52 Sekundės su kultūra. ANTANAS MARKUCKIS

52 Sekundės su kultūra. ANTANAS MARKUCKIS

Esu… nei mėsa, nei žuvis, sako režisierius, Panevėžio lėlių vežimo teatro įkūrėjas, direktorius ir meno vadovas Antanas Markuckis, paprašytas savaip prisistatyti.

„Gimiau ties Žuvų ir Avino ženklų riba. Nesu labai griežtas, konkretus, pedantiškas, tiesiog einu be jokių nukrypimų per gyvenimą. Nors kelias mano ne toks tiesus ir lygus kaip bėgiai, gal, sakyčiau, labiau žvyrkelis, kartais išvažiuojantis į pagrindinį asfaltuotą kelią“, – svarsto garsusis lėlininkas.

Norėtųsi užduoti tradicinį šios rubrikos klausimą, jeigu būtumėte knyga, filmas, spektaklis, meno ar muzikos kūrinys, personažas, tai kas būtumėt ir kodėl?

Kūrinys ar personažas? Esu upė, tikriausiai. Tekanti upė, kuri kartais nusenka, kartais pakyla, kartais nusileidžia, joje būna potvynių, būna ledo, žuvies. Būna, vandenį užteršia, išvalo, krantus aptvarko, įgriūna koks palinkęs medis. Upė, kurioje kartais maudosi, kartais grūdinasi eketėje žmonės.

O knygą, filmą ar spektaklį rinkčiausi tuos, kurie niekada nesibaigia, kuriuose nėra konkretaus puslapių skaičiaus, be pavadinimo ir be pabaigos. Bent jau aš noriu, kad nesibaigtų, nes išgyvenu gana gerą laikotarpį. Suvokiu, kad viskam kažkada ateina pabaiga, bet norisi, kad viskas suktųsi kuo ilgiau. Kad, kaip sakoma apie folksvagenų variklius – amžinas variklis: nors korpusas ir supūna, variklis neužmušamas. Norėtųsi ir tą korpusą kuo ilgiau sveiką išlaikyti. Arba… tegul viskas baigiasi staigiai.

Esate unikalaus Lėlių vežimo teatro įkūrėjas, vadovas ir siela. Suprantama, klausti, kas jums pačiam yra jūsų teatras, gal kiek per drąsu, bet visgi – kaip pats matote savo teatrą, kaip jaučiate jo gimimą, augimą ir brandą?

Teatras yra mano gyvenimas, apie kurį jau svajojau nuo 6 metukų. Nuo pat ankstyvosios vaikystės kūriau tą lėlių pasaulį. Tokį, kokio neturėjau, o norėjau matyti, režisuoti, dėlioti. Su lėlėm man buvo labai paprasta. Lėlę galima nubausti, išteisinti, iškelti, susodinti vieną prieš kitą diskusijai. Šitose istorijose siekiau būti geras teisėjas, nuo kurio viskas priklauso ir kuris priima teisingus sprendimus. Lėlė pradeda veikti, kada veiki pats, tada ji tampa gyva. Matyt, todėl, kad namuose nebuvo labai gera, nebuvo šilta, tekdavo kęsti skausmą, kančią, nepriteklių, skandalus. Teko paragauti ir valdiškų namų. Greičiausiai todėl bėgau iš to pasaulio į savąjį. Perkūriau pasaulį iš blogo į gerą taip, kaip suvokiau, kaip mokėjau.

Mūsų šeimoje nebuvo tradicijų, nešventėm švenčių, esu šeštas vaikas, mama viena mus augino. Kaip sugebėjo, taip augino, stengėsi apsaugoti kaip katė savo kačiukus. Jautėm nepriteklių, viskas buvo ne taip, kaip pas visus, buvom nestandartiniai, ne pagal tuometį supratimą apie normalią šeimą ir jos gerovę. Tuo metu buvo gėda, šalindavausi, jei tik pasidarydavo nejauku. Bet ką turėjai, supranti tik tada, kai prarandi. Labai dabar norėtųsi nors kelioms minutėms prikelti mamą, papasakoti jai, kaip man sekasi, koks aš laimingas. Matyt, reikia pragyventi didelį gyvenimo tarpsnį, kol stebėdamas suvoki tam tikrus dalykus, arba kai su tuo susiduri pats, kai matai artimų žmonių, draugų išėjimus. Viskas keičiasi: veidai mieste, amžinybėn iškeliauja šviesuoliai, su kuriais tiek prasmingų akimirkų patirta.

Tas vaikystės žaidimas lėlėmis iš pradžių buvo bėgimas nuo kažko, slėpimasis, ilgainiui tapo nebe žaidimu, o gyvenimo būdu.

Pagrindinis teatro sraigtas esu aš, bet man labai svarbu ir kaip veikia kitos teatro detales, kiti sraigteliais, guoliukai, kaip nuo to pagrindinio sraigto priklauso viso teatro mechanizmas.

Ar kada pagalvojote, kuo būtumėt, jeigu jūsų gyvenimo kelias nebūtų pasukęs lėlių teatro link?

Teatras apskritai yra gyvenimo būdas, nes gyvendamas teatru, nebesi paprastas žmogus, žinantis, kada saulė kyla, kada leidžiasi, kada būna pusryčiai, pietūs ar vakarienė. Čia diena gali tapti naktim, o naktis – diena. Aš neįsivaizduoju, kuo būčiau, jeigu būčiau tas normalus žmogus. Tikriausiai nesugebėčiau gyventi ir pasirūpinti kitais. Dabar jaučiu, kad sėdžiu labai geram traukiny su labai geru adresu. Labai tiksliu mamos man nupirktu bilietu, nors ir kaip brangiai jis man kainuoja.

Tai yra mano kūdikis, kurį sukūriau savo protu, savo rankom – visu kuo. Man jis ypač brangus ir man labai skauda, jeigu jame yra kas nors blogai. Apie teatrą galvoju kiekvieną dieną, kaip apie vaiką, kurį reikia pamaitinti, juo pasirūpinti, pamokyti, gal ir pabausti kartais, jei reikia.

Jeigu žmogus tvirtai ko nors nori, jis priverčia likimą nusileisti. Aš beprotiškai to norėjau. Ėjau visada pagrindiniu keliu, labai retai kada mane mėtė į šoninius takelius.

Nors vaikystėje žaisdavote su lėlėmis, bet, panašu, nebuvote ramus vaikas?

Žinoma, kad žaisdavau! Broliams mano lėlės labai nepatikdavo, ne vieną yra sugadinę, net degindavo.

Buvau smalsus, visur lįsdavau, man viskas būdavo įdomu. Mūsų kiemas būdavo labai įdomus, prisigalvodavom visokiausių žaidimų, skaitovų konkursų, spektaklių, rengdavom vestuves, valgydavome tortą, bučiuodavomės įlindę į dilgėles, žaisdavome gydytojus, dantistus, prisinešdavom kas tik ką turi. Būdavo, kažkas iš tėvo gaudavo senų nebereikalingų antspaudėlių, su jais teises dviračiams darydavom, o kuris iš vaikų ne itin patikdavo, padarydavom šviesoforu. Stovėdavo ir kilnodavo lazdelę, imituodamas šviesoforo signalus. Kaldavom vadinamuosius šlagbaumus, neįleisdavom svetimų žmonių su dviračiais į kiemą. Prie dviračių pritaisydavom skardines su skylute, pripildavom vandens, kai jis išlašėdavo, vėl važiuodavom į „degalinę“ prisipildyti. Prisigalvodavom įvairiausių dalykų.

O jei prisimintumėte jūsų teatre vaidintus personažus, kuri lėlė pačiam svarbiausia?

Kuri lėlė pati svarbiausia? Lėlė – mergaitė su degtukais ir spektaklio „Sidabrinis mėnulio šuo“ lėlė šuo. Nežinau kodėl, nes juk visos lėlės labai svarbios, visos neša kažkokią tiesą, koduoja gėriui. Jei bent kartą į teatrą atėjęs vaikas po to niekada nenuskriaus kačiuko, paukštelio, atras gražius dalykus, išeis supratęs kas yra skausmas, džiaugsmas, vadinasi, teatro misija vykdoma, mes padarėmę kažką svarbaus.

Lėlė aktoriaus rankose virsta kuo tik nori. Tai mūsų instrumentas, kuriuo kirbiname žiūrovo širdį. Yra nerašyta taisyklė, kad su lėle turi elgtis labai atsargiai. Jeigu nemylėsi lėlės, ji gali bet kuriuo momentu atkeršyti – kažkas nutrūkti, sugesti mechanizmas. Kaip ir gyvenime. Su lėlėmis reikia daugiau širdies ir pirštų miklumo. Aktorius širdimi turi perduoti, ką nori pasakyti, kad žiūrovas patikėtų. Be to, lėlė gali pasakyti daug nepatogių dalykų, kurių žmonės gyvenime bijo arba gėdijasi.

Man lėlė yra tikrai nepaaiškinamas dalykas. Net namuose jų turiu. Yra viena tokia, visai nedidelė lėlytė, kurią pasidedu ant lovos.

Aš kartais šnekuosi su lėlėmis, kartais klausiu jų patarimo, pats už jas atsakau, galbūt tai, ką noriu išgirsti.

Papasakokite, kaip gimsta jūsų teatro lėlės?

Teatre lėlės visiškai kitokios nei parduotuvėje. Jų gamybos procesas gana ilgas, tai – meno kūriniai. Jos gaminamos pagal senuosius receptus, technologijas: formų darymas, liejimas, papjė mašė masės klijavimas, šveitimas, mechanikos įdėjimas.

Lėlė – režisieriaus ir dailininko bendras darbas. Dailininkas turi įsiklausyti, kokią lėlę režisierius mato spektaklyje: marionetę, šešėlinę, grafitinę, pirštininę. Piešiami eskizai, numatomos lėlės charakteristikos, pavyzdžiui, ar mirksės akys, o gal rūkys pypkę. Kartais puikus dailininko darbas gali net pataisyti prastesnį režisieriaus darbą. Nacionalinės premijos laureatas Vitalijus Mazūras pats lėles kuria, gamina, pats stato spektaklius, kartais pats ir vaidina. Įsivaizduokite, kiek širdies šilumos įdėta į tai, kiek apmąstymų, kokia ta lėlė bus, kokie mechanizmai turi veikti, kokia bus valdymo sistema! Dramos teatre galima dekoracijas perstatyti, koreguoti, o lėlių teatre turi numatyti viską iš anksto. Lėlių teatre galioja ir matematikos dėsniai.

Sakoma, kad lėlės – vaikiškas užsiėmimas. Kodėl svarbu kuo ilgiau išlikti tuo žaidžiančiu vaiku?

Dirbantiems teatre tai nėra vaikiškas užsiėmimas, nors gal iš šono ir atrodo kaip vaikų žaidimas. Iš tiesų ne kiekvienas gali lėles valdyti.

O vaiku išlikti ar išsaugoti tą vaiką savyje reikia kuo ilgiau. Kuo ilgiau tikėti stebuklais, personažais. Kuo daugiau vaikystės mumyse, tuo geresni esame. Rimtas, primityvus gyvenimas nuo raidės iki raidės – neįdomus. Aš noriu būti vaiku kuo ilgiau.

Gal atsimenate pirmąjį vaikystės įspūdį, susijusį su teatru, pirmuoju vaidinimu? Galbūt tai tapo impulsu ir pačiam kurti savo teatrą vaikystėje, o vėliau ir Lėlių vežimo teatrą?

Pirmasis susitikimas su teatru įvyko savaitiniame darželyje. Tuomet ten metodinės dalies vedėja statė spektaklį „Dangus griūva“. Aš vaidinau vilką. Premjeros dieną kažko išsigandau, pradėjau verkti, taip ir nesuvaidinau to vilko. Tai ir buvo pirmas rimtesnis mano prisilietimas prie teatro. O namuose jau tada siuvau lėles, kūriau dekoracijas ir žaidžiau vaikiškus žaidimus.

Jūsų teatro spektakliai neapsiriboja vien pačio teatro scena Panevėžio centre. Daug spektaklių vežimaičiu išvežiojama po rajonus. Labai įdomu klausytis jūsų pasakojamų istorijų iš pirmųjų teatro gastrolių; apie vežimaičio transformacijas, kumelaitę Džuljetą, gyvą muziką, kai dar neturėjote jokios aparatūros, išradingumą bei didžiulę aistrą vaidinti ir dalytis tuo su kitais – aktoriais ir žiūrovais. Gal papasakotumėte atmintin įstrigusių nuotykių ar istorijų iš teatro gastrolių?

Pats mūsų teatro pavadinimas jau sako, kad esam keliaujantis teatras. Vasaromis mūsų lėlės susėda į vežimą ir išvažiuoja gastrolių po Lietuvą. Teatro įkūrimo data laikoma kovo mėnuo per mano gimtadienį. Šiemet jau 35 metus švęsime. Virš 30 metų vežimą gastrolėse tempdavo arkliai. Vežimai keitėsi, transformavosi, su arkliukais labai ilgai mūsų teatrui padėjo Kėdainių rajono Krakių žemės ūkio bendrovė. Maždaug po 500 km kiekvieną vasarą su jais nukeliaudavome. O per tas keliones visko yra nutikę: tai vežimas sulūžta, tai padangą nuleidžia, tai arkliukas pradeda šlubuot. Dabar mūsų vežimą tempia garvežiukas. Nebeliko bendrovės, o ir per miestą arkliuku važiuoti būtų sudėtinga.

Pradžia buvo labai sunki, neturėjom technikos, atvažiavus į kiekvieną kaimą reikdavo skolintis magnetofoną, kad įvyktų spektaklis. Gastrolėse yra nutikę visko: esam porą kartų patekę į avarijas, ne vieną kartą sprogusi padanga, yra pabėgę arkliai, kuriuos 10 km teko vytis, buvome ir apvogti, ir išvaryti iš kaimo.

Esame vaidinę vienam žiūrovui. Bekeliaujant autostrada sustojo automobilis, pasiteirauti, kas mes tokie. Regis, būta turtingo žmogaus – jis sumokėjo už visa spektaklį ir mes vaidinome jo vaikui, tądien šventusiam gimtadienį.
Gastrolėse dažniausiai apsistojame pas žmones, jų sodybose pasistatome palapines. Žmonės stengiasi ir pavaišinti, ir pavalgydinti, ir pabendrauti nori – juk teatras atvažiavo! Būdavo, kad tekdavo sėdėti ir pernakt, išklausyti įvairiausių skaudžių istorijų, pavyzdžiui, tremtinių patirčių. Saulei kylant, kai jau kiti keldavosi, tik tuomet galėdavau šiek tiek prigulti. Labai keista būdavo matyti, kai atvažiuoji po metų į tą pačią sodybą ir matai, kad jau vyrą palaidojo, dar kitais metais – sūnus žuvo, dar kitais jau sodyba užkaltais langais, visi mirę.

Kiek kartų užaugo per tuos 35 metus! Kai matai tą evoliuciją, negali likti abejingas, dalyvauji tame veiksme, vadinkime, Lietuvos gyvenime: matai, kaip keičiasi miesteliai, sodybos, kolūkiai, bendrovės. Būna, gastrolėse prieina lyg ir matytas vyriškis su dviem vaikučiai ir sako: „Aš buvau mažiukas, mane mama buvo atvedus į spektaklį, atsimenat, aš ten paskui jus dviračiu, tokiu mėlynu, važiavau, paskui jus kelias dienas sekiau.“
Man gal labai pasisekė, kad aplink mane visada buvo labai geri, talentingi, nuoširdūs žmonės. Geri žmonės limpa prie manęs arba pats juos prisilipdau.

Esate miesto vaikas – gimėte, augote, ilgą laiką gyvenote Panevėžyje. Ir jau kurį laiką gyvenate kaime. Ar skiriasi jūsų dienos mieste ir kaime? Koks jūsų laikas šiandien?

Esu grynai miesto vaikas. Tik pastaruosius maždaug 5 metus gyvenu kaime, o to kaimo – dvi sodybėlės. Tai vieta, kur pabėgu, tarsi durų užsirakinimas po darbo. Turiu labai gerus kaimynus. Juos labai myliu ir jie mane myli. Kaimynę vadinu mama. Apskritai už mane vyresnes moteris vadinu mamomis. Gal todėl, kad iš tiesų labai trūksta mamos.
Turiu 4 šunis: du kišeniniai šuniukai po 800 g, viena šunytė Vėjūnė ir didelis vokiečių aviganis Dikas. Turiu Miciuką – baltą katiną skirtingom akim. Mes visi labai gerai sutariam. Jie manęs laukia, kai grįžtu, visi klykia, cypia, kaukia iš džiaugsmo. Jie mane taip myli, bet nežinau, ar įsivaizduoja, kaip aš juos myliu.

Man labai patinka Danija. Matau, kaip ten žmonės gražiai žaidžia gyvenimą, ne vaidina, bet žaidžia gyvenimą: gražiai vairuoja, vienas kitam šypsosi, sveikinasi, labinasi, vienas kitam pagarbą rodo, viskas sutvarkyta. Ir aš lygiai taip žaidžiu gyvenimą. Su savo šuniukais, kačiukais, su gamta, su medžiais. Turiu slyvą, vyšnaitę, vieną kriaušę ir dvi obelaites. Ta slyva daug metų nedavė vaisių, ir prieš kokius dvejus metus jai pasakiau: žinai, brangioji, jeigu nesusiimsi, aš tave kirsiu, kam tu man tokia reikalinga. Po mūsų pokalbio – šakos lūžta. Kiekviena mano eglaitė, pušaitė turi vardus. Yra tokia viena, tai padžiūna, tai vėl atsigauna. Ir su ja pasikalbėjau, dabar labai stengiasi. O gėlių neturiu nė vienos. Gal iš gailesčio, kad nemokėsiu jomis rūpintis, kad nepalaistysiu ir numirs.

Tas kaimas tarsi užsidarymas durų, nors jos visad atviros mano draugams. Niekad gyvendamas mieste neturėjau treningų, o dabar turiu. Galiu vaikščioti apsirengęs kaip tinkamas ir jaučiuosi žmogumi. Ar pjaunu žolę, vedžioju šunį, ar dažau daržinę – esu laimingas. Kartais fantazuoju virtuvėje, bandau ką nors išsivirti, kokį zefyrą pasigaminti, nes turiu visokios įrangos – nuo sulčiaspaudės, tešlos maišytuvo iki peilių galandimo aparatų.
Šiandien mano pats laimingiausias, skaidriausias, šviesiausias laikas. Išgyvenu renesansą. Man labai gera su žmonėm. Kur nueinu, atrodo, visi švyti ir aš švyčiu.

Galbūt yra klausimas, kurį sau norėtumėte užduoti? Ir į jį atsakyti, žinoma.

Būna tų klausimų visokių, ypač pavargus. Tuomet klausiu savęs, o kam tau to reikia? Gal jau užteks? Bet, matyt, ne tą variklį man įdėjo mama. Tada paklausiu, ar bandysi nurimt kada nors? Ir atsakau – niekada.

Belieka paklausti: Markucki, ar tu laimingas?

Taip, be proto laimingas! – atsakau ir, linkėdamas sau sveikatos, kartoju: kad tik ilgiau!

Komentarai

  • Begalinė pagarba ir patys šilčiausi linkėjimai Žmogui, puošiančiam mūsų vaikų vaikystę 🙂 🙂 🙂

  • Jeigu miestai būtų kuriami iš lėlių teatro spektaklių ir muzikos garsų, tai, kai kurie pastatai skambėtų linksmais pasakų motyvais. Gerb. Antanui sėkmės ir kūrybinės minties.

  • Puikus interviu su nuostabiu žmogumi! Be galo didžiuojuosi, kad Panevėžyje yra A.Markuckis ir jo teatras.

Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų