52 Sekundės su kultūra. GINTARAS KERBEDIS

52 Sekundės su kultūra. GINTARAS KERBEDIS

„Save laikau miesto kultūros darbuotoju, ne menininku, nes jokiai konkrečiai meno sričiai neatstovauju. Esu kultūros lauko žmogus, kuris dažniausiai užsiima kultūros proceso organizavimu“, – paprašytas prisistatyti vardija Gintaras Kerbedis – nenustygstanti siela, kultūros renginių organizavimo dirigentas, žmogus orkestras, šiuo metu besirūpinantis, kad Panevėžio muzikinis teatras būtų girdimas ir matomas.

Esate panevėžietis. Tikriausiai ne vienam knieti sužinoti, ar turite giminystės saitų su garsiuoju geležinkelių tiesybos ir tiltų statybos inžinieriumi, mokslininku Stanislovu Kerbedžiu, kurio vardu pavadinta viena didesnių Panevėžio gatvių?

Jau labai seniai, 60 metų, esu panevėžietis. O tos sąsajos su S. Kerbedžiu pakankamai tolimos –septynios kartos atgal į protėvius iš tėvo pusės. Septinto protėvio vienas iš sūnų Stanislovas ir buvo su tiltų projektavimu susijusi šaka. Mūsų šaka išaugusi iš jo brolio. S. Kerbedis tarnavo caro Rusijai, statė tiltus, su Panevėžiu susiję greičiau jo giminaičiai. Šito tiltų statytojo broliai buvo nemaži fundatoriai, pavyzdžiui, pirko Naujamiesčio bažnyčiai vargonus – tuos, kurie sudegė per tą garsųjį gaisrą. Taip pat susiję su ligoninės statyba XX a. pradžioje. S. Kerbedžio giminės, jo palikuoniai gyvena Lenkijoje, o mes nieko bendro, tiesą sakant, su jais neturėjom, nes sovietmetis bet kokius ryšius, bet kokią bendrystę žlugdė.

Mano tėvas yra iš Žemaitijos, jo protėviai iš Naudvario. Iš tėvo pusės senelių matyti negalėjau, nes tėvas anksti tapo našlaičiu. Savo giminės genealoginį medį esam išsiaiškinę maždaug iki XIII a. Tos medžio šakos driekiasi link Kauno, truputį Vilniuj, nors didžioji dalis Kerbedžių giminės XIX–XX amžių sandūroje pasitraukė į Vakarus ir į Lenkiją.

Kokia buvo jūsų vaikystė? Kokie keliai atvedė kultūros renginių organizavimo link?

Mus visus mama atidavė į Muzikos mokyklą. Laisvo laiko neturėjom, muzikavome mokykloje, kurioje buvo dar visokie rateliai, arba šeimoje. Rengdavome šeimyninius koncertus, aš turėjau ten menkiausią vaidmenį – mušdavau būgnelį ir trikampį. Visi keturi šeimos vaikai grojo. Po mokyklos įstojau į Konservatoriją, į Sauliaus Šiaučiulio džiazo klasę. Prasimokiau dvejus metus ir, labai norėdamas pasiekti rimtų rezultatų, patempiau ranką taip, kad nebegalėjau groti visiškai. Ir va, dabar kaire ranka nebegalėčiau ritmiškai sugroti gamos. Kaip muzikui taip viskas ir pasibaigė, teko pasukti į kitą, lygiagrečią specialybę – kultūros ir švietimo darbo organizavimą. Baigiau šias studijas labai lengvai, beveik raudonu diplomu, buvau kvailai kruopštus. Kad ir kaip studentiško gyvenimo sūkuriuose besisukdamas, 8 valandą ryte aš jau sąžiningai būdavau auditorijoje. Kad ir miegodamas, bet sėdėdavau ir užsirašinėdavau visas dėstomas paskaitas. Literatūros tais laikais daug nebuvo. Kai kurių dėstytojų tuomet mums dėstyta medžiaga iki šiol praverčia. Viena įsimintiniausių buvo Lidijos Surginienės disciplina – kultūros renginių formų pažinimas ir renginio režisūra. Deja, jokia forma dabar tos medžiagos niekur nerasi. Atpažįstu renginio formą, žinau, kas joje turi būti, kas privalomai gali būti ir ko galėtų ir nebūti. Dabar pasitaiko renginių, kurie yra nepavykę, nors lyg ir vyksta. Taip yra dėl žmonių, kurie pripuola tuos renginius organizuoti, neturėdami reikalingų žinių, stokoja kompetencijos. Mokėmės ir dailės, ir muzikos, buvo ir architektūros istorija, ir režisūra, sceninio judesio užsiėmimai, šriftas, vizualizacijos. Informacinių technologijų dar nebuvo, viską vizualizuodavom rankiniu būdu ant didelių popierinių paklodžių.

Esate Panevėžio muzikinio teatro atstovas ryšiams su visuomene. Kiek nuo jūsų priklauso teatro žinomumas?

Mano darbas Muzikiniame teatre susijęs su turiniu: kaip formuoti tekstus, kokius renginius daryti. Mano pareiga, kad teatro veikla būtų žinoma, o ji žinoma, jeigu kas nors vyksta. Pandemija teatrui ne taip lengvai praeis. Nors sergamumo rodikliai dar yra gana gąsdinantys, bet, karantino sąlygoms švelnėjant, jau išeinam į erdves, ten, kur galim išeiti, pavyzdžiui, į bažnyčias. Nes tikri instrumentai – mediniai, pučiamieji ar styginiai – lauke neskambės, ant saulės ir lietaus jų neišneši. Po truputį galima leisti žiūrovus ir į teatro erdves. Dviejose bažnyčiose dabar vyksta renginiai, katedroje numatytas didžiulis renginys birželį, Gedulo ir vilties dieną.

Kaip jums atrodo, kodėl likimas atvedė į Muzikinį teatrą?

Vaikystėje muzikuodavome mokykloje visokiuose choruose, ansambliukuose, ruošdavomės dainų dainelės konkursams. Tokios veiklos buvo be galo daug, nors ir gan mėgėjiškos. Respublikos gatvėje veikę senieji kultūros namai, senasis teatro pastatas nuo vaikystės man žinomi kaip namai. Kai baigęs studijas buvau paskirtas ten dirbti, tas pastatas, nors ir be galo jaukus ir pažįstamas, po didžiųjų Klaipėdos konservatorijos rūmų atrodė toks mažiukas, susmegęs į žemę. O juk ten prasidėjo Muzikinio teatro veikla – 1914 m. pastatytas pirmas muzikinis spektaklis.

Kuo Panevėžio muzikinis teatras ypatingas?

Mūsų teatras turi ir teatro, ir koncertinės organizacijos požymių. Jo sudėtyje – trupė, simfoninis orkestras, pučiamųjų orkestras „Garsas“, mišrus choras, styginių kvartetas. Toks derinys, ko gero, vienintelė išeitis – vien su spektakliais ar vien su koncertais neišgyventume. Didelis teatras Panevėžiui būtų pražūtis, miestas jo nepatemptų. Visi teatro pastatymai irgi pritaikomi kamerinei aplinkai. Piniginiai reikalai labai lemia ir paties teatro veiklos krytis, spektaklių apimtis bei repertuarą.

Muzikiniam teatrui operetės, miuziklai, operos yra prabangos dalykas. Tai labai brangus menas ir jis be galo skiriasi nuo kitų meno sričių. Tapytojas nutapo paveikslą ir šis lieka ilgam, o čia nuskambėjo koncertas ir jau kitą sekundę jo nebegirdi, jo nebėra. Visą laiką jį reikia atkurti iš naujo ir tai didžiulis darbas. Būna, vieną kartą nelabai sėkmingai, kitą sykį labai sėkmingai pavyksta, tai yra nuolatinis to muzikos pasaulio procesas ir jis be galo varginantis. Nepalyginamai labiau nei materialiosios meno sritys. Turėti muzikinį teatrą yra iš tiesų labai rimto miesto požymis. Ir išlaikyti tokį teatrą, kad jis neiškristų iš gyvenimo konteksto, labai sunku.

Mūsų teatre 27 metus, jau nekalbant apie jo priešistorę, buvo statomi klasikiniai senųjų kompozitorių kūriniai, operos, bet jau atsiranda ir naujų spalvų su dabar rašomais miuziklais. Tokiais kaip „Muzikos garsai“, „Mano puikioji ledi“, kurie kyla jau su modernesnės muzikos tradicija.

Kaip svarbu miestui turėti teatrą, puoselėti kultūrines tradicijas?

Pats muzikinis teatras, kaip žanras, šiame mieste jau turi daugiau nei 100 metų istoriją. Muzikinių spektaklių tradicija Panevėžyje gyvuoja nuo XX a. pradžios, kai 1904 metais panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, pradėjo busti visuomenės kultūrinė ir tautinė savimonė. 1913 metais muziką pirmajai operetei „Kaminkrėtys ir malūnininkas“ sukūrė Vladas Paulauskas ir su savo vadovaujamu choru sėkmingai ją pastatė. 1915-aisiais publika išvydo M. Petrausko operetes „Adomas ir Ieva“, „Consilium facultatis“, vėliau daugybę kitų muzikinių spektaklių. Tai jau tapo miesto savastimi. Jeigu, pavyzdžiui, nebūtų Panevėžyje stiklo fabriko buvę, gal nebūtų čia dabar nei keramikų simpoziumų, nei stiklo. Bet tik ilgametis nuoseklus kultūrinio traukinio važiavimas, inercija vienoje ar kitoje kultūros srityje suformuoja tokius dalykus. Panevėžyje turtų žymiai daugiau nei mano paminėti, bet mes neturime patrauklaus kraštovaizdžio ir įspūdingo vandens telkinio, nei Šventosios upės, nei Rubikių ežero, nei pušynų, kaip, sakykime, Anykščiai, kurie tapo Aukštaitijos kultūrinio turizmo sostine. O jie kantriai ir kruopščiai, bemaž 150 metų, formavo savo kultūrinio turizmo idėją, pradedant A. Baranausku, A. Vienuoliu ir baigiant Arklio, Angelų muziejais, Lajų taku, išnaudodami kraštovaizdį.

Panevėžys susiformavęs kaip pramonės miestas ir jam lūžti į kultūrinį bus nelengva, nors tokia šaka turi išaugti. Reikia tikėtis, kad prie tokio kultūrinio augimo svariai prisidės ir Stasio Eidrigevičiaus menų centro atsiradimas. Nors dėl to dar daug ką teks nuveikti. Kokia gali būti muzika, jeigu neturėsime akustinės salės. Ne pritaikytų patalpų, kur instrumentai priversti skambėti su įgarsinimu, bet rimtos salės, nes akustiniai instrumentai skamba tiktai natūraliai. Jeigu tokią salę turėtume, ji būtų visada pilna ne tik vietinių žiūrovų, bet ir suvažiavusių iš aplinkinių vietovių. Beje, Muzikinio teatro salė irgi turėtų būti panaši. Tų dalykų mieste labai labai reikia.

Kodėl žmogui reikia kultūros?

Kai po mokslų pradėjau dirbti Panevėžyje, darbo reikalais tekdavo mažiausiai bent kelis kartus per mėnesį važiuoti į Vilnių. Atlikęs privalomus reikalus įvairiose institucijose, eidavau į tuometinius parodų rūmus (dabar Šiuolaikinio meno centras). Per dešimt metų nebuvau praleidęs nė vienos parodos. Jaučiau kažkokią būtinybę ten nueiti. Nuvažiuoti į Vilnių ir neaplankyti veikiančių parodų? Kaip gali žmogus gyventi kaip kirminas: dirbti – dirbti – dirbti, o paskui atkurti jėgas kažkokiu nykiuoju būdu? Gal visgi verta patirti tuos aukštesnius įspūdžius. O kur mes juos randame? Srityse, kurios vadinasi kultūra, dar bažnyčioje – visuose tuose dalykuose, kurie susiję su esme. Tokiam poreikiui turi įtakos ir šeima, tai, ką žmogus atsineša iš vaikystės. Laisvalaikis turtingas ne tik gamtoje ar išvykose po svečias šalis, bet ir teatre, parodose.

Koks jūsų laisvalaikis?

Atsitiko taip, kad mano hobis virto vyno degustacijų kultūra. Vyno kultūra Lietuvoje yra dar tik gimimo procese. Mūsų karta stebime tą gimimą. Lietuvos vyndariams dar sunku būtų konkuruoti su Europos gamintojais, puoselėjančiais senąsias vyno gamybos tradicijas. Tai, ką mūsų teisės aktai leidžia vadinti vaisių uogų vynu, prancūzai pavadintų vyno gėrimu. Jie vyno gėrimą patys gamina iš dilgėlių, ąžuolo žievės ir kt.

Visi dalykai į mūsų gyvenimus ateina ne šiaip sau ir jeigu patinka, tavęs nepaleidžia. Tam tikrą laiką teko dirbti su vyno realizacija. Kai pradėjau dirbti Aukštaitijos siaurajame geležinkelyje, suformavome 15 ar 17 įvairių turizmo produktų, kad tik padidintume motyvaciją važiuoti traukiniu. Viena jų – siauruko pakelės legenda – Balio Karazijos vyndarystės istorija (B. Karazija – tarpukario Lietuvos agronomas, verslininkas, vyno gamyklos „Anykščių vynas“ įkūrėjas). Kai išėjau iš siaurojo geležinkelio, šią programą išsinešiau. Dabar degustacijas rengiame prie Rubikių ežero. Lyginam nacionalinius vynus su kokiais nors, pavyzdžiui, Sicilijos vynais, o gal Pietų Afrikos, o gal Kalifornijos arba N. Zelandijos.

Vyndarystės tradicijos siekia 6000 metų, tai, manau, nepraeis kokie 300 metų ir mes Lietuvoje turėsime daug labai puikių vynų.

Kaip ši aistra prasidėjo?

Prasidėjo galbūt nuo mano darbo patirties su vyno pardavimais. Teko keliauti į Bordo regioną ir patirti po penkias degustacijas kasdien įvairiausių vynų. Atsirado vyno kultūros žavesio suvokimas: su kuo gali žaisti, nuo ko nepasigersi, kas neapsunkina. Visų pirma, vynas tonizuoja. Jame slypi seniausiai žmonijai žinomas gėrybių išsaugojimo būdas jų termiškai neapdorojant, o fermentuojant. Įsivaizduokit, visų mineralų, visų vitaminų fermentacijos proceso metu dar padaugėja. Tai yra labai didelė vertybė. Ne veltui vynas užima ypatingą vietą krikščioniškoj kultūroj. Kodėl jis tokioj garbingoj vietoj šalia duonos? Todėl, kad produktas yra be galo vertingas.

Tai labiau baltasis vynas ar raudonasis?

Abu. Nors viena labiausiai mano vertinamų Lietuvoje gaminamų vynų žaliavų – avietė. Jis nėra panašus į mums įprastą vyną. Kai uostai jauną aviečių vyną, jo aromatas daug stipresnis už sklindantį iš šviežių aviečių dubenėlio. Tik šis vynas ilgai neišsilaiko, greit sensta. Daug kas gamina aviečių vyną. Kiekvienas savaip, skirtingai – tiek daug subtilybių šioje gamyboje.

Bet jūs juk ir pats gaminate vyną.

Tai yra žaidimai tokie. Darai sau nedidelį kiekį, bet yra ką veikti. Kad jūs žinotumėte, koks didžiulis malonumas dovanoti savo gaminto vyno butelį! Turiu tokį namelį Anykščių rajone, kur tuo užsiimu. Iš pradžių tas namelis, priklausęs tėvams, stovėjo be didelės paskirties, atvažiuodavom lankyti protėvių kapų ir kartu užsukdavome arbatos išgerti, žolę nupjauti. O kai atsirado ši veikla, toji vieta tapo nepakeičiama, atsirado smagus gyvenimas. O kitas dalykas, kad nuvažiavęs gali pasilakstyt, kažką padaryt, pagenėt obelis ar pasodint gėlynėlį mažą, šulinį sutvarkyt ar kokią verandą perstatyt. Visi tokie užsiėmimai, kurie gryname ore, basom kojom ant žolės, saulės šviesoje – tikras malonumas. To mieste nepatirsi, juk mieste nėra tam laiko, o čia – išvažiavai ir esi.

Apie ką bekalbėtume, susidaro įspūdis, kad viską, ko imatės, išstudijuojate iš esmės, nuo pamatų ir iš pagrindų.

Jeigu dirbi ir giliniesi, tiesiog išmoksti. Reikia nebijoti gilintis į tuos dalykus. Ilgai sėdėti vienoje vietoj yra labai nuobodu. Žmonės turi gyventi džiaugsmingai. Turim būti laimingi.

Kai jūs toks universalus žmogus, su tokiu didžiuliu patirčių bagažu, tikriausiai yra dar begalė dalykų, kurių nepaklausiau?

Dar aš turiu tokį vieną užsiėmimą. Jau 22 metus esu Panevėžio šv. Petro ir Povilo parapijos bažnyčios choro veikėjas. Per savaitę viena, dvi repeticijos ir sekmadieniais – „ant viškų“ (viškos – bažnyčios galerija ant įėjimo vargonams ir giedotojams). Maža to, dar darau prasidainavimus su tais choristais. Būti muzikos srityje ir ko nors joje nedaryti? Juk tai neįmanoma!

Dėkoju už pokalbį.

Komentarai

  • Kai Gintaras vadovavo Siaurukui ,tai buvo Siauruko KLESTĖJIMO laikai.Sėkmės Jums!

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų