G. Karaliūnaitės nuotr.

52 Sekundės su kultūra. EVALDAS IVANAUSKAS

52 Sekundės su kultūra. EVALDAS IVANAUSKAS

      52 Sekundės su kultūra

Naujojoje „Aukštaitijos senvagės“ rubrikoje 52 Sekundės su kultūra – pašnekesiai apie tai, kas žiūrovui paprastai lieka nematoma. 52 savaites – tiek, kiek jų yra metuose, – kiekvieną penktadienį pakviesime į pasimatymą su Panevėžio krašto menininkais ir kultūros kūrėjais.

Šįkart puslapyje 52 Sekundės su kultūra – pokalbis su Evaldu Ivanausku – fotomenininku, grafikos dizaineriu, dirbančiu reklamos ir leidybos srityje. Tokiu amplua jis labiausiai žinomas Lietuvoje. Savo kūrybinėmis galiomis apdovanojęs ne vieną reikšmingą spaudinį: albumą, žurnalą, knygą, teatro afišą, E. Ivanauskas tylus ir kuklus kasdienybėje, bet turtingas idėjų ir veržlus kūryboje. Nuoseklus, turiningas ir įžvalgus gilių asmeninių patirčių bei tyrinėjimų pasaulyje.

Labai įdomu, kaip tu pats save įvardytum tiesiog keliais žodžiais, nesvarbu, kokia linkme jie nuves.

Esu iš tų optimistų, kurie naiviai tiki, kad galų gale visiems viskas bus gerai.

Jeigu būtum knyga, filmas ar spektaklis, meno kūrinys, kas tu būtum ir kodėl? O galbūt save įvardytum ir savo paties kūriniu?

Klausimas verčia leistis į savo identiteto paieškas, o tai sudėtinga. Juk negalime būti sau iki galo objektyvūs. Labai dažnai pačių susikurtas autoportretas smarkiai prasilenkia su tuo, kaip mus mato ir vertina aplinkiniai, net patys artimiausi žmonės. Bet yra viena savybė, toje painiavoje suteikianti šiek tiek aiškumo. Tai mūsų noras būti į kažką panašiems. Stipriausiai jis pasireiškia vaikystėje ir jaunystėje, vėliau patys sau tampame tarsi užtektini ir pakankami, o lygiavimąsi į ką nors palaikome nebrandumo požymiu. Tas savęs pakankamumo jausmas sustabdo vidinius judesius link ko nors. O judesio labai reikia, be jo imame gesti kaip užsistovėjęs vanduo. Aš pats tokiam lygiavimuisi mėgdavau pasirinkti tuos herojus, su kuriais nesunku susitapatinti, su kuriais jau turiu kažką (bent kažką) bendro.

Iš klausime pasiūlytų variantų pasirinksiu kiną. Prieš keletą metų radosi vienas filmo herojus, kuriam ypatingai simpatizuoju. Tai Džepas Gambardella iš puikaus Paolo Sorrentino filmo „Didis grožis“ („La grande bellezza“). Kad ir kaip besistengčiau, netapsiu nei toks charizmatiškas, nei toks elegantiškai šmaikštus ir žavus, kaip Džepas. Bet ne tai svarbu. Man artima jo mąstysena, jo požiūris į pasaulį. Ypač patinka esminė herojaus savybė – meilė gyvenimui ir žmonėms, kurios neužgožia nei nuovargio apraiškos, nei nusivylimas savimi, nei aplinkui tvyranti tuštybė.

O aš pats taip tiesiogiai nesu sukūręs vaizdinio, kurį galėčiau pavadinti autoportretu. Bet yra vienas darbas, kuris tarsi atspindi tą paradoksalią situaciją, kai iš šalies atrodome visiškai kitaip, nei patys apie save manome. Tai dar 2007 metais sukurtas fotomontažas „Apie riterį. Epilogas“. Manau, čia net nereikia kažko daugiau komentuoti.

Evaldas Ivanauskas „Apie riterį. Epilogas.“ 2007 m.

Esu girdėjusi, kad prisidėjai prie Estijos reklaminio klipo kūrimo, susijusio su euro įvedimu, taip pat kūrei Vilniaus maketą, esi padaręs darbų, nesusijusių su tiesiogine, panevėžiečiams labiausiai žinoma tavo veikla arba kūryba. Gal gali papasakoti apie tau netikėčiausius ar įsimintiniausius savo darbus?

Turėjau keletą progų dalyvauti projektuose, kurie buvo įsimintini savo darbų apimtimi. Tame paminėtame vaizdo klipe apie euro įvedimą į Estiją mano indėlis buvo ganėtinai menkas – sudėliojau keletą panoraminių lokacijų, ir tai buvo panaudota kaip fonas siužete. Visas mano darbo rezultatas klipe nė dešimt sekundžių netruko, o dirbau net keletą savaičių neatsiplėšdamas. Reikėjo tiksliai sudėlioti Estijos peizažą – čia kalnelis, čia upė, ten miškas. O pirmojo plano objektai privalėjo būti aktyvūs, t. y. atrišti nuo fono su visais šešėliais. Kas bent kartą dirbo su sluoksniais „Photoshope“, supras, apie ką kalbu. Tada man paliko įspūdį pats darbų organizavimas. Buvau tik vienas iš daugelio, kurie kažką konkretaus lipdė. Darbas vyko ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ir pačioje Estijoje. Dabar būtų kiek kitaip, nes labai toli pažengė 3D programos ir jų vartotojų įgūdžiai, tiek „fotošopinti“ nebereikėtų.

Kitas toks įdėtu techniniu darbu didelis projektas buvo panoraminė kitoniško Vilniaus vizija. Šis vaizdas berods iki šiol puošia prekybos ir pramogų centro „Panorama“ pagrindinę salę. Jei teisingai pamenu, tai 18 metrų ilgio vaizdelis. Jame yra Vilnius, bet pagrindiniai miesto objektai išdėlioti kitokia tvarka, tarsi perkelti į kitas vietas. Labiausiai toks vaizdinys turėjo stebinti pačius vilniečius. Ir stebino! Projekto vadybininkas pasakojo girdėjęs pasipiktinusių lankytojų pokalbį, neva meras gal visai išprotėjo, jei užsimojo šitaip pertvarkyti Vilnių?! Perkelti į kitą vietą Arkikatedrą, Aušros vartus, netgi Gedimino pilį su visu kalnu!? Vaizdinys dažnai buvo interpretuojamas kaip būsimojo Vilniaus vizualizacija. Organizuojant darbą agentūra svarstė, kokiu keliu geriau pasukti – 3D ar fotomontažas? Pasirinko fotomontažą, vadinasi, padirbėti kliuvo man. Užtrukau tada ilgai, apie pusantro mėnesio nepertraukiamo darbo. Fotografai pasiskraidė oro balionais, prisiuntė tūkstančius fragmentų, o aš juos karpiau ir dėliojau pagal aptartą piešinį-eskizą. Kas bent kiek susidūręs su fotomontažais, supras, kaip nelengva perkelti pastatus į kitą lokaciją, koreguoti jų perspektyvą ir šalinti nebereikalingus šešėlius nuo sienų.

Mano srityje įdomu tai, kad visada atsiranda darbų, kurių negali padaryti pagal įprastą šabloną, dažnai tenka kažką savaip išradinėti. Įsiminė vienas teatro plakatas, jis buvo skirtas Rolando Atkočiūno režisuojamų N. Gogolio „Vedybų“ premjerai. Buvo nuspręsta plakatą iliustruoti pasendintais pagrindinių aktorių Rimanto Tereso ir Inesos Paliulytės tipažais. Tuo laiku internete jau buvo kažkokios sendinimo programėlės, bet jų rezultatas mūsų netenkino, todėl ėmiausi pats dėlioti raukšleles, balinti plaukus. Visai pavyko. Ir, beje, su Inesa viskas vyko lengviau nei su Rimantu, mat šiam darbui gavau keletą Inesos mamos fotografijų. Nuostabus dalykas – mamos veido fragmentai puikiai ir sklandžiai lipo prie Inesos. Su Rimantu kiek sunkiau, jis, deja, nieko palengvinančio man nepateikė. Bet vis tiek ir jį pasendinau, netgi dar labiau nei jo „nuotaką“. Mano amatas dažnai suveda su įdomiais žmonėmis, su kitais kūrėjais. Kažkada, pamenu, sulaukiau skambučio iš režisieriaus Audriaus Stonio. Prisistatęs jis paklausė, ar sutikčiau, kad viena mano fotografijų taptu jo filmo plakatu? Jis internete pamatė mano darbus ir vienas jų jam pasirodė kaip išbaigtas plakatas filmui. Taip užsimezgė pažintis su vienu įdomiausių Lietuvos kino režisieriumi. Iki šiolei bendradarbiaujame. Gaila, Lietuvoje kino nėra daug. Užtat teatro turime pakankamai. Premjerų plakatai – mano pats mylimiausias darbas. Iš vienos pusės čia visiška kūrybos laisvė, bet drauge vaizdiniu turi pataikyti į esmę.

Beje, girdėjau, kad labai gražiai piešei, kai dar kompiuterio neturėjai. Gal yra kas išlikę iš tų piešinių, o gal ir įgūdžiai, ir noras piešti ?

Taip, buvo kažkada toks pomėgis. Mano įgūdžiai šioje srityje, deja, visiškai mėgėjiški ir diletantiški. Tie kuklūs bandymai jokiu būdu nėra kažkas vertingo ar verto parodyti. Bet dabar bandau kiek kitokį reikalą – miksą iš fotografijų fragmentų ir piešinio pieštukais, kai piešinys papildo ar užpildo fotografiją. Keletą kartų panaudojau šią metodiką plakatuose. Svarbiausia, kad toks procesas man labai tinka ir patinka. Kuriant fotomontažus kompiuteriu visada jaučiau kažkokį gyvumo trūkumą. Dar neturiu kuo labai girtis, bet tikiu, kad tai link kažko dar atves.

Geriausiai tave pažįstu kaip puikų fotomontažo režisierių. Teko girdėti, kad savo režisuojamoms fotografijoms scenografiją kuri ne vien kompiuteriu. Ar galėtum pasidalinti tos virtuvės užkulisiais?

Nieko originalaus nepapasakosiu. Visi kūrėjai, pasirinkę fotomontažo metodiką, neapsieina be pastatominės fotografijos dalykų. Tiesiog dažnai į siužetą reikia įvesti tai, ko neturi savo fotoarchyvuose, ko neiškirpsi ir nepridėsi iš archyvinių foto. Daug lengviau uždėti žmogui ant galvos iš gofruotojo kartono sumeistrautą objektą, nufotografuoti ir jį padengti pasirinktomis tekstūromis, nei manipuliuoti kompiuteriu „baltame lape“. Galima ir tame lape, bet tada tikrai sunkiau, nebent esi įgudęs 3D vartotojas ar piešinio meistras. Jei ne – visada pravartu kažkokius sudėtingesnius objektus ar „inkliuzus“ susimodeliuoti gyvai, bent jau tam, kad aiškiai matytum plokštumų ir formų santykius su žmogaus povyza, šešėlių logiką. Kuo išsamiau panaudoji modeliavimą, tuo sklandžiau vyksta fotomontažas. Tokią metodiką dažnai taikiau kurdamas ciklą „Pašnekesiai su Vincu Firinausku“.

Neišvengsim klausimo apie koronavirusą. Tave jis palietė tiesiogiai. Ar ši „sustojusio laiko“ situacija ką nors pakeitė?

Nors labai saugojausi, kovidas mane vis vien pričiupo. Ir gan stipriai pričiupo – dvi savaites karščiavau namuose, kitas dvi ligoninėje gydžiausi nemenką plaučių uždegimą. Bet dabar jau viskas gerai, sveikstu, stiprėju. Liga dar kartą priminė, kas gyvenime svarbiausia. Ir jokia tai išmintis iš už jūrų marių. Sunkios ligos primena apie visiems gerai žinomas ir pažįstamas vertybes. Ir jas kiekvienas lengvai išvardintų: sveikata, gyvenimas, artimųjų žmonių palaikymas ir buvimas šalia. Paradoksas, kad būdami sveiki šiuos svarbiausius dalykus dažnai stumtelim į šalį ir ant pagrindinių prioritetų pjedestalo užkeliam pačias įvairiausias savęs pozicionavimo ambicijas, kurios viso labo yra tik mūsų pačių kuriami mitai. Reikia, kad kokia nors liga ar nelaimė vožtelėtų per nosį ir tada jau aiškiai suvokiame, kas gyvenime išties vertinga. Dabar sau vis kartoju – nepamiršk to! Sirgdamas tikrai ne apie naujas parodas galvojau. Mane ramindavo mintys apie pačius paprasčiausius, žemiškus dalykus.

Kalbant apie koronavirusą reiktų kalbėti ir apie karantiną. Gal kažkaip netikusiai nuskambės, bet esu likimui dėkingas už tą pavasarinį stabtelėjimą, už tuos beveik tris mėnesius buvimo namuose. Turėjau puikų laiką užbaigti ciklą, parengti parodą, katalogą. Turbūt daugelis kūrėjų tinkamai išnaudojo tą pauzę, kai niekur nebereikėjo skubėti, lėkti, kai pasaulis tarsi sustojo, kad galėtum pasimėgauti gyvenimu sau, o ne kitiems.

Bet tada viskas buvo kitaip: artėjo vasara, dienos ilgėjo…

Noriu klausti ir apie ateities planus. Gal dirbi prie kažkokio projekto? Gal padarei ar padarysi kažką, ką vis atidėliojai? Gal atradai kažką netikėto, į ką norėtųsi dar pasigilinti?

Ateities planai dabar man primena tirštą rūką saulei šviečiant. Retai, bet būna toks reiškinys, kai giedrą rytą į miestą atslenka per naktį nuo pievų pakilęs rūkas. Saulė išsisklaido jame ir atrodo, kad viskas skendi kažkokioje tirštoje, ranka apčiuopiamoje šviesoje. Gražus reiškinys. Taip ir tie mano ateities planai. Dar beformiai, išplaukusiais kontūrais, bet skendi kažkokioje galimybių įvairovės šviesoje. Tokį jausmą kelia pernai užbaigtas didelis darbas – paroda „Pašnekesiai su Vincu Firinausku“. Jis man kiek per ilgai užsitęsė, su metais ėmė slėgti kaip įsipareigojimo našta, kaip būtinybė galų gale padėti tašką. O dabar, gal keista, bet jaučiuosi laisvas. Jaučiu, kad esu laisvas rinktis. Nors aktorius Valentinas Masalskis vienoje laidoje yra pasakęs, kad žmogus niekada nėra laisvas. Anot jo, žmogui visada lemta kažkam tarnauti – dievui, žmonėms, menui ar kokiai kitai idėjai. O laisvę jis patiria tik trumpą akimirką, kol renkasi, kam tarnauti. Panašiai ir aš dabar renkuosi, į kokią idėją save sutelkti, kokį naują kūrybinį ciklą pradėti. Esu užsitęsusio pasirinkimo akimirkoje, iš kurios dar neskubu išeiti.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Indrė Stulgaitė-Kriukienė

Komentarai

  • Evaldas ,bent jau man , dabartiniu laiku yra tikrai geriausias musu miesto fotomenininkas, puikus estetiskai isbaigti darbai, puikus ir sakyciau kiek per kuklus zmogus, sekmes kuryboje

  • Puikus interviu. Kokia asmenybė gyvena ir kuria mūsų mieste.. Įstrigęs atmintyje N. Gogolio „Vedybų“ plakatas, pamenu Vilniaus vaizdą Panoramoje. Nežinojau, kieno tai darbai. O dėl ateities – gerai, kad yra saulė bent pro rūką (norėčiau tokios saulės dabar),linkiu Jums, kad rūkas sklaidytųsi.. Ačiū už interviu.

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų