Aktorė Asta Preidytė. Komedija „Prancūziškos skyrybos“. T. Stasevičiaus nuotr.

52 Sekundės su kultūra. ASTA PREIDYTĖ

52 Sekundės su kultūra. ASTA PREIDYTĖ

„Daug kartų esu save pristatinėjusi. Ir jau atrodo, kad visi lyg ir žino tą mano gyvenimą ir kaip aš atėjau į teatrą“, – šypsosi Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Asta Preidytė. Talentinga teatro aktorė, legendinio režisieriaus Juozo Miltinio mokinė, 2005 m. už Margaritos vaidmenį spektaklyje „Margarita“ pagal Maros Zalytės to paties pavadinimo pjesę apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.

Gimusi Biržuose, dar būdama maža su tėvais atvyko gyventi į Panevėžį, kaip juokiasi A. Preidytė, šiame mieste užstrigusi.

„Ir tai yra gerai, pirmiausia todėl, kad Panevėžys man davė visą gyvenimą – mano teatrą, mano profesiją. Mes su sese turėjom labai gražią vaikystę, buvom labai mylimos. Aš niekada nejutau gyvenanti provincijoje, kaip dabar dažnai girdime sakant. Panevėžys man yra šviesus žvilgsnis į visus dalykus, kurie mane ištiko. O apskritai aš esu kaip ir kiekviena dama – viskas viename: moteris, mama, aktorė… Mes visos išradingos. Gyvenime reikėjo suktis. Tarnų neturėjom, ir ta motinystė, ir buitis – juk to neturi matytis, pakėlus galvą reikia eiti per miestelį“, – sako aktorė.

Kada pajutote kūrybinį impulsą? Kada aptikote savyje aktorę?

Kad esu aktorė, man visada buvo aišku ir visada atrodė, kad aš čia turiu būti. Vaikystėje, gal kokių šešerių, į teatrą pirmą sykį nuvedė mama. Žiūrėjome Oskaro Vaildo „Žvaigždės vaiką“. Antrą kartą į teatrą aš jau pati esu pabėgusi. Mes gyvenome Liepų alėjoje. Iki senojo dramos teatro vaikui nušuoliuoti buvo ne taip ir toli. Nors reikėjo kelias gatves pereiti, bet nebijojau. Tas teatras jau buvo užvaldęs, labai norėjau visur būti, visur dalyvauti. Nors mokykloje neturėjome dramos būrelio, bet būdavo visokių pasirodymų ir net pati esu stačiusi spektakliuką Naujiesiems metams. Tokia veikla įsuko. Kartą, visai netikėtai, draugė, kažkokiais būdais suorganizavusi, mane nusivedė į teatro rūbinę kabinti drabužių. Tuomet buvo prestižo reikalas kaip nors ten įsisprausti ir ten būti. Aš likau, kaip pasirodė, visam amžiui, o mano draugė išėjo ir niekada nebegrįžo, jai ten netiko. Labai džiaugiausi, kad kiekvieną vakarą galiu žiūrėti spektaklius. Ir tas taip pritraukė, kad atrodė, jog kitos alternatyvos net neturiu.
Taip susižavėjau tuo gyvenimu, tuo, kas vyksta scenoje. Kartais net ir dabar tarsi pirmą kartą dar pajuntu, kad teatre yra specifinis kvapas. Atrodo, lyg prie jo pripranti, bet ne, teatras turi savitą kvapą, jis turi paslaptį. Kiekvienas teatras turi savo kvapą. Aš turbūt neprisiminsiu to senojo teatro kvapo, atsimenu tik tai, kaip jis mane užbūrė, kad man ten buvo stebuklų vieta. Nuo pat pradžių tikėjau, kad už tos užuolaidos gyvenimas nesibaigia. Man būdavo be galo įdomu, kas ten vyksta. Ir kad nepadedamas taškas, nuleidus uždangą, ir kad tas gyvenimas ten yra kitoks. Prisipažinsiu, dabar, kai ilgą laiką karantinas sustabdė visą veiklą, sulaukusi žinios iš teatro, kad po truputėlį atnaujinamos repeticijos, į jį šuoliavau lyg ant žirgo.
Žinoma, ne rožėmis klotas tas aktoriaus kelias. Būna tokių darbų, ir mano gyvenime yra buvę, kad ir rankos nusvyra, ir nepavyksta, ir vis ieškai, ir režisierių yra visokių, kurie ne tik paglosto, pradedant J. Miltiniu. Bet kažkodėl nesinori pabėgt, kaip užhipnotizuotas vėl eini į tą erdvę.

Ką reiškia būti Panevėžio dramos teatro aktoriumi?Ar tai turi tam tikro unikalumo, savitumo?

Buvo laikas, kai labai išdidžiai galėjai pasakyti, kad esi iš Panevėžio dramos teatro. Buvo bangavimų, kai norėdavosi slėptis. Galiu pasakyti tik viena: aš niekada nedariau gėdos savo teatrui. Žinau, ką galiu, ko pasiekiau ir kad visas tas kelias – ne veltui. O ką tai reiškia teatrui, turi spręsti kiti, kurie mato mano darbus, kurie ateina, kuriems turiu nusilenkti, kad jie ateina, priima. Kada sako, kad tas teatras yra geresnis, anas blogesnis, aš galvoju, kad kiekvienas turi savo pasirinkimą, į kurį eiti, kurį mylėt, kurio ilgėtis. Iš kitos pusės, jeigu visi bus vienodi, tai ką gi mes rinksimės? Tokioje mažoje mūsų Lietuvoje galime didžiuotis, kad turime įvairių žanrų teatrą.

Ar galima sakyti, kad aktorius per savo gyvenimą nugyvena tiek gyvenimų, kiek jis vaidmenų yra sukūręs?

Tikrai taip, juk turi išmokti būti kitu. Pati pjesė yra tik žodžiai, parašyti padriki žodžiai, kurie vienam kažką sako, o kitam gali pro ausis prasprūsti – jis nepastebės. Kai režisierius paima pjesę, pamato viziją, koks bus spektaklis, renka vaidmenims tinkamus aktorius, tuomet mes, aktoriai, turime surasti personažą. Mes jį turime pagimdyti. Juk mes duodame jam savo eiseną, savo judesius, veidą, balsą, mes jį įgarsiname. Daug kas priklauso nuo aktoriaus asmenybės. Vidinė tavo girda yra kitokia, nei šiaip kalbėtum. Kol išminkai tą mintį, kad žodis taptų kūnu, kad tas žodis įgautų prasmę ir kad žiūrovas jį išgirstų, nueinamas ilgas kelias. Tas ieškojimų kelias ganėtinai sudėtingas, kiekvienas ieškom tos vienintelės skambančios frazės, tos tikros.
Sakoma, kad nereikia darbo neštis į namus. Akivaizdu, kad tokia nuostata aktoriams negalioja.
Oi, žinoma! Eini su ta mintim, su ja klajoji, su ja eini miegoti, su ja atsibundi ir dar vartaisi naktį. Puikiausiai suprantu, kai poetai sako, kad vidury nakties šauna mintis į galvą ir norisi užsirašyti. Būna ir man, kad vidury nakties suprantu – atradau sprendimą. Su vaidmeniu tarsi prisiaugini odą, žinoma, jeigu prisiaugini. Nes būna ir tokių personažų, kurie nėra taip arti į širdį imami, tiesiog atidirbi, tai yra teisinga, nes tokios tavo pareigos. Bet būna tokių vaidmenų, kai atrodo, kad ir vaikščioti kitaip pradedi, ir žiūrėti, ir tavo elgsena pasikeičia. Kvaila, kai kas nors tai demonstruoja specialiai, to nereikia, bet kad nuo to negali pabėgti – irgi tiesa.

Tikriausiai artimiausi žmonės labiausiai jaučia, kad tas vaidmuo jau pakerėjo, užvaldė?

Taip, patys artimiausieji. Kiek atsimenu, visa mano šeima gyvendavo tuo žiūrėjimu į priekį, tuo perspektyviniu planu, kas bus, įvyks. Tai buvo visai toleruojama. Visokių buvo atvejų. Man jau visai įsisukus, kai vaidmuo mintis užvaldęs, šviesaus atminimo mama vydavo mane iš virtuvės, nes viską daužydavau. Ne specialiai, bet vos tik paimu ką nors, ir išslysta iš rankų. Juk tuomet žmogus esi tarsi kitur, nors ir nepraradęs nuovokos. Arba liepdavo uždaryti šaldytuvą, nes vis lįsdavau valgyt, atrodydavo, kad kažkuo galiu tą emocinį uraganą užgesinti, tokia saviapgaulė. Bet taip, šeima gyvendavo tuo pačiu. Nors niekas nevaikščiodavo ant pirštų galiukų, tiesiog galiojo principas – netrukdyti. Namuose mane visuomet lydėjo supratimas ir tolerancija, pagarba mano šitai pozicijai, ypač prieš sudėtingus vaidmenis.

Kas svarbiausia kuriant vaidmenį: būti savimi, įtikti režisieriui, patikti žiūrovui?

Labai daug dalykų. Turi išgirsti save ir sumoduliuoti vaidmens principą, tave turi išgirsti partneris, reikia pasiekti vienam kitą arba atsiliepti į vienas kitą. O įtikti režisieriui niekada nereikia. Svarbiausia, jeigu visa trupė, visa kompanija atradę savo bendrystės kodą eina žiūrėdami į vieną pusę. Tai jau yra gerai. Nes kitaip nutiks kaip toje I. Krylovo pasakėčioje apie gulbę, lydeką ir vėžį: kiekvienas vežimą tempia į savo pusę ir vežimas stovi vietoje. Kaip paskui seksis, kaip spektaklis gyvens, priklauso nuo žiūrovo. Žiūrovas mus formuoja, jis reikalauja, jis iš tavęs traukia. Jam nepasakysi, kad šiandien ne ta koja iš lovos išlipai.

Ar buvo vaidmuo toks „ne man, bet vis vien reikia“?

Būna, kad jautiesi lyg svetimus marškinius apsirengusi. Bet juk ir negali būti absoliučiai viskas duodama taip, kaip norėtum. O ir neįdomu būtų. Įdomu tai, kas vadinama iššūkiais, kai turi juos įveikti. Čia kaip savotiškas sprigtas sau. Toks atradimų laukas. Aptinki tai, ko nesitikėjai, nes kartais savyje gali atrasti tokį netikėtą dalyką, kad ir kitus nustebini: matai, kaip čia tau gali būti!

Turbūt neklysta sakantieji, kad vaidmenys padeda asmenybei formuotis, augti?

Be abejo! Dabar, kai žiūriu iš laiko perspektyvos, pagalvoju, jeigu tai nebūtų ieškojimų kelias, o paprasta kasdienybė, gyvenimas nebūtų nei toks turiningas, nei įdomus. Tai ilgas procesas, kuriame neapsieinama be patirties, žinių ir įgūdžių. Aktorius kaip skulptorius – jis žino, kas yra molis, kurį turi išminkyti, kol iš jo išeina nereikalingi skysčiai, priemaišos, kol gauna tą reikiamą medžiagą, reikiamą konsistenciją nulipdyti skulptūrai ar jos detalei. Taip yra ir su kitomis medžiagomis, reikalaujančiomis dėmesio savai specifikai.

Kuris vaidmuo jums buvo sudėtingiausias, kuriam prisijaukinti, išminkyti, kaip tą molį, reikėjo daugiausia laiko ir pastangų?

Visgi – Margarita. Pjesės autorė Mara Zalytė nepaprastai nuostabus žmogus, rašytoja ir dramaturgė, kuriai lenkiuosi. Šis vaidmuo iš manęs labai daug pareikalavo. Tikriausiai toks vaidmuo vienąsyk gyvenime ir pasitaiko. Čia toks gyvenimo koncentratas – per dvi valandas išgyveni tiek, kad neužtektų ir kelių spektaklių visam tam sudėti. Nebuvo paprasta, nepavyko iš karto, štai čia nemiegotų naktų buvo sočiai. Negali pabėgti, skiniesi kelią, kad pažintum savąjį personažą, kad jį suvaidintum, kad tai būtų įtaigu. Net jeigu spektaklyje daug žodžių, jeigu galingas tekstas, tai dar nieko nereiškia. Tą tekstą reikia tiek fiziškai, tiek emociškai suvaldyti. Neišgyventi viso krūvio per penkias minutes, turi išdėlioti visas savo emocijas, paskirstyti jį dviem valandoms.

Pasmalsausiu, o gal gyvena svajonė apie dar nesuvaidintą vaidmenį?

Aš su svajonėm labai atsargi. Gal kadaise ir buvo. Kitas dalykas, kad yra ir tokių vaidmenų, kurių dėl amžiaus ar kitų priežasčių jau niekada nebesuvaidinsiu. Tai praradimai. Pavyzdžiui, Džuljetos. Yra žmonių, kurie turi savo kelrodę žvaigždę ir į ją eina, o mano svajonės nėra tokios konkrečios, būtų smagiau, jeigu kas nors mane nustebintų. Jeigu aš prieš kažkiek metų būčiau galvojusi, kad gausiu tokį vaidmenį kaip Margaritos! To net negalėjau numatyti, jo dar nebuvo net parašyto. Ir staiga jis ištiko. Štai čia yra dovana! Žinoma, su juo reikėjo susitvarkyti. Ir Auksiniu scenos kryžiumi įvertinta ne veltui. Čia svajonės susitraukė iki to žibančio deimančiuko.

O jeigu pabandytume apibendrinti, kokie vaidmenys jums patys patraukliausi?

Nemėgstu jokių buitinių – „atėjai su lėkštėm, išėjai su bulvėm“. Man artimiausi dramatiški, kintantys vaidmenys. Koks atėjai pradžioje, toks spektaklio finale neišeisi – visa didžiulė vyksmo amplitudė. Kuo daugiau dramatiškumo, to, kas nutinka su žmogumi – personažu scenoje, tuo didesnį atgarsį turime iš salės. Jeigu atrandi esminį vaidmens grūdą, jeigu esi tikras, jeigu nuo tavęs skauda, jeigu nuo tavęs malonu, jeigu nuo tavęs kyla susirūpinimas, tai yra tikras gyvenimas scenoje. Tos bangos turi vibruoti. Tokie vaidmenys augina ne tik patį aktorių, bet ir žiūrovą. Yra tokių vaidmenų, kurie galbūt turi nedaug teksto, bet visi turi suprasti, pajusti, kas su tavim vyksta. O tai jau aukštasis pilotažas.

Bet juk kinta ir pats teatras, scenos partneriai, ir publika, ir visuomenė?

Juk ir pats keitiesi. Kažkada mane pasiekė toks gražus atgarsis iš publikos apie keletą metų teatro repertuare esantį spektaklį. Žmogus, matęs to spektaklio premjerą, po kurio laiko atėjo vėl ir sako, oho, kaip spektaklis paaugo. Vadinasi, keičiamės ir mes, ir žiūrovas. Nors tos pačios dekoracijos, regis, ir tekstą tą patį sakai. O žiūrovas negailestingas, jis reikalauja – duok, ir kartais būna, kai atrodo, kad iš jo nėra jokio atsako. Tiesa, žiūrovą turi užsiauginti. Yra buvę su jaunais žmonėmis, kai supranti, kad jie aštuoniolikos metų pirmą kartą atėjo į teatrą, nežino, kaip čia elgtis. Aš nežinau, ar man teatre patiktų švilpimai ir audringos reakcijos. Emocijos turi būti, bet… Tarp kitko, prajuokinti mūsų žiūrovą reikia labai didelių pastangų, o ir komedijos žanro spektaklis reikalauja ne mažiau pastangų nei kiti. O kad žiūrovas yra tas lakmuso popierėlis – visiška tiesa. Esu tikra, kad niekada negalima nurašyti nė vienos žiūrovo reakcijos. Juk mes nežinome, ką žmogus yra išgyvenęs, kaip jis į tai sureaguos. Nesvarbu, ar salėje sėdės paprasta moterytė, ar profesorius, aktorius turi vienodai vaidinti ir vienam, ir kitam, tik priimama gali būti skirtingai.
Esu buvusi Londone savo draugės spektaklyje. Prisimenu, kad man tada buvo taip gaila tų aktorių, nes jie vaidino aludėje, tarškant bokalams, pasirodo, ir tokia patirtis yra. Tai skirtingų kultūrų, mentaliteto klausimas. Bet žiūrovui negali pataikauti – juk visiems neįtiksi. Jei sugebi nustebinti žmogų salėje, to negalima pamesti, tą reikia puoselėti.

Kiek jūs pati lankote kitų teatrų spektaklius?

Labai mėgstu nuvykti ne tik į spektaklius, bet ir į pačius teatrus. Kartais būnam pamaloninti stebėti į mūsų teatrą atvažiavusių trupių spektaklius. Įdomu patirti, kuo gyvena kiti, tai yra ir profesinis smalsumas. Norisi žinoti, kuo kiti kvėpuoja, kuo vienas ar kitas spektaklis nuskamba, kokį braižą turi vienas ar kitas režisierius. Labai pasiilgau to, ypač dabar.

Kas dar gyvenime, be teatro, jums įdomu?

Yra įvairiausių projektų, darbas su bibliotekomis, bet tai juk irgi mano darbas. O užsiimt kuo nors kitu? Ko gero, kad ir ką darytum, darai tai, kas yra tavo pašaukimas, kas tau arčiausiai širdies. Kiekvieną kartą kažkuri veikla priverčia pamatyti ką nors naujai, netikėtai, atrasti tai, kas įkvepia. Vienam spektakliui idėja atėjo vaikštant Paryžiuje. Bet niekad nežinai, kokiu momentu, kur, kada tave ta mintis susiras.

Kad ir ko klausčiau, mes vis tiek grįžtame prie teatro…

Dabar tikrai taip. Anksčiau galėjome važiuoti, bėgti, lėkti. Pamenu, sykį buvo laisva savaitė, sugalvojom nuvažiuoti į Sankt Peterburgą, norėjosi ir spektaklių pamatyti, pabūti. Būdavo tokių šuolių. Kur nors nuvažiuoti, lakstyti po muziejus. Juk mes tiek ilgai santvarkos buvom uždaryti nuo pasaulio, kad dabar atsigriebti, pamatyti, pasivyti ir atrasti iš naujo yra didžiulė siekiamybė, net ir žinant, kad daug ko nespėsi. Bet visa tai kaupi į savo ieškojimų ir atradimų kraitį. Kiek esi matęs, skaitęs, susitikęs, tiek tu esi turtingas. Bet dabar viskas kažkaip sustoję, ir tas kasdienis ieškojimas šiek tiek apsiramino, susitraukė.

Net ir keliaujant teatras jūsų lankytinų vietų sąraše ne paskutinėje vietoje. Matyt, patvirtinsite posakį, kad teatras yra diagnozė?

O taip! Nors man ta diagnozė joks rūpestis, ji man maloni. Aš kasdien grįžtu prie to, su kuo esu susigyvenusi, ir to pakeisti nebeįmanoma. Tokia mano trajektorija.

O gal bent kartą esate susimąsčiusi, kokiu literatūriniu personažu galėtumėte būti, o ne suvaidinti jį?

Hm… Vieną išsirinkti turbūt būtų sunku. Tikriausiai – Merė Popins. Čia kaip su tais vaidmenimis: man svarbūs tie, kurie gali nustebinti. O Merė pati yra pilna humoro, jautri, su savitomis taisyklėmis, su nenumatomais, stebinančiais dalykais. Viskas viename. Prisipažinsiu, aš ir šiandien tikiu, kad pasikeitus vėjui atskris Merė Popins ir kažkas įvyks kitaip.

Štai – pagaliau mes tą smalsų, kadaise teatro kvapą užuodusį vaiką ištraukėm į paviršių iš to dramatiško vaidmens!

O taip! Juk tik ištarus Merės Popins vardą, veide iš karto atsiranda šypsena.

Ačiū už pokalbį.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų