Asmeninio archyvo nuotraukos.

52 Sekundės su kultūra. DAIVA TANKŪNAITĖ

52 Sekundės su kultūra. DAIVA TANKŪNAITĖ

„Kaip reikia iškepti skanius blynus? Reikia užmaišyti tešlą ir 25-erius metus pasiraitojus rankoves kepti juos stovint prie plytos“, – juokiasi gidė Daiva Tankūnaitė. Jau gerokai daugiau nei tris dešimtis metų ji vedžioja žmones ne tik po tas vietas, kur kepa blynus. Jos profesinę biografiją puošia visi svarbiausieji turizmo srities apdovanojimai, o maršrutuose gausu gamtos, architektūros, istorijos, literatūros, kulinarijos, nuotykių ir – linksmų istorijų.

Man gido profesija asocijuojasi su išsilavinusiu, komunikabiliu žmogumi, universalių žinių šaltiniu. O kaip pati prisistatytumėte?

Rugpjūtį bus 35 metai, kai dirbu turizmo srityje. Lygiai tiek pat, kiek ir gyvenu Panevėžyje. Esu žmogus iš turizmo žemės, nors esu dirbusi ir kitus darbus: administracinius, dėsčiau ir tebedėstau, sudarinėju knygas, bet pati didžiausia meilė yra turizmas.

Iš kur atvažiavote į Panevėžį? Kokie keliai čia vedė?

Aš esu žiemgalė. Iš šiaurės Lietuvos, Pakruojo rajono.

Esu humanitarė. Santykiai su tiksliaisiais mokslais man visada buvo gan sudėtingi. Užtat puikiai rašiau rašinius, skaičiau poeziją. Baigus vidurinę mokyklą, teko pakeliauti po Vidurinę Aziją, pamačiau kaip atrodo Taškentas, Buchara, Samarkandas. Tai mane pribloškė. Jau grįždama žinojau, kad noriu studijuoti turizmą. Tuo laiku buvo tik viena aukštoji mokykla Lietuvoje – Vilniaus universitetas, kur galima buvo studijuoti mokslus, su tuo susijusius. Istorijos fakultete buvo gidų specializacija nuo antro kurso.

Suprantama, kad vietovėje, kurioje gausu įspūdingų objektų, yra ką pamatyti. O ką pamatyti ten, kur laukuose stovi tik vienišas kryžius, prie kurio kažin ar kas šiaip sustotų…

Objektas visada turi būti. Ypač – kalbantis už save. Čia yra esmė. Negali paskaityti paskaitos, turi sujungti rodomą objektą su tuo, kuris klauso, ir su tuo, ką nori parodyti arba ką kitas nori pamatyti.

Dabar turizmo prasme situacija yra pasikeitusi. Yra visokių poreikių ir norų žmonių. Išskirtiniai arba nešantys mažą potencialą objektai visada iššūkis ir tiems, kurie pasakoja, ir tiems, kurie klauso. Mes su ilgamečiu paminklosaugos specialistu, istoriku Petru Juknevičiumi esam parengę maršrutą per Liaudos žemę pagal Henriko Senkevičiaus romano „Tvanas“ siužetą. Va čia iš tikrųjų yra iššūkis, nes didžioji dalis maršruto – žvyrkelis, išlikusių dvarų faktiškai nėra, o pradedam nuo „vyšnios ant torto“ – Bistrampolio dvaro. Visa kita – tik gebėjimas papasakoti. Pats romanas išverstas į lietuvių kalbą dar iki karo ir skaitę jį vienetai. O kai nėra objekto, visada nepaprasta prakalbinti vietą. Egzistuoja toks posakis – vietovės dvasia, kurią reikia prisijaukinti. Būna, ne iš karto atsiveria ir miestai, jau nekalbant apie didžiuosius, ir miesteliai, kuriuos labai sunku atkoduoti.

Kokios temos domina ekskursantus?

Visada žmones domina kasdienis kitų žmonių gyvenimas. Žinoma, istorinius faktus reikia susirinkti ir pasitikrinti. Būna klausimų, kiek žmonių gyveno? Ir turi būti tam pasiruošusi, susirinkusi skaičius, kurie ir mažuose miesteliuose, ir dideliuose miestuose nuolat keičiasi. Daug kas priklauso nuo to, ką žmonės nori išgirsti, pavyzdžiui, kokiame bute gyvena kompozitorius Raimondas Paulas, ir begalę kitų dalykų.

Ar keičiantis laikmečiui keičiasi ir keliaujantieji?

Šių dienų keliautojas labai užaugo. Dabar jis dažniausiai žino, ko nori. Gido darbas yra sunkus, reikalaujantis ir intelekto, ir žvėriškų fizinių jėgų. Nes žmogus išvažiuoja į šventę, o gidas važiuoja dirbti. Jo darbas dažnai trunka dešimt–keturiolika valandų per dieną, jau nekalbant apie trumpas pažintines ekskursijas mieste.

Norint sudaryti maršrutą ir parodyti jį kitiems, pirmiausia reikia susigyventi su ta vieta, tada skaityti, domėtis, kalbėtis su vietos žmonėmis. Ne vietiniam nėra lengva perteikti tos vietos gyvenimą. Kaip pavyzdys – Česlovas Milošas. Be muziejaus darbuotojų Šeteniuose pagalbos būtų labai sunku. Arba reikia pasitelkti laikmetį, pavyzdžiui, ten važiuoti, kai žydi raktažolių pieva. Tokia, kokią yra aprašęs Č. Milošas „Isos slėnyje“. Kai žmogus brenda per tokią pievą, jam kažkokia asociacija atsiranda. Yra daug bendruomenių, kurios prisijungia labai atsakingai ir išsamiai pristatydamos savo vietoves. Juk, pavyzdžiui, duoną kepa visoje Lietuvoje, o mes dėl kažko turime važiuoti būtent į kažkokią konkrečią vietą.

Gidas turi būti ne tik puikus strategas, bet ir neišsenkantis žinių šaltinis?

Čia kaip tame paprastame palyginime su ledkalniu: ką pasakai, tėra ledkalnio viršūnė, o žinios, drąsa, išsilavinimas, perskaitytos knygos, peržiūrėti filmai, sutikti žmonės yra tarsi po vandeniu. Žmonės iš tiesų labai mažai atsimena, ką išgirdo ekskursijoje. Pastebėta, kad labiausiai atsimename kvapus – ne veltui daugelis turime nuotraukų rapsų, saulėgrąžų, levandų laukuose, tarp aguonų ar purpurinių dobilų. Taip pat vienija maistas, įvairios degustacijos, šviesos, dėl to tokie populiarūs šviesų festivaliai pradedant Ryga, Berlynu, baigiant lygiadienio švente Kernavėje, apšviestu piliakalniu Ukmergėje. Turizme taip pat egzistuoja mados. Dar yra tokia funkcija gidui ir kelionių organizatoriui žmogų sustabdyti, parodyti jam ir kitą medalio pusę. Esam su kolegomis įsteigę lėto turizmo asociaciją ir patys bandom sustoti. Kaip pavyzdį paminėsiu aktorių Valentiną Masalskį, kuris dabar gyvena Kuliuose, mažame Žemaitijos miestelyje prie Plungės. Jau kelinti metai jis organizuoja „Sofijos festivalį“. Sena kultūros namų salė būna pilna. Kad vieta skambėtų, visada reikia surasti žmogų.

Ar svarbu žmogui pirmiausia susipažinti su ta vieta, kurioje jis gyvena?

Kaip žmonės sako, arti bažnyčia – Dievas toli. Kiekvieną kartą vedant ekskursijas mūsų mieste atsiranda nustebusių: kaip čia mes nė karto nebuvę, negirdėję? Mes turime vieni kitiems pagelbėti, istoriją kaip mantrą kartoti. Kad ir mūsų Kraštotyros muziejuje dabar po rekonstrukcijos yra iš tiesų labai įdomios ekspozicijos. O G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje parengta labai gera programa apie jos istoriją, galima susipažinti su rankraščiais, net iškeptais sausainukais iš gaspadinės knygos dalyviai būna pavaišinami. Dar Panevėžyje turime puikų atsinaujinusį J. Miltinio palikimo studijų centrą. Naujamiestyje galima susipažinti su karaimų istorija: ten jų kapai, patiekalai, kuriuos galima degustuoti. Puikus Krekenavos regioninis parkas, piliakalniai. Tokius perliukus reikia susiverti kaip karolius.

Kaip visišką skeptiką sudominti Panevėžiu?

Sykį manęs vieni turistai paklausė, kaip aš prisijaukinau Panevėžį? Atsakiau, kad mano darbo kabinetas du dešimtmečius buvo su vaizdu į žydinčius, žaliuojančius, lapus ir vaisius metančius kaštonus. Geidžiamiausias kabinetas, kokį tik gali turėti.

Panevėžiui reikia įdėti pastangų. Mes gidaujam nuo Jelgavos, Rygos iki Stokholmo, bet Panevėžy nėra paprasta vesti ekskursiją.

Bet su pasirinkta tema visada galima miestą prakalbinti. Ypač jeigu sutinkamos asmenybės, kulinarinis paveldas ar degustacija. Aš esu istorijų pasakotoja, tai yra mano stiprioji pusė.

Jeigu abejoji ir nežinai, ar žmonės tavim patikės, tampa svarbi netgi išvaizda. Aš turiu Lietuvos liaudies kultūros centro archeologinio ir tautinio kostiumo dizainerės Danutės Keturakienės man pasiūtą 9-ojo amžiaus žiemgalės kostiumą. Kai vedu ekskursijas Panevėžyje, jeigu leidžia oras, jį apsivelku. Su tuo kostiumu ateinu net pas savo studentus į paskaitas.

Dar labai veikia tai, kas yra pasakyta, parašyta, girdėta ir ką keliautojas mato realybėje. Kad ir istorija su Bitlo skulptūra Panevėžyje, Ukmergės gatvėje. Ji ypatinga tuo, kad pakelta aukščiau akių lygio, turi pakelti galvą norėdamas apžiūrėti. Be to, pati dailininko Stasio Petrausko asmenybė išskirtinė.

Galvoju, kad kiekvienas pradedantis gidas turi pradėti nuo savo miesto.

O jūsų vaikystėje buvo ekskursijų?

Žinoma! Juk visus veždavo. Kad ir literatūriniai Anykščiai – visų aplankyta A. Baranausko klėtelė, Laimės žiburys. Augant maršrutai kinta. Bet aš visada turiu sąrašą, ką noriu aplankyti, nors jau ketvirtas dešimtmetis kalbu apie Lietuvą. Ir dar tikrai yra ką pamatyti. Seniai svajojau nuvažiuoti į Novaraistį pamatyti, kaip prieš išskrisdamos gervės būriuojasi raiste. Ornitologinis turizmas, beje, yra pelningiausia turizmo šaka pasaulyje. Pas mus jis irgi aktyvėja. Girdėjau, kad tas gerves jau galima pamatyti ir prie Miežiškių.

Tų turizmo rūšių, kaip jau supratome, yra daug ir įvairių. Ar gali vienas žmogus jas visas aprėpti?

Akivaizdu, kad negali, turi kažką pasirinkti. Pažintinės ekskursijos yra ir dažniausios, ir populiarios, bet teminės gilesnės, į jas reikia įdėti daugiau pastangų. Šiemet Vytauto Mačernio metai. Ar reikia geresnės progos nuvažiuoti į Šarnelę „Vizijas“, ant akmenų suguldytas, paskaityti, pamatyt, kur tos vietos? Nes juk neužtenka mokėti tik pirmąją eilutę: „Aš pažinau karalių tavyje…“

Teminis turizmas mano aistra. Turiu prisipirkusi visokių knygų ir nors jos dar visos neperskaitytos, man ramu, kad jos yra. Po truputį ta informacija visa ir susirenka. Čia pacituosiu man labai patinkantį Nikolajaus Gogolio posakį: „Žmonės mano, jog žmogaus smegenys yra jo galvoje; ne: jas atneša vėjas nuo Kaspijos jūros.“

Informacija kaupiasi ne tik gido atmintyje, ji pasiekia ir keliautoją. Tarkim, grįžę iš Šetenių visi skaito „Isos slėnį“. Prieš ekskursiją dažniausiai niekas neskaito, bet po jos skaito daugelis.

Kiekviena vietovė turi paslaptį – pamatyk, pajausk, patirk. Tikriausiai esate girdėję, kad iš Alytaus kilę dailininkai broliai Gataveckai sukūrė miesto riboženklį, kuriame žodis Alytus transformuojasi į žodį Myliu. Gavusi suvenyrinį ženkliuką, dabar rodau jį keliaujantiems ir nėra nė vieno, kuris nebandytų susirasti, kokie tie meilės žingsniai. Žmogui reikia kažkokį raktą duoti. Aš visada sakau, kad Panevėžyje turiu tris raktus – malūnų, teatro ir trečią – visraktį.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Indrė STULGAITĖ-KRIUKIENĖ

Galerija

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų