-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šio režisieriaus ir aktoriaus pavardė gerai žinoma ne vien teatro žanro mylėtojams. A. Špilevojus filmuojasi ne lietuviškuose serialuose, veda muzikinę laidą LRT radijuje ir dalyvauja dar daugybėje kūrybinių projektų.
Jeigu būčiau knyga, ko gero, kokia ji ir apie ką ji, spręstų pats Autorius, o ne aš. Esu dramaturgas, tad man apskritai patinka žiūrėti į mūsų pasaulį kaip į knygą, tiksliau, kaip į pjesę – joje visi komponentai yra sukurti autoriaus ir visi jam reikalingi. Autoriui reikia, kad jo pjesėje būtų ir gerų, ir blogų personažų, ir gražių posūkių, ir tragiškų nutikimų. Ir pjesės veikėjai nėra kalti, kad myli ir skiriasi, gimdo ir žudo. Tokia yra jų autoriaus valia, juk jis viską taip sugalvojo ir parašė. Kitaip pjesė neįvyktų ir niekas nepatirtų katarsio.
Manau, kad ir aš esu ne visa knyga, o tik maža Visatos Knygos dalis. Ir ne man spręsti, kodėl viskas sugalvota taip, kaip sugalvota, kodėl aš esu tas, kas esu, kodėl turiu tokius genus, kodėl augau tokioje aplinkoje, kodėl myliu vienus dalykus ir nepakenčiu kitų. Toks Autoriaus sumanymas, kuris parašė mūsų pjesę. Ir visos mūsų Visatos pjesės laimės akimirkos bei didžiosios tragedijos yra nepaprastai gražios bei reikalingos tai Visatos pjesės istorijai. Negalime to grožio pamatyti ir įvertinti tol, kol nesuvokiame savęs, kaip pjesės veikėjų, kol nepamatome šios pjesės iš išorės, kol kalamės jos viduje. Nes juk ir V. Šekspyro pjesių veikėjai (Hamletas, Ofelija, Romeo, Džiuljeta ir kt.) nesuvokia savo autoriaus pjesių grožio. Tai pamato ir įvertina tik žiūrovai, nes jie yra pjesės išorėje, o ne jos viduje. Jie mato tragedijos grožį, o ne kenčia nuo jos žudančio skausmo. O jei kartais Autorius vis dėlto nutartų pasismaginti ir paklausti mano nuomonės, mūsų pokalbis būtų maždaug toks:
– Aleksandrai, paversiu tave knyga. Kokia norėtum tapti?
– Gal spalvinimo arba rebusų, užduotėlių knygele mažiems vaikams, kurie dar spalvina taip, kad nuolat užeina už ribų, kurių drambliai būna žali ir rožiniai, o 2+2 ramiai gali būti 7. Man patiktų leisti jiems užpildyti, išpaišyti mane taip, kaip jiems patinka.
Aš neturiu labai daug vaidmenų, nes beveik viskas, ką darau, yra tam tikra prasme teatras arba istorija. Pavyzdžiui, LRT Klasikos radijuje vedu savo autorines muzikos laidas „3000 priežasčių“. Jų paklausė mano buvęs muzikos istorijos mokytojas Viktoras Januškevičius, kurį labai gerbiu, myliu ir laikau tikru Panevėžio lobiu. Po vienos laidos jis man paskambino ir sako: Aleksandrai, bet tu net ir muzikos laidose darai teatrą.
Manyčiau, jis, būdamas itin įžvalgus, mane prigavo. Aš nedarau daug dalykų, nes nemoku daug. Aš tiesiog kuriu ir pasakoju istorijas. Gyvenime, teatro scenoje, akademiniuose tyrinėjimuose. Ir naudoju tik tuos įrankius, kuriuos įvaldžiau. Visi jie yra susiję tik su teatru ir dramaturgija.
Teatras į mano gyvenimą atėjo labai anksti. Vienas mūsų šeimos draugas nuvedė mane į teatrą „Menas“. Buvau dar darželinukas, visai nemokėjau lietuvių kalbos, bet spektaklis ir apskritai pirmoji patirtis teatre mane pavergė. Pasijutau patekęs į sapną. Vėliau buvo daug kitų atradimų teatre, žinoma, buvo ir nusivylimų. Bet praėjus ilgą įvairių būrelių, studijų, pirmųjų praktinių patirčių kelią, teatras tapo mano vieninteliu amatu, formuojančiu mano pasaulėžiūrą, kryptį, tikėjimą ir veikimą šiame pasaulyje.
Manau, kad serialai yra nurašomi iš inercijos. Dar prieš dešimtmetį joks intelektualas nebūtų prisipažinęs, kad žiūri serialą, bet laikai keičiasi. Argi mūsų dienomis teatras tikrai visada yra geresnis už serialus? Juk yra sukurta daug nuostabių serialų: „Twin Peaks“, „The Young Pope“, „Westworld“, „After Life“ ir t.t. Lygiai tas pats ir teatre – yra nuostabių, bet yra daug ir siaubingų spektaklių. Viskas priklauso nuo to, KAIP padaryta, o ne nuo to, KAS padaryta? Šiandien serialus filmuoja geriausi pasaulio režisieriai kaip Davidas Lynchas, Paolo Sorrentino, vaidina garsiausi aktoriai. Į serialus investuojama vis daugiau išteklių, pritraukiama vis daugiau talento ir finansų.
Todėl keičiasi ne tik požiūris į serialus, bet ir jų kūrimo virtuvė. Lieka vis mažiau „santabarbariškų“ serialų su keliais šimtais nelogiškų serijų. Deja, Lietuvoje prastos produkcijos vis dar per daug, nes kol kas tebeegzistuoja tokių pigių serialų ir tuščių televizijos laidų paklausa. Manau, ateina ir jų pabaiga, tai tik laiko klausimas.
O Lietuvos aktoriai filmuojasi dėl įvairių priežasčių, bet reikia nepamiršti, kad pirmiausiai toks mūsų darbas. Mes noriai einam ir eisim filmuotis į kokybiškesnius serialus ir filmus, nes visi norime kaupti patirties bagažą ir lavintis. Norint būti geram kine, reikia nuolatinės praktikos kino aikštelėje. Labai smagu, kai gali mokytis ir augti filmuodamasis lietuvių ar užsienio kino filmuose ir serialuose. Per pastaruosius metus teko epizodiškai nusifilmuoti ir Netflix, ir HBO serialuose. Tokios patirtys suteikia daug pamokų.
Turiu pastebėti, kad mano santykis šiuo aspektu kito. Šiandien man įdomiausi tie personažai, kurie kelia iššūkių – yra daugiaplaniai, nevienareikšmiai, nekasdieniai. Man labai patinka vaidinti veikėjus, kuriuos būčiau norėjęs sukurti (parašyti) kaip dramaturgas savo paties pjesėse. Nevertinu jų moraliniu požiūriu – jie gali būti dori, gali būti ir visiškai bjaurūs. Svarbiausia, kad jie turėtų savo gilų pasaulį, kad nebūtų plakatiški ir plokšti. Neįdomu vaidinti tiesiog šaunaus patrioto ar bejausmio pikto blogiuko. Kur kas smagiau vaidinti pažeidžiamą arba netgi jau sužeistą „žvėrį“, bandantį išgyventi ar siekiantį kitokių sudėtingų tikslų. Po savo pirmo suvaidinto personažo išgirdau vienos teatrologės komentarą: Aleksandrai, puiku, tik būk atsargus, kad visą gyvenimą netektų vaidinti vien tik geriečių. Likimo ironija, bet nuo tos dienos daugiau neturėjau nė vieno „geriečio“ vaidmens. Turėjau įvairių vaidmenų, bet dažniausiai juos būdavo sunku pavadinti labai gerais žmonėmis.
Daug kalbėti apie rūkymą ir kitus mano vaidinamų herojų veiksmus nėra labai įdomu, nes tai jau vidinės virtuvės dalykai, tam tikros paslaptys, kurias saugau aš ir mano vaidinamas personažas. Bet atsakydamas trumpai, galiu tik patvirtinti, kad gyvenime nerūkau, nežudau žmonių ir nedarau daugybės kitų dalykų, kuriuos daro mano veikėjai.
Jei kartais būnu neištikimas teatrui, tai tik su muzika. Ji yra mano didžiausia aistra. Netgi teatrinei kūrybai mane įkvepia ne kitų režisierių spektakliai, bet atrandama muzika ir aplankyti koncertai. Nuo vaikystės mokiausi groti įvairiais instrumentais ir ilgą laiką nebuvau tikras, kur man nerti – į muzikos ar į teatro pasaulį. Po mokyklos pirmiausiai ir stojau mokytis ne aktorystės, bet būtent muzikos – ketverius metus studijavau Kauno technologijos universitete muzikos technologijas pas legendinį kompozitorių Giedrių Kuprevičių. Kai įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir ėmiau studijuoti teatrą, kurį laiką kūriau ir montavau muziką įvairiems spektakliams. Kai vėliau pradėjau režisuoti pirmuosius spektaklius, mano meilė muzikai pasireiškė taip ryškiai, kaip niekada anksčiau. Pats muzikos savo spektakliams jau nebekuriu – perdaviau šias funkcijas žmonėms, kurie tai daro daug geriau nei aš. Bet kurdamas spektaklius itin didelę reikšmę suteikiu būtent spektaklio skambėjimui, ritmui, dinamikai. Todėl neretai repeticijose būnu užsimerkęs ir klausausi aktorių, o ne žiūriu į juos. Taip pat labai daug laiko leidžiu su kompozitoriais, ieškodamas to norimo garso. Daugiausiai dirbu su genialiuoju Pauliumi Trijoniu iš „Colours Of Bubbles“. Su šia jo roko grupe išleidau savo pirmą gyvenimo spektaklį „Neišmoktos pamokos“. Buvome su grupės bernais artimi draugai, todėl repeticijų procesas, kūrybinės paieškos suteikė nepaprastai daug malonumo. Manau, tas „draivas“ ir jaunatviškas rokenrolas dabar persiduoda žiūrovams spektaklio-koncerto metu. Norėjau, kad spektaklis būtų „savas“ tiems, kas dažniau lankosi roko koncertuose, o ne teatro salėse. Tikiuosi, kad vieną dieną pavyks atsivežti „Colours of Bubbles“ ir į Panevėžio teatro sceną. O Vilniaus Mažajame teatre teko kurti spektaklį „12 gramų į šiaurę“ su nepaprastai stipria elektroninės muzikos grupe „Black Water“. Iki tol buvau mažai pažįstamas su techno muzika ir semplų pasauliu, tad ši patirtis man paliko neišdildomą įspūdį. Techno muzika padėjo man kurti psichodelinės patirties efektą teatre. Muzikantai, su kuriais dirbu, kiekvieną kartą labai daug išmoko mane ir mano aktorių komandas. Taip jau yra, kad ir pats dirbdamas su aktoriais, naudoju daug muzikinių terminų, nes daug teatro kūrimo metodų perimu būtent iš muzikinio pasaulio. Beje, apie muzikinio komponavimo metodų taikymą teatre buvo ir mano magistro darbas.
Pasaulyje gyvena skirtingos kartų, skirtingų socialinių sluoksnių atstovai, turintys skirtingas pažiūras ir patirtis. Todėl nemanau, kad koks nors mano ar bet kokio kito režisieriaus spektaklis gali aprėpti visas tas grupes. Bet kaip teatro meno vadovas noriu, kad mes būtume neabejingi skirtingoms žmonių grupėms ir neignoruotume jokių žiūrovų. Noriu, kad Juozo Miltinio dramos teatre kurtų skirtingi kūrėjai – vieni bus įdomesni progresyvesnėms auditorijoms, kiti – konservatyvesniems. Svarbiausia, kad visi atvykstantys režisieriai būtų itin profesionalūs ir dirbtų nuoširdžiai, žinodami, kam jie kuria spektaklį mūsų teatre. Ir aš nesutinku, kad siekdamas susikalbėti su žiūrovais menininkas ima jiems pataikauti. Pataikauti imama tik tuomet, kai norima ne susikalbėjimo, o pigaus masinio pripažinimo. Arba tuomet, kai menininkas ir kasdieniame gyvenime yra pataikūnas. Man pačiam netenka dėti ant jokių moralinių svarstyklių pataikavimo ir meninės kokybės. Aš tiesiog bandau pažinti kontekstą, įsigilinti į pasaulį, kuriame gyvena mano potencialūs žiūrovai, o tada kurti taip, kad spektaklis rezonuotų su jų turimomis patirtimis, kad jis kalbėtų jų kalba. Tam visai nereikia pataikauti, reikia tik būti empatiškam ir dėti ne fiktyvias, bet labai tikras pastangas įsiklausymui į publiką ir susikalbėjimui su ja. Tai labai natūralu, man net truputį liūdna, kad esu taip dažnai apie tai klausinėjamas žurnalistų, nes mano supratimu, tai neturi nieko stebinti, ir teatras turėtų veikti būtent taip. Bet, deja, šiandien teatras liovėsi iš tikrųjų galvoti apie žiūrovą. Pavyzdžiui koks nors vyresnio amžiaus režisierius deklaruoja, kad kuria spektaklį vaikams ar paaugliams, bet jei jis neturi tikro, gyvo ryšio su šios amžiaus grupės žmonėmis, jis nebežino, kuo gyvena šiandienos paaugliai, dėl ko jie neužmiega naktimis, kokios muzikos tomis naktimis klauso, kokius filmus žiūri, kas juos įkvepia, kaip jie leidžia laisvalaikį. Tuomet toks režisierius dažniausiai sukuria spektaklį, skirtą paaugliams, kurie gyveno tais laikais, kai pats buvo paauglys. Ir tokio jo spektaklio nereikia niekam, nes anie paaugliai jau seniai užaugo, o šiandieniniai nesuvokia, kodėl jie turi žiūrėti spektaklį, kuris neturi nieko bendro su jų gyvenimu.
Esu praktikas, bet nestatau praktikos ir studijų į skirtingas barikadų puses. Nes doktorantūroje užsiimu būtent meniniais tyrimais. Tai gana naujas reiškinys mūsų šalyje, todėl jis dažnai yra klaidingai suvokiamas kaip sausas, akademinis pasaulis. Bet šis akademinis pasaulis gali būti labai kūrybiškas. Galėčiau pasakyti, kad studijose tyrinėju net ne tiek meną, kiek mūsų pasaulį, o šiam tyrimui pasitelkiu menines priemones, t.y. teatrą. Tokiu būdu gilinuosi į savo amatą, bandau įvaldyti man įdomius įrankius, kurie man padeda geriau suvokti mano profesiją, pasaulį, kuriame gyvenu ir patį save. Mano spektakliai – mano tyrimų rezultatas, o mano meniniai tyrimai – tai tų spektaklių ir kitų kūrybinių darbų natūrali tąsa. Mokausi, kad kurčiau ir kuriu, kad mokyčiausi.
Ar vieną dieną tapsiu ta spalvinimo knygele vaikams, kuri jau nebeatsakinės į teatrologų, žurnalistų klausimus, nieko niekam neaiškins, gal net apskritai nebekalbės? Ar leisiu visiems norintiems patiems nuspalvinti, suvokti, interpretuoti mane taip, kaip jiems atrodo tinkama? Ar tapsiu juodai balta spalvinimo ir užduotėlių knygele? Mano atsakymas: Būtinai. Pamažu judu link to. Esu pakeliui.
