Gražina Viržonienė. G. Kartano nuotr.

52 Sekundės su kultūra. GRAŽINA VIRŽONIENĖ

52 Sekundės su kultūra. GRAŽINA VIRŽONIENĖ

Panevėžiečiai mena laikus, kai dirigentės Gražinos Viržonienės vadovaujamas moterų choras „Volungė“ – daugkartinis tarptautinių konkursų dalyvis ir prizininkas – garsino Panevėžio vardą toli už jo ribų.

Ne kartą „Volungė“ pripažinta geriausiu moterų choru Lietuvoje. 2001 m. choro vadovei G. Viržonienei suteiktas Lietuvos chorų maestro titulas, o „Volungė“ tapo „Aukso paukštės“ laureate. Choro dirigentė, pedagogė G. Viržonienė ne tik choro „Volungė“ vadovė, bet ir Panevėžio miesto ir regioninių dainų švenčių, 1990 m. Lietuvos tautinės dainų šventės, 1994 m. I ir 1998 m. II pasaulio lietuvių dainų švenčių Vilniuje dirigentė, Lietuvos chorų sąjungos prezidiumo narė. 1986 m. jai suteiktas nusipelniusios artistės garbės vardas.

Esate gimusi ir augusi Kaune. Kaip tapote panevėžiete? Ką jums reiškia gyventi ir kurti Panevėžyje?

Tapau panevėžiete, nors Kaune gimusi ir užaugusi, ir dalį mokslų pabaigusi. Atvažiavau į Panevėžį susipažinusi su savo vyru Juozu Viržoniu. Užuot likusi Vilniuje ar stojusi į aspirantūrą to laikotarpio Leningrade, pasirinkau Panevėžį ir jau daugiau kaip 50 metų jaučiuosi panevėžiete.

Kaip mano vyras sakydavo, optimalus ir pats geriausias miestas Lietuvoje yra Panevėžys. Jame yra visko: ir kaimo, ir miesto, ir gamtos, ir gatvių. Labai daug ir negalvojau, norėjau čia būti, norėjau dėstyti muzikines disciplinas. Atrodė, kad aš čia viską labai gerai dėstysiu, viską labai gerai išmanau, nes pačiai neblogai sekėsi. O atvažiavau ir žiūriu, kad – cha! – reikia vėl suktis, vėl mokytis iš naujo. Pedagoginis darbas – nesaldus darbas, jo reikia mokytis visą gyvenimą.

Mažam mieste yra galimybės kurti, o tą „instrumentą“ – mano atveju chorą – surinkti žymiai sunkiau nei, pavyzdžiui, Vilniuje, kuriame ir gyventojų daugiau, ir aukštosios mokyklos, ten yra ir jaunimo.

Kaip jūsų gyvenime atsirado muzika?

Šešerių metų jau, atrodė, buvau pakankamai gudri – išleido mane į pirmą klasę. Sėdėdavau tame mokyklos suole, mokytoja kažką pasakoja, o aš žiūriu pro langus ir skaičiuoju varnas, kiek atskrido, kiek nutūpė. Žinoma, tokie mano mokymosi metodai mokytojos nesužavėjo. Dėdės dėka, nes jis girdėdavo, kaip aš reaguoju į kokius nors garsus, buvau nukreipta į muzikos mokyklą. Ir ką gi, stojamieji egzaminai – aš sudainuoju „Žemė kėlė žolę“, išploju ritmą, viskas puikiai ir mane priėmė į pirmą klasę. Man viskas puikiai sekasi, bet prie tų visų mokslų reikia labai daug groti. Tai taip ir patekau į dešimtmetę muzikos mokyklą, tarsi atsitiktinai, sukantis iš padėties, kad man pakeistų aplinką, kad tų varnų neskaičiuočiau. O mūsų šeima muzikali. Mano senelis iš mamos pusės grojo trimitu, buvo sielininkas – plukdė sielius Nemunu į Karaliaučių ir buvo kaimo muzikantas. Jo tėviškė Žemoji Panemunė tarp Seredžiaus ir Vilkijos. Iš mamos pusės visi buvo muzikalūs, dainuodavo. O tėvo pusės dainingos buvo tetos. Aš jau nuo mažens tų dainų prisiklausiusi. Ir vieni, ir kiti gyveno labai gražiose vietose, nepaprastai gražūs prisiminimai iš to laiko. Mano tėvas gimė ne Lietuvoje, dėl visiems mums žinomų sunkaus to meto priežasčių, bet jo šeimos gimtosios vietos – Burveliai netoli Isos slėnio. Kokia ten graži gamta, o kai dar tetos joje visokias dainas dainuodavo! Tokia mano vaikystė buvo – tikrai ne be dainų. Čia, kaip ir į bet kurią meno sritį, kai įklimpsti, kai jau pradedi groti, tai paskui vienaip ar kitaip grįžti, nesvarbu, kokia forma, per kažką.

Tai kaipgi toliau vingiavo būsimosios dirigentės kelias, į muziką įklimpęs?

Einu iš mokyklos sykį pro tuomečius Kauno profsąjungų kultūros rūmus, matau, skelbimas – „priimamos naujos narės į kanklių būrelį“. Na, kaipgi ne! Aišku – užlipau. Priėmė. Buvau ten paskui ir solistė. Po kiek laiko mamai pasisakiau, kad noriu stoti į Juozo Gruodžio muzikos mokyklą. Mama sutiko, ji mane visur leisdavo. Įstojau. Baigiau kanklių klasę. Kanklėm begrojant, teko ir su maestro Jonu Švedu pabendrauti, buvau kviesta ir į jo dainų ir šokių ansamblį, bet manęs ta proga nesugundė. Nors dar vis bandžiau toliau keliauti su kanklėmis, bet doc. Prano Stepulio klasėje jau pirmame kurse kone visą parašytą literatūrą ir išgrojau. Galvoju, kaip čia toliau bus? Kur man dėtis? Ansamblis man nebuvo įdomu, jaučiau, kad ne tas. Vasarą po pirmo kurso išvažiavom į Žemąją Panemunę. Ant kalvų po liepom, tolumoj Nemuno vingiai, sėdim trise: aš, mama ir močiutė, ir lyg tarp kitko sakau: šiandien yra stojamieji egzaminai į dirigavimą. Močiutė klausia, kelintą valandą. Jau dabar, sakau. Tai greitai susirinkom daiktus, sėdom į autobusą ir lėktuvu nuskridau į Vilnių. Jos jautė ir žinojo, kad man reikia to dirigavimo, tas artimiausiems žmonėms labai matėsi. Nuvažiavau, tuoj pat nulėkiau į biblioteką, pasikartojau natas, kaip dabar prisimenu, Stasio Šimkaus „Vėjo dukrą“ ir Džiuzepės Verdžio „Šlovės chorą“ iš operos „Aida“. Pamenu, Konradas Kaveckas buvo komisijoje. Mane iškart priėmė į antrą kursą. Tada pareiškiau, kad noriu mokytis tik pas Anicetą Arminą, niekur daugiau. Jis buvo ką tik grįžęs iš Leningrado, buvo baigęs choro dirigavimo studijas Leningrado valstybinės N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos aspirantūroje (prof. E. Kudriavcevos klasė). Jau buvau pasidomėjusi savo būsimojo dėstytojo studijų specifika, žinojau, kas tai yra, ir labai norėjau pas jį pakliūti. Jis turėjo naujausių žinių, tad iš jo gavau tą, apie ką svajojau, ir būtent šis dėstytojas man suteikė tiek daug. Yra toks posakis, kad dirigavimas tamsus reikalas, o kad nebūtų tamsus, tai ir spraudžiausi pas jį – pas Anicetą Arminą. Jis dirbo nepaprastai įdomiai, nepaprastai kruopščiai ir vis sakydavo, kad reikia „detales išžiūrėti“. Jo dėka įgijau dirigavimo techniką, kurią vėliau perdaviau ir savo mokiniams. Taip ir tapau dirigente. Čia buvo mano kelias. Tais metais, kaip tik po studijų baigimo, gimė sūnus, nespėjau su visais kursiokais baigiamojo egzamino išlaikyt, teko atvažiuoti atskirai.

Papasakokite plačiau apie profesinę dirigento specifiką.

Dirigentą palyginčiau su geru treneriu. Visas darbas, kol kūrinį atrandi, kol jį padarai tokį, kokią viziją esi susikūręs, vyksta prieš koncertus. Kai jau randi kūrinį, degi nekantrumu, kaip greičiau jį atiduoti kolektyvui ir dirbti, kad suskambėtų būtent kaip reikia. Kol galiausiai gauni tokį rezultatą, kokio siekta. O rezultatas susideda iš labai daug detalių, nes dirbi su kiekvienu choristu atskirai, ir su grupe atskirai, ir su visu choru kartu. Į tave eina viskas. Choristai žiūri į tave, stebi, ką tu jauti, kaip tu jauti, ko iš jų prašai.

Kartą kalbėjau su viena mylima savo choriste ir pasidalijau mintimis apie tai, kaip jaučiausi save pamačiusi nufilmuotą, žiūrėdama į save iš šalies ir atrasdama, kur sau nepatinku. O ji man ir sako: „Vadove, mes juk nežiūrėdavom į jūsų kūno išraišką, mes jausdavom tas bangas, kurios iš jūsų eina, ir ko jūs reikalaudavot, tą mes, išsinerdamos iš kailio, ir darėm“. Turi tą emociją taip įvaldyti, kad ji būtų tavo rankoj, kūne, eitų iš tavęs, turi valdyti, suvaldyti, bet to neturi matytis. Kita pusė – publika, kuri yra už dirigento nugaros. Jos nematai, bet jauti smingančius į nugarą žvilgsnius. Dirigentas atsiduria tarsi tarp dviejų, iš skirtingų pusių sklindančių, energinių srovių ir turi atlaikyti spaudimą. Tas yra nelengva, tad po koncertų būdavau tiek išsisėmusi, kaip po gero fizinio krūvio.

Atskiras darbas yra suderinti choristų balsus tarsi instrumento stygas. Kai atėjau vadovauti Panevėžio prekybos valdybos moterų chorui, radau visiškai dar mėgėjišką kolektyvą, kuris nebuvo pramokęs muzikos rašto, bet balsinę medžiagą turėjo gražią, nes vadovė prieš mane buvo išreikalavusi didelio garso. Kol aš apsisprendžiau, ko man norisi, kokią spalvą, kokį tembrą noriu gauti, kaip turi choras skambėti, koks jo turi būti balsas! Pradėdavau nuo vienos merginos, ji man dainuoja, ją mokau, kai gaunu tai, ko maždaug siekiu, kviečiu kitą. Tada dainuoja dviese, siekdamos, kad tie balsai susilietų.

Ar pritartumėte minčiai, kad muzika ne tik profesija, bet ir dvasinis įrankis?

Taip yra, jeigu muzikuojantis, dainuojantis turi galimybę išjausti muziką. Jeigu jis yra tame veiksme, tarsi jaučia, kad per save neša tą muziką. Kiekvieno dirigento ar vadovo ir yra didžioji užduotis paversti tuos dainininkus, muzikantus tokia mase, kuri išjaučia, kuriems muzika suteikia tam tikrą katarsį – jie dalyvauja procese atkurdami kompozitoriaus parašytą ar liaudies muziką, išpuošdami ją dar visokiais vingiais. O taip save subalansuodamas muzikuojantis žmogus dar turi sugebėti perduoti visa tai klausančiajam. Atkreipkite dėmesį, pavyzdžiui, į grojantį muzikantą, juk būna, kad net matosi, kaip jis jaučia. Kaip bet koks meno kūrinys, muzika gali būti atlikta „plokščiai“, o gali būti turtinga spalvų, potėpių, tūrio.

Panašu, kad besiklausantis koncerto net nenutuokia, kiek valandų praleista beieškant, bešlifuojant kūrinį, kad jis skambėtų publikai. O ar yra tekę diriguoti ekspromtu, kitam chorui?

Yra buvę visko. Sunku viską ir išvardyti. Bet vienas iš tokių sunkiausių ir labai atsakingų momentų buvo koncertuoti beveik nepasirengus – buvo tik viena repeticija. Mes turėjome atlikti Džiovanio Batistos Pergolezio „Stabat mater“ su Sauliaus Sondeckio vadovaujamu kameriniu orkestru. Aš ruošiau chorą ir įsivaizdavau, kad atvažiuos S. Sondeckis ir diriguos orkestrui. O jis vieną gražią dieną ir sako, kad neatvažiuos ir teks man pačiai padiriguoti. Laiko nebėra, galvojau, prapulsiu – prieš orkestrą dar niekada nebuvau stovėjusi. O dar orkestras tokio lygio! Bet tada įsitikinau, kad kuo aukštesnis muzikantų lygis, tuo lengviau viskas pasidaro. Tuomet atlikom tą koncertą Panevėžyje, tuometiniuose „Ekrano“ kultūros rūmuose. Tai buvo įvykis, kuris mane labai supurtė, bet kadangi aš turėjau puikiai įvaldytą dirigavimo techniką iš savo mokytojo A. Armino, tai techninių problemų nebuvo.

Praėjusią savaitę susitikome Panevėžio savivaldybėje, miesto mero kabinete, buvote pasveikinta asmeninio jubiliejaus proga. Ceremonijoje dalyvavo ir buvęs jūsų mokinys, choro dirigentas, dainininkas (baritonas), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Dainius Puišys. Besiklausant buvusio mokinio jums skirtų žodžių, neapleido jausmas, kaip svarbu tas tęstinumas ir pasididžiavimas, kad mokiniai pasiekia aukštumų.

Žinoma, kad tai svarbu. Bet aš niekada nesirinkau studentų. Nors ir pedagoginis darbas nebuvo man pats mieliausias. Man jis buvo labai sunkus. Pedagoginis darbas visų pirma yra kova už žmogų, kad jis taptų žmogumi. Ypač pirmi dveji metai. O dirigavimas – specifinė specialybė. Buvo visko, buvo visokių studentų.

O ar jūsų namuose skamba muzika?

Be abejo! Su „popsu“ nelabai draugauju. Kai išėjau į pensiją, tada man buvo įdomus laikotarpis – lyg atsvarai domėjausi visiškai kitokia muzika, pavyzdžiui, grupe „Queen“.

Dažniausiai klausausi smuiko arba fortepijono koncertų įrašų. O pastaruoju metu ir savo anūkės įrašų. Mano anūkė labai šiltas žmogus. Ji studijuoja Glazge, Škotijos karališkojoje muzikos akademijoje ir atsiunčia savo įrašus, prašydama mano įvertinimo. Kartu paklausau tos muzikos, labiau susipažįstu su fortepijoninių koncertų repertuaru. Iki tol fortepijoninė muzika man buvo mažiau pažįstama, o dabar turiu galimybę tobulėti šioje srityje. Klausausi ir žaviuosi.

O muzikos klausotės per savo profesinę prizmę? Ar leidžiate sau mėgautis garsu nevertindama?

Negaliu sakyti, kad muzika mėgaujuosi, kaip paprastas klausytojas. Tai – profesiniai reikalai. Kai klausau, visada ta profesinė ausis tikrina ir tarsi negali kitaip. Muzikinis takelis nelieka nepastebėtas nei teatre, nei filme.

Kas jums yra kūryba? Ar galima kūrybą laikyti pašaukimu?

Tai sunku nusakyti. Tiesiog ateina momentas, kai jauti, kad iš tikrųjų gali. Bet, ko gero, niekada iki galo nežinai, ko esi vertas, iš kur atsiras jėgų, kur rasi vieną ar kitą emociją, iš kur išplauks. O muzika apskritai yra laiko menas, kurią nusakyti tikriausiai neįmanoma.

Daug yra kuriančių žmonių. Jie kažką daro, nes jiems tas kažkas pavyksta – lipdo, piešia… Kiekvienas jų turi tik jam būdingą matymą, jis mato tai, ko kiti net nepastebi. Ar gali sakyti, kad jis yra pašauktas? Gal… bet gal ir nebūtų sąžininga taip sakyti. Aš nežinau.

Ačiū už pokalbį!

Galerija

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų