Asmeninio archyvo nuotr.

52 Sekundės su kultūra. AURELIJA SEILIENĖ

„Aš visada galvoju, kaip prisistatyti“, – prisipažįsta menotyrininkė, Panevėžio dailės galerijos Keramikos paviljono vedėja-direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai Aurelija Seilienė.

Žodis „menotyrininkė“ lietuviškai apima daugiau nei labiau išgryninti angliški menotyrinę veiklą apibūdinantys terminai: jame telpa ir parodų kuravimas, koordinavimas, straipsnių rašymas, kritika, organizacinis darbas, kultūros vadyba, dailės istorijos išmanymas ir tyrinėjimas.

„Mano veikla įvairiapusė, todėl lietuviškasis variantas man tinka labiau“, – svarsto Aurelija.

Specialiai nesufleravau jokios krypties, prašydama prisistatyti. Kurią vietą tavo kasdienybėje užima darbinė veikla?

Labai norėčiau atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo, kai užveri darbovietės duris ir – viskas. Šioje srityje tai, regis, nelabai ir įmanoma. Apmąstymų buvo nuo pat pasirinkimo, o iš tikrųjų jie nuolatiniai: ar tai išties yra tai, ką norisi daryti? Viską pasvėrusi suprantu: o ką dar galėčiau daryti?

Patinka konditerija, pasivaikščiojimai su šunimi po miškus, laukus, bet neužsiimu nei dalyvavimu šunų parodose, nei konkursuose, nei, pavyzdžiui, žaidžiu šachmatais, – jokios kitos aistros įvardyti ir negalėčiau. Kažkada turėjau kaip ir hobį – auginau žiurkes. Bet tokie dalykai yra tik šalia pagrindinio darbo. Šaunu, kad mano darbas kažkuria prasme atliepia ir mano laisvalaikį. Ir nors išvažiavus atostogų atrodo, kad jau pabėgau nuo darbų, o vis tiek nesusilaikau ir aplankau kokią parodą.

A. Guoko nuotr.

Papasakok, kaip ta veikla atrado tave ar tu ją atradai?

Kiek save pamenu, visada patikdavo kažką spalvinti, piešti ir panašūs užsiėmimai. Rodos, antroje klasėje buvau kažką „prisicirkinusi“, gal laksčiau, gal mušiausi, kažkokių nesąmonių pridirbau tiek, kad mokytoja mamai patarė nuvesti mane pas psichologą. O psichologas rekomendavo surasti kažkokią papildomą veiklą. Pagalvojau, kad gal eisiu į dailės būrelį, nieko kito nenoriu ir man nereikia. Tą dieną, kai pirmą kartą nuėjome į tą būrelį, patekau į vyresniųjų grupę. Sako, šiandien pabūk, o kitą kartą ateik į savo amžiaus grupę. Tądien sutikau mokytoją Elena Salnik – paišiau šiltomis iš šaltomis spalvomis spalvų karą. Kitą dieną nukeliavau jau „pas mažiukus“. Liepė piešti žuvytes, akvariumą. Galvojau sau: „Ką jūs čia darot?“. Vėliau buvo įvairių bandymų lankyti ir kitokius būrelius: šokius ar krepšinį. Niekas netiko, tada vėl grįžau į dailės būrelį. Gal aštuntoje klasėje sugalvojau, kad man reikia į dailės mokyklą. Man apskritai patikdavo geografija, literatūra, istorija, tad ir dailės mokykloje labai patikdavo dailės istorijos pamokos, o dar ir mokytojai sugebėdavo sudominti. Šiaip nesu „tiksliukė‘. Dešimtoje, vienuoliktoje klasėje, kai reikėjo pasirinkti tuos vadinamuosius profilius ir galvoti apie ateitį, ėmiau svarstyti rimčiau. Gal tapybą rinktis? Bet ar aš tikrai gyvensiu iš tapybos? Gal kažką praktiškesnio pasirinkti? (Tarytum menotyra labai jau praktiškesnė specialybė būtų.) Maniau, tapyba ir taip galėsiu užsiimti, be to, gal man ne taip jau gerai ir sekasi tapyti. Tiesa, dar patikdavo kažką parašinėti, raiškiojo skaitymo konkursuose dalyvauti. Muzikos srityje man „lyg dramblys ant ausies būtų užlipęs“, o štai sesė – visa muzikoje, o su daile, literatūriniais dalykais ji jokių reikalų neturi. Visgi dar metukų neturinčiai dukrytei Ūlai lopšines dainuoju. Kol kas Ūla jų klausosi. Įdomiai reaguoja, net, atrodo, jau supranta dėsningumą: jei jau dainuoju lopšinę, teks miegoti.

Ar tokią veiklą skatino šeima?

Mano šeimoje kažkokių ryškių kultūrininkų nebuvo. Kokia prosenelė gal gražiai megzdavo, kažkokias gėlių kompozicijas kurdavo, kažkas gražiai dainuodavo. Bet nesu iš menininkų šeimos. Žinoma, vaikystėje mane vesdavo į spektaklius, bet tai nebuvo kažkoks labai dažnas reiškinys. Senelis vesdavo į Lėlių vežimo teatrą, bet dabar pagalvoju, kad gal todėl, kad ten jo draugas dirbo, bilietėlių duodavo. Skaitydavo man daug pasakų, paskui pati daug skaitydavau, kol į gyvenimą įsibrovė kompiuteris.

Kad jau net per atostogas menotyrininkės veikla nenutrūksta, natūralu, kad ir vienuolikos mėnesių dukrytė bent jau kol kas po galerijas ir parodas keliauja kartu.

Visada įsivaizduodavau tokį idilišką vaizdelį, kai vaikas ramiai sėdi kartu darbe. Kas žino, gal tai jai visai nepatiks. Kol kas tai tėra įsivaizdavimas, kaip būtų šaunu visur pasiimti dukrą kartu. Šiuo metu taip ir yra – neišvengiamai visur einame kartu. Jau aplankėme Nacionalinę galeriją, Šiauliuose žiūrėjome Raimundo Šližio parodą, dar, žinoma, lankomės Panevėžio dailės galerijoje. Jei viskas bus gerai, netrukus apsilankysime Rygoje. Klausėmės ir pučiamųjų orkestro. Nustebino – beveik keturiasdešimt penkias minutes sėdėjo ir klausėsi. Tiesa, pastebim, kad muzika ją domina labiau – ten ritmas, ten būgnija. Namuose esu tylos šalininkė, nesu linkusi įsijungti net muzikos, bet kai vyras Rolandas su dukrele ima mušti ritmą, pavyzdžiui, šaukštais, negaliu prieštarauti. Manau, nieko nereikia grūsti per prievartą, kad nebūtų atmetimo reakcijos, bet aš įsitikinusi, kad viską, ką į vaiką įdėsi, vienokia ar kitokia forma išlieka.

Kas tau pačiai yra kultūra?

Į bet kokią gyvenimo sritį galima pažiūrėti iš kultūrinės pusės: bendravimo kultūra, darbo kultūra, maisto kultūra. Jeigu abstrakčiai paėmus, tai visapusiškas nevienakryptis požiūris, akiračio plėtimas, bendravimas su kuo daugiau skirtingų žmonių, neužsidarymas siauruose rėmuose. Kultūringame žmoguje rasime išsilavinusio, intelektualaus žmogaus bruožų, su kuriuo galima kalbėtis įvairiomis temomis. Kultūringas žmogus – nuolat ieškantis, plečiantis akiratį, nesustojantis ties įgytų žinių riba, kupinas kažkokios varomosios jėgos viskuo domėtis. Kultūra yra gyvas, kintantis organizmas.

Platus akiratis – puiku. Betgi pasaulyje tiek visko daug, vis vien kažkokia sritis domina labiau už kitas.

Mano domėjimosi kryptis susijusi su daile. Visuomet traukė senoji dailė, baroko laikotarpis. Bet visą laiką jaučiuosi lyg alkana, vis dar kažko nežinau. Kalbant apie šiuolaikinius autorius, negaliu atsispirti Raimundo Sližio ir Mindaugo Skudučio kūrybai. Sudomina ir kiti tokio stiliaus autoriai. Man visur patinka geras ironijos, grotesko prieskonis. Gal tai ir požiūrio į gyvenimą reikalas, lyg žiūrėtum su pesimizmu, bet kartu galėtum pasijuokti iš to. Kaip ir R. Sližio kūriniuose: viskas saldu gražu, pūsti žandukai, rožinės suknelės ir linksmybės, bet po visu tuo slepiasi bendražmogiškos ir ydos, ir puikybė, ir gyvuliški instinktai. Daugiasluoksniškumas žavi. Patinka paveikslai, kurie yra šiek tiek negražūs, kuriuose saikingai pavaizduota kažkas bjauraus, bet jokiu būdu ne tas toks atviras šlykštumas, į kurį žiūrėti sunku. Man meno kūrinio žiūrėjimas, tyrinėjimas pirmiausia yra dialogas su pačia savimi. Esu linkusi permąstyti kažkokį veiksmą ar situaciją dešimtis kartų, būna, įsivaizduoju, kad čia tik man taip nutiko, bet atradusi ir atpažinusi tuos dalykus dailininko kūryboje ar rašytojo tekstuose, suprantu, kad tai nėra jau taip labai individualu.

Dabar skaitau Ayn Rand „Šaltinį“ ir atrandu, kaip aiškiai viskas surašyta apie tą gyvenimo absurdą, kas laimi, kas pataikauja, kas patinka masėms ir kas lieka už borto, nors iš tikrųjų yra svarbu.

Kalbant iš profesinės pusės, pastaruosius keletą metų tyrinėju keramiką. Domėjimasis tam tikra, specifine sritimi giliau suveda su to rato žmonėmis, specialistais, sužinai technines subtilybes, veriasi daugiau profesinių galimybių.

Asmeninio albumo nuotr.

Tiek profesinė menotyrininko darbo specifika, tiek, kaip suprantu, ir asmeninės savybės įpareigoja kūrinį tyrinėti, vertinti, įvertinti.

Nors specialybė ir pasirinktas gyvenimo kelias įpareigoja būti ne tik meno kūrinio stebėtoja, bet ir vertintoja, vis dar jaučiuosi kažkiek „studente“, kuriai dar trūksta žinių, o gal drąsos. Nors klausimų nuolat kyla, pavyzdžiui, kodėl būtent tas autoriaus kūrinys pasirinktas parodai, nes žinant autoriaus kūrybą tarsi kitas tiktų labiau. Pagaunu save mąstančią ir apie patį vertinimą, ne tik apie kūrinį, o tai tikriausiai rodo sąsajas su profesiniais dalykais. Kiek svarbu, ką autorius norėjo pasakyti? Kiek svarbu, ką tame kūrinyje mato žiūrovas? Kur ir kaip tas kūrinys rodomas? Tai labai subjektyvūs dalykai. Ir nėra nieko blogo, kad įžvelgiame skirtingus dalykus. Kuo daugiu interpretacijų, tuo aiškiau, kad kūrinys užkabino.

Bestudijuodama akademijoje, gal jau nuo antro kurso svarstydavau, ar tikrai ta meno vertintojo, suvokėjo pozicija reikalinga. Bet paskui suvokiau, kad tai nėra tik meno kūrinių vertinimas ar kritika, tai – bendrai dailės, kultūros istorijos pažinimas, žinojimas, kuris labai praverčia rengiant projektus ar kuruojant parodas. Subtilesnius, metodiškesnius, ilgalaikiškesnius, turinčius didesnę išliekamąją vertę. Be to, profesionalo įvestas į laikmečio, parodos koncepcijos kontekstą, ir parodos lankytojas į kūrinį gali pažvelgti visiškai kitaip. Aš ir pati skaitau kitų recenzijas, tik nuolat svarstau, ar pirmiausia paskaityti anotaciją, recenzijas, ar pamatyti kūrinį, parodą, spektaklį. Nors pas mus retas reiškinys paskatina net kelių recenzentų pasisakymus, stengiuosi pasidomėti įvairiais požiūriais, jei tokių yra. Žinoma, natūralu, kad čia dalyvauja ir mano pačios vertinimas. Kartu tai ir būdas praplėsti savo akiratį.

Tikriausiai sutiktum su tuo, kad tą meno vertintoją, suvokėją, plataus akiračio turėtoją turime auginti nuo vaikystės. Kokios mokymo sistemos palinkėtum savo vaikui?

Labai gaila, kad mokyklose dailės, kultūros dalykai yra tik vos vos užčiuopiami, praktiškai vaikai to negauna. Konkrečių pamokų gal ir neįvardysiu. Pirmoje vietoje, manau, turėtų būti pažinimo, skatinančios kūrybiškumą, o ne iškalimo metodu paremtos disciplinos. Apskritai, mano galva, meninės raiškos dalykai net neturėtų būti vertinami pažymiu. Žinoma, mokymo programoje turėtų būti ir teorinis istorinis pamatas, gal tik labiau integruotas į nūdienos kontekstą. Tikslieji mokslai labiau pritaikomi praktiškai, ypač tiems, kurie yra humanitarai. O ir dailės pamokos skirtos ne tik tam, kad kažką nupieštų, gal labiau tam, kad vaikas kuo įvairiapusiškiau suvoktų, kaip tie dalykai vyksta. Iš darbinės patirties, kai pati vedu ekskursijas vaikams, galiu pasakyti, kad atėjus vaikų grupei į galeriją, labai juntama, kuris tik retsykiais lankosi muziejuose, galerijose, o kuris dažniau. Matosi, kaip jie žiūri į meno kūrinį, kaip jie, drąsiai ar nelabai, tą kūrinį interpretuoja. Būna, kad net ir mane nustebina kai kurių įžvalgumas. Ir tikrai galiu pasakyti, kad kultūriniai dalykai vaikų vystymuisi daro labai teigiamą įtaką. Labai svarbu pritaikyti tas pažinimo pamokas ir pagal amžių, ir poreikį, kartais leisti pajusti, patirti kūrinį, paliesti rankomis, pažinti medžiagiškumą. Vaikui kyla visiškai kitokie klausimai nei suaugusiajam ir tai yra natūralu, bet per tokį pažinimą jis supras, kad gali turėti savo nuomonę, turi teisę ją išreikšti, nebijoti interpretuoti savaip, kad tų nuomonių gali būti kelios: ką norėjo pasakyti autorius, ką įžvelgė menotyrininkas, ką mano draugas. Tai pravers ir ateityje – kaip sugebės reikšti mintis, pristatyti savo idėjas, net nesvarbu, kokioje srityje dirbs.

S. Povilaičio nuotr.

Jeigu turėtum galimybę šią akimirką persikelti į bet kurią vietą, kur atsidurtum?

Labai labai pasiilgau teatro. Apskritai esu tiek visko išsiilgusi, kad, ko gero, ne kažkokį konkretų spektaklį noriu pamatyt, bet tiesiog noriu į teatrą. Labai labai noriu į Baltijos šalių keramikos parodą Latvijoje. Ir šiaip į kokį nors didelį muziejų.

Ar tau pačiai užtenka to, kas vyksta Panevėžyje kultūrine prasme? Ar tave, kaip vartotoją, tai patenkina?

Visko vyksta tikrai daug, gal net per daug. Panašu, kad daug veiklos orientuota į kiekybę, deja, ne į kokybę. Susidaro įspūdis, kad Panevėžyje visi labai sulindę į savo sritis, tarsi užsidarę savuose rėmuose. Turiu galvoje ir įstaigų veiklą. Net ir būnant tuo kultūros lauko atstovu, kartais sudėtinga atsirinkti. Tai kaip tam paprastam žmogui atsirinkti, kas yra verta, o kas ne? Panevėžyje matau dvi problemas: viena, kad yra labai daug, bet nekokybiškų renginių, kita, kad iš esmės mažai kam tų renginių reikia. Tai maža grupelė žmonių, kuriuos dar galima suskirstyti į tam tikrus interesų pogrupius: besidomintieji teatru, literatūra, daile ar pan. Ir visi verda savo sultyse. Tarsi užburtas ratas. Sakyčiau, Panevėžiui reiktų labiau išsigryninti, koncentruotis į kokybę, remtis specialistų kompetencija, gal net užsiauginti juos. Auginti ir veiklos profesionalą, ir drauge žiūrovą – nebekišti jam pigių, nekokybiškų renginių. Kalbu ne tik apie specifines meno sritis, bet ir apie masėms skirtus renginius. Manyčiau, tai ir valstybės, miesto prioritetų klausimas, juk kultūros vertė ne pinigais matuojama.