-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
***
Gintarai, nelabai tikėtina, bet visgi įsivaizduokim, kad kažkas jūsų nepažįsta. Kaip prisistatytumėt?
Pagal profesiją esu diplomuotas aktorius. Televizijos laidų, valstybinių ir nevalstybinių švenčių, įvairių renginių vedėjas. Esu aktorius, šiuo metu neturintis sutarčių teatre.
Aktorius, renginių, vedėjas, televizijos veidas, tėvas, vyras, draugas, bičiulis – gausybė jūsų asmenybės pusių. Paklausiu kaip aktoriaus: koks vaidmuo pačiam svarbiausias?
Sudėtingas klausimas. Turbūt kiekvienas gyvenimo etapas turėjo savo vaidmenis. Vienu metu svarbiausias buvo tėvo vaidmuo, kai žmonai emigravus likau vienas su 5 metų dukra. Šis vaidmuo nesibaigiantis. Kai mokiausi konservatorijoje (dabar Muzikos akademija), buvo svarbūs studento, aktoriaus vaidmenys, kurie įsimintini liko visam gyvenimui. Buvo etapas, kada labai didelę gyvenimo dalį užėmė kūrybinė veikla televizijoje, buvo etapas, kada kūriau ir stačiau namus Palangoje. Kai atsirado anūkų, labai svarbus tapo senelio vaidmuo. Esu jiems vienintelis senelis. Sudėtinga su tuo vaidmeniu tvarkytis, nes senelis dar dirbantis. O po ilgų klaidžiojimų ir ieškojimų atsiradęs vyro vaidmuo tęsiasi jau trečią dešimtmetį. Kūrėm šeimą, kuri nebuvo tokia paprasta, nes abu su Jūrate turėjom mažamečius vaikus. Galima būtų vardinti ir vardinti. Kiekvienas etapas, kiekvienas laikotarpis turi savo bruožus. Dabar didelį vaidmenį vaidina kantrybė. Supratimas, kad esamos situacijos negali pakeisti ir belieka kantriai išlaukti. Pamažu į gyvenimą grįžo televizija, kurioje kas savaitę filmuojame laidas. Šiame etape svarbu viską padaryti kokybiškai, nes ir metai eina, juk dabar jaunystės kultas – visi žiūri ir laukia, ir stebi: kaip čia jis? Ar dar gali? Toks, sakyčiau, išlikimo vaidmuo. Jau 30 metų , kai vedu valstybines šventes. Tai irgi vaidmuo, susijęs su mano profesija.
Gintaras Mikalauskas – tarptautinio meninio stiklo simpoziumo GlassJazz renginio vedėjas Panevėžyje 2020 metais. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.
Išgirdus įspūdingą jūsų balso tembrą, regis, net abejonių nekyla – jūs scenos žmogus. O vis dėlto – kodėl aktorystė?
Aš užaugau teatre. Senajame Panevėžio dramos teatre (Respublikos g. – aut. past.). Jame vaidino mano teta Romualda Mikalauskaitė-Zabarauskienė. „Teta Uoma – ožka“, – šaukdavau mažas, nes ji vaidino „Katės namuose“. Jos vyras V. Zabarauskas buvo dešinioji Juozo Miltinio ranka, tėvas Vytautas Mikalauskas rašė muziką spektakliams. Augau kūrybingoj šeimoj, abu mano tėvai muzikai. Kai apsiprendžiau tapti aktoriumi, teta buvo labai laiminga, kad kažkas seks jos keliu, ir padėjo ruoštis stojamiesiems. Ji labai mane mylėjo. O mama labai nenorėjo, kad stočiau į aktorinį, nes matė, kokie bohemiški vakarėliai vykdavo senelių Mikalauskų namuose Kanklių gatvėje. Ji norėjo mane matyti architektu, o aš sakydavau, kad ne tik kiškio, bet ir namo nemoku nupiešti. Matyt, viskas buvo genuose.
Tą mano balso tembrą pastebėjo labai anksti, dar stojant į akademiją. Jau antrame kurse pradėjau vaidinti akademiniam teatre. Tik niekada nemaniau, kad skaitysiu poeziją. Atsimenu, scenos kalbą akademijoje dėstė dabar jau šviesios atminties prof. Stefa Nosevičiūtė. Ji visada norėjo, kad dalyvaučiau visokiuose konkursuose. Buvo toks tarptautinis V. Jachontovo konkursas tuomečiame Leningrade. O man visą laiką buvo baisus tas momentas, kada reikėjo stovėti prieš auditoriją ir skaityti poeziją ar kūrinio ištrauką, nors puikiai mokėjau ir rusų kalbą. Visada pykdavomės, būdavo surepetuota, vyksta atranka, antras turas, kas važiuos į tą Leningradą, ir aš ateinu į konkursą, pasirodau dėstytojai, o į sceną neišeinu. Aš buvau taip ją supykdęs. Tuomet tai būdavęs kažkoks laukinis jaudulys. 1980 m. naujai atsidariusiame Akademiniame dramos teatre buvo statomas J. Marcinkevičiaus „Prometėjas. Ikaras“. Vadinau Ikarą. Eglė Gabrėnaitė, Romualdas Ramanauskas, Laimonas Noreika – aplink vienos legendos, o aš pacaniukas, studentas. Atsimenu, kaip per repeticiją režisierius H. Vancevičius vijo mane nuo scenos šaukdamas – „Mikalauskai, pas tave bulvė burnoj!“ Galvojau, kad išvis mane išmes. Po repeticijos pasisodino ir pasikalbėjom. Ir šiandien negaliu pasakyti, kad scenoje nesijaudinu. Tik tas jaudulys dabar jau kitoks.
Kaip nutiko, kad šiandien tas aktorius labiau žinomas renginių vedėjo amplua?
Labai anksti pradėjau vesti renginius. Visokių jų yra buvę: švenčių, loterijų, aukcionų ir daug kur … Gal tik viešnamyje nebuvau, bet striptizo klube teko vesti renginį, net katilinėj vienos firmos vakarą ir net prie Lenino paminklo teko skaityti. Pamenu, aktorius ir skaitovas Arnas Rosenas, kuris tuomet vesdavo visas valstybines šventes, pasakojo, kad sykį sunerimo – iki renginio liko savaitė, o jam niekas neskambina, kelios dienos liko, vis tiek neskambina, įsijungia televizorių, ogi – Mikalauskas renginį veda! Renginių organizatoriai, pastebėję mano balso tembrą, pradėjo kviesti kaip kaip vedėją. Iš pradžių sunku buvo tą savo panevėžietišką tartį sutvardyti. Nors į Vilnių atvažiavau penktoje klasėje, bet tą tartį dar ilgai „apdirbinėjau‘. O dar niuansai dėl oro salygų. Kai šąla balso aparatas, tai tokių garsų ar žodžių gali ištarti, kad nebesugrąžinsi. Net buvo aplankiusios mintys pasitraukti. Paskui pamąsčiau, kad jeigu kažko nesugebi prie mikrofono, tai mokykis. Teko mokytis dirbti įvairiomis sąlygomis. Buvau „įmestas“ ir į netikėtas situacijas. Kad ir Panevėžyje vykstantis tarptautinis meninio stiklo simpoziumas „GlassJazz“. Pirmą kartą atėjus vesti vakaro, net marškinėlius teko kelis kartus keisti – nuo karščio buvau šlapias. Su metais ateina supratimas, kad turi padaryti maksimaliai, o jei negali, nedaryk. Nesvarbu, kur yra scena, renginys vienam žiūrovui ar daugiatūkstantinei miniai, vis tiek scena yra kaip rentgenas.
Suprantama, kad protokoliniuose renginiuose paprastai viskas būna sustyguota iki smulkmenų. Bet kituose, kaip sakote, nutinka visokių smagių ir netikėtų dalykų. Pasidalinkite, kiek tos improvizacijos juose?
Taip, protokoliniai renginiai sustyguoti iki smulkmenų, bet ir juose būna šiek tiek improvizacijos. Retai kuriam renginyje vedėjui rašo tekstą. O kiek įvykių nutikę! Kad ir televizijoje vedant „Sekmadienio loto“, kai tiesioginiame eteryje užlūžo kompiuteriai ir žiūrovai negalėjo prisiskambinti. Dviejų valandų tiesioginė transliacija, o savo ausinuke girdžiu balsą –„daryk ką nors“. Visa laimė, kad tada su manim buvo Asta Pilypaitė, jai teko dainuoti. Ir aš šokau ir dainavau kartu, taip kelias dainas teko atlikti, kol prasimušė pirmasis prisiskambinęs. Bet kompiuteris toliau striginėjo, tad kamantinėjau žmogų apie šeimą, uošvę, kotletus, kad tik laiką pratempčiau. Ir jis neiškentęs sako: „Tai kada trauksim?“ O aš atkertu: kuo čia dėtas žaidimas, man labai įdomus tavo gyvenimas.
Yra daug tokių visokių istorijų.
Kartą vedu sausio 13-osios renginį, drimba sniegas, stiprus vėjas. Stoviu su skėčiu. Mikrofonas paremtas plytomis. Sulig žodžiais „gerbiamieji…“ atskriejo toks staigus vėjo gūsis, kad mano skėtį išlenkė, vos spėjau pagauti mikrofoną, o dar tekstą rankoje reikėjo laikyti. Taip pusę renginio ir pravedžiau gaudydamas tą vėją. Kadangi stovėjau už atlikėjų nugarų, tai labai ir nekrito niekam į akis.
Sekmadienio loto, tokiame dideliame dubenyje – bilietų šaknelės, turime traukti po 10 laimėtojų. Staiga trūksta grandinės ir su didžiuliu trenksmu tas bliūdas krenta, o pasitraukti negaliu, nes tiesioginis eteris. Pasisukti irgi negaliu, nes kamera nukreipta tiesiai į mane, tik jaučiu, kad mano partnerė nutilo, viskas, galvoju, tikriausiai tas bliūdas jai kojas prispaudė. Pritaikęs progą akies krašteliu pamatau jos perbalusį veidą. Tik paskui ji prisipažino, kad galvojusi apie mane, nes iš susijaudinimo taip greitai pradėjau tekstą skaityti.
Arba buvo, kad jau noriu pradėti traukti pirmąjį laimingų skaičių dešimtuką. Vėl tiesioginis eteris. Man į ausinę sako – netrauk! Kalbinu žmones, daliju prizus, kuriuos galiu dalyti, kalbuosi pats su savim, o ausinėje vis tas pats „netrauk“ ir niekas neaiškina kodėl. Pagaliau, galvoju, vis tiek trauksiu, kas bebūtų, nes laida krypsta į antrąją pusę, ausinėje išgirstu – „trauk, trauk“, pasirodo, kompiuterininkas tik dabar atėjo.
Didžiulis renginys, keičiasi atlikėjai, vienas pabaigia ir jau pristatytas kitas. O jis, pasirodo, dar neatvažiavęs, nes pakeliui nuleido padangą. Va tada jau prasideda tikra improvizacija, nes turi užimti didžiulę minią kokias 45 minutes.
O vieną privačią šventę organizatorė iki šios dienos prisimena. Joje turėjo dalyvauti keli atlikėjai. Man sako, kad vienas atlikėjas jau tuoj tuoj bus. Laikas eina, jo pasirodymas vėluoja, panašu, kad jis niekaip nespės atvykti. O pagal programą maistas turėjo būti paruoštas tam atlikėjui koncertuojant. Turiu kažką galvoti, kad laiką pratempčiau. Dabar tiksliai neprisimenu kiek, bet visą tą laiką aš pristatinėjau meniu. Apie jį kalbėjau, nes pavadinimai buvo visokie įmantriausi. Žaidėme su tuo meniu, galų gale vienas svečių nebeištvėrė – „ar duosi jau pagaliau valgyt, net seilės tįsta“. O tuo metu virtuvė jau spėjo ir maistą paruošti.
Visko būna.
G. Mikalauskas su tėvais Vytautu ir Irena Mikalauskais 1961 metais. Asmeninio archyvo nuotr.
Gimėte Panevėžyje. Nors dar vaikas buvote išvežtas gyventi į Vilnių, daug ką šis gyvenimo pasikeitimas pakoregavo jūsų gyvenime. Bet kiek jus pažįstu, nesu girdėjusi, kad kada būtumėte išsižadėjęs Panevėžio. Tai kaip jūsų gyvenime atsirado Palanga?
Visada laikiau save panevėžiečiu. Matyt, stiprios šaknys, stipri mūsų giminės genetika. Daug laiko praleidau su močiute Zofija Petkūniene. Ji muzikė. Tarp kitko, sakydavo, kad Panevėžyje nėra ponų, yra tik ponia Petkūnienė. O seneliai iš tėvo pusės buvo tarnautojai. Senelis dirbo spirito fabrike, močiutė visą gyvenimą pradirbo pašte, jų sūnus, mano tėvas – kompozitorius. Net gimnazija jo vardu pavadinta, už ką esu labai dėkingas. Mano sesutė muzikė ir jos vaikai neatsilieka: dukra šokėja, sūnus groja klarnetu, dėsto. Vaikystėje aš taip pat grojau, lankiau muzikos mokyklą. Tik tėvų skyrybos paliko labai skaudžią žymę mano gyvenime. Be to, persikėlėme į Vilnių ir muzikinis kelias nutrūko. Į Vilnių buvau išvežtas ne savo noru. Panevėžyje dabar telikę kapai, kažkada su seserimi buvom atvažiavę apžiūrėti senųjų mūsų šeimos namų.
O Palangą pažinau seniai, kiek save prisimenu, tėvai veždavo prie jūros. Po to, kai jau pats auginau dukrytę, visada važiuodavome prie jūros, kai tik galėdavau ištrūkti. Visada Palanga traukė, puoselėjau svajonę apie namus prie jūros. Ji atrodė nereali. Taupėm. Vienu metu pasitaikė taip, kad užtikom parduodamą sklypą, kuris kainavo tiek, kiek tuo metu kainavo „Subaru“ automobilis. Taigi 2004 m. pradėjom statybas. O dabar mes tiesiog laimingi, nors abu su žmona Jūrate dirbom labai daug. Taigi, ta, regis, neišsipildanti svajonė išsipildė. Čia dabar ir gyvenam. Nesvarbu, kur gyvenu, bet Panevėžys mano gimtasis miestas ir taip bus visą gyvenimą. Panevėžį ir Lietuvą garsina labai daug panevėžiečių, didžiuojuosi tuo. Taip pat didžiuojuosi galėdamas pasakyti, kad esu iš Panevėžio. Labai džiaugiuosi „Metų panevėžiečio“ įvertinimu, man tai labai svarbu, nes čia mano šaknys. Džiaugiuosi matydamas, kaip Panevėžys keičiasi, gražėja. Džiaugiuosi galėdamas kažką dėl savo miesto padaryti.
Gal atsimenate pirmąjį renginį, vestą Panevėžyje?
Koks buvo pirmas, jau nebeatsimenu, bet atsimenu 500-ąjį, jubiliejinį miesto gimtadienį, kai mane pamačiusi eisena šaukė „Gintarėli!“ Nes loterija televizijoje tuo metu buvo labai populiari ir man ta mažybinė vardo forma tuomet buvo labai prilipusi. Tiek daug tų renginių Panevėžyje buvo! Jie man visi mieli. Su didžiausiu malonumu važiuoju jų vesti, juose dalyvauti. Net jeigu ir nėra galimybės mokėti man honoraro, aš visada atvažiuosiu. Pinigai čia nėra esmė, bet tai galioja tik Panevėžiui.
Esate Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos bičiulis, globėjas. Teko jus ne kartą sutikti bibliotekos renginiuose. Tai kaipgi su ta poezija? Koks poetas jums artimiausias?
Man poezija – penas sielai. 1994 m. „Poezijos pavasaryje“ kaip skaitovas net laureatu esu tapęs. Dabar galvoju, kad ir tą vaidmenį reikia atgaivinti. Skaitant poeziją reikia ne tik smegenis įtempti, tekstus atsiminti, bet širdis turi virpėti. Pasiilgstu tų kūrybinių vakarų. Jau tariamasi su viena kita biblioteka, kad kai tik bus leidžiama, vėl rengsime skaitymo vakarus. Skaitau ir B. Brazdžionį, ir J. Marcinkevičių, bet artimiausia Ramutė Skučaitė, su kuria sieja ir artimas, toks šiltas žmogiškas ryšys.
Gintaras Mikalauskas su sesute Daina, 1966 metai. Asmeninio archyvo nuotr.
O koks Gintaro Mikalausko gyvenimas už scenos, televizijos ekrano, be juodo smokingo su varlyte? Ko nemato žiūrovas?
Gal ir reiktų atskirti, kur asmeninis gyvenimas, kur darbas. Svarbiausia yra į viską, ką darai, įdėti širdį. Aš labai mėgstu darbus namuose, juos tvarkyti, puoselėti aplinką, mielai pjaunu žolę. Namus ilgus metus vis tobulinam, vis gražinam ir tai mane nuramina.
Mėgstu priimti savo namuose draugus. Patinka jūra, vanduo. Plaukioju kasdien po 1,5 km. Mėgstu pasivaikščiojimus jūros pakrante. O jeigu tingiu, tai net tingiu tingėt.
Stebiuosi, kaip jūs visur spėjate. Net sunku suskaičiuoti, kiek ir kokiuose renginiuose, televizijos projektuose esate dalyvavęs, spektakliuose vaidinęs, regis, keliems gyvenimams užtektų. O ir gausybėje straipsnių, televizijos laidų esate išklausinėtas. Gal kada yra kilęs klausimas sau pačiam, kurio dar vis niekas nepaklausė?
Mano profesijos žmogui visada svarbiausi klausimai ir susiję su profesija. Klausimai apie asmeninį gyvenimą gal ir neglumintų, jeigu būčiau nepadaręs skaudžių klaidų. O ko gi norėčiau savęs paklausti? Šią minutę iškyla gal tik retorinis klausimas, suprantant, kad metai bėga: „Mikalauskai, tai kada į pensiją?“
Manau, kad jūsų profesijos žmogui tokia sąvoka kaip pensija neegzistuoja, nes ir pats sakote, kad teatras – tai diagnozė. Ačiū už pokalbį!
Kalbėjosi Indrė Stulgaitė-Kriukienė
