo žmogaus, kuris išrado elektros lemputę, duodamas pasauliui šviesą, industriją, gamybą, vartotojiškumą, plastmasę ir Kariotiškių šiukšlyną? Kartais imu galvot, kad man reikėtų dažniau peržvelgti beprasmybės sąvoką: ar ji iš tikro yra toks baubas? Man rodos, kad kartais beprasmybėje galima rasti šviesos: kai man nereikės skubėti ir niekinti savęs, kad nepagaminu tiek, kiek suvartoju, kad esu nenaudinga. Pabandykite vyrui, nuo ryto iki vakaro su aistra mezgančiam kojines, pasakyti, kad jis daro kažką prasminga ar neprasminga, – šitas žmogus tiesiog mezga. Turbūt mes pasivogėm nežinia iš kur tą sąvoką, kurios apibrėžimo nė neįsivaizduojam, ir taikom ją savo gyvenimo kokybei matuoti. Mūsų asmenybės egzistavimas tapo platforma, kurioje manome turį įrodinėti, kad mūsų darbas ir laisvalaikis yra prasmingi, kai mums iš tikrųjų to gal net nereikia. Mes tik žinome, kad mums to reikia norėti. Gyvename kaip niekada gražiame ir prasmingame pasaulyje, kuriame klesti kultūra, medicina, civilizacija, gamyba, žmogus leidžia dienas kaip niekada patogiai, šiltai, sočiai. Tačiau išpurentame patale su stora duonos rieke rankoje vis nepaliaujame kartoti: „Tai, ką darau, neturi prasmės“, ir dėl to jaučiamės sugniuždyti. Tad prasmės stengiuosi neieškoti. O džiaugsmas man susidaro ir iš kančios, ir liūdesio, ir laukimo, ir laimės. Taigi galima sakyti, kad beveik kasdien jaučiuosi laiminga.

Ai, ir dar visuomet būnu laiminga, kai pavyksta numesti porą kilogramų.

Knygoje „Šaltienos bistro“ viena šviesiausių vietų, kai herojus trumpam grįžta į savo gimtąjį miestą. Jūs užaugote Panevėžyje, o dabar gyvenate Vilniuje. Kokie jausmai sieja su gimtuoju miestu. Ar dažnai čia sugrįžtate? Gal turite prisiminimų, kuriais norėtumėte pasidalinti? Kaip vertinate šiandienos Panevėžį?

Panevėžys man tarsi virkštelė, kažkas neapsakomo, kas mane amžinai sies su šituo miestu. Filosofas Arvydas Šliogeris yra pasakęs: „Tik Panevėžys kadaise keistam mano gyvenimui suteikė pastogę, prijaukino dangų ir žemę, parodė paprastus, bet šventus dalykus, iš kurių bylojo šilta ir gaivalinga buvimo paslaptis.“ Retai galiu perskaityti šią frazę nesudrėkusiomis akimis. Jaučiuosi absoliučiai taip pat. Norėčiau, kad šita frazė stovėtų iškalta didelėmis raidėmis ant akmens įvažiavus į Panevėžį.

Bijau, kad man Panevėžys yra neaprėpiamai daug. Man jis yra liūdnas miestas, man visada jo gatvės atrodo tuščios, o skersgatviai niūrūs, kaskart grįžus jaučiuosi svetima. Man Panevėžys lyg tėvas, kuris paliko savo vaiką paauglystėj, kartais pasirodantis su ašarom akyse, pasakantis, kad jį myli, ir vėl dingstantis, o aš jį myliu nepaisant visko, ką mes esam patyrę. Tai labai taurus, liūdnas, tačiau stiprus jausmas. Gal taip yra, nes tos gatvės man byloja apie tai, kas praėjo ir niekada nebegrįš, kaskart grįžusi jaučiuosi lyg žiūrėčiau į praeities veidrodį. Grįžtu dažnai ir man čia keistai patinka. Iki šiol mano mėgstamiausias objektas Panevėžyje yra automobilių turgus, visiems miesto svečiams siūlau apsilankyti.

Kokios jūsų mėgstamiausios knygos? Ar yra rašytojų, kuriuos galėtumėte pavadinti savo guru, kurių kūriniai padarė įtaką jūsų kūrybai?

Aš labai bijau klausimų apie literatūrą, istoriją ar bet kokią kitą konkrečią kultūrinę ar mokslinę sritį. Jei tik galiu išsisukti, kaip nors visada išsisuku. Mano didžiausias guru, ko gero, yra knygos, kurios man nepatinka. Piktintis skaitant knygą man yra toks pat didelis malonumas kaip ir ja mėgautis, nes tik nepatinkančios knygos mane įkvepia rašyti, o tos, kurios patinka, pakeičia gyvenimą.

Gal jau turite sumanymų naujai knygai? Ar ji būtų kažkuo panaši į pirmąjį kūrinį? O gal kardinaliai priešinga?

Jau kurį laiką ją rašau. Ji bus apie moterį, gyvenančią kaime, kuriame visoms merginoms vaikus atneša gandras, o jai, deja, vienintelei atneša gervė. Mane jau ne vienas įspėjo, kad antra knyga beveik niekada nebūna gera. Man dėl to kažkiek ramiau, tarsi likimas nuima atsakomybę nuo pečių, ir jeigu kas sakys, kad labai blogai, galėsiu su šypsena ir švaria kaip šaltinis sąžine atsakyti: „Toks likimas“.

Ačiū už pokalbį.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų