■ Nepaisant, kad Albinas Vološkevičius tarsi įelektrina Panevėžio kultūros lauką, pats jis lieka vienu paslaptingiausių jo dalyvių. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

52 Sekundės su kultūra. Albinas Vološkevičius

52 Sekundės su kultūra. Albinas Vološkevičius

Panevėžiečio Albino Vološkevičiaus kūrybinėms vizijoms lemta virsti meno įvykiais. Projektai „X“ sujungė į porą pačių įvairiausių sričių – tapybos, fotografijos, poezijos, keramikos, stiklo – kūrėjus per meną kalbėti apie tai, kas kiekviename jų užgauna nervą: atminties kloduose tūnančius gyvenimo epizodus, Černobylio tragediją, bylojančią apie žmogaus užsispyrimo kritinę ribą, protėvių palikimą, nulemiantį dabarties kartos likimą, mumyse paslėptą laisvą erdvę, dažnai pačių užrakintą kasdienybės atributais tapusio lėkimo, streso.

A. Vološkevičiaus meniniai projektai netikėtumu nustebina ir paliečia netgi tuos, kurie reti svečiai meno galerijose. Jo idėja viešbučio fasadą Laisvės aikštėje paversti galerija po atviru dangumi išaugo į dar vieną Panevėžio atpažįstamumo ženklą.

Ir nepaisant, kad meninių projektų sumanytojas, „A galerijos“ įkūrėjas tarsi įelektrina Panevėžio kultūros lauką, pats jis lieka vienu paslaptingiausių jo dalyvių.

Pristačiau jus kaip meninių projektų sumanytoją, organizatorių ir kuratorių. Ar toks apibūdinimas teisingas?

Niekada nesu susimąstęs, kaip būtų galima mane pristatyti. Sau jokios etiketės neprikabinu. Nebandau su niekuo susitapatinti. Su savo projektais provokuoju menininkus. Darau tai, kas man patinka, įdomu, kas mane patį jaudina. Tai, ką tame kelyje atrandu naujo – patirtys, pažintys, – mano gyvenimui suteikia daugiau gylio, daugiau spalvų. Pavadinkime, kad tai, ką aš darau, yra mano pomėgis ir laisvalaikis.

Ar „A galerija“ išties yra tik laisvalaikis, ar labiau gyvenimo būdas ir pragyvenimo šaltinis?

Jokiu būdu ne pragyvenimo šaltinis! Į šitą veiklą mano įdėta nemažai asmeninių resursų. Vieni mėgsta brangius žaisliukus – prabangius automobilius, lankytis restoranuose, o mano brangus pomėgis yra gilintis į meno pasaulį. Tai mano atradimų ir pažinimų pasaulis, kuris mane be galo turtina.

Albino Vološkevičiaus idėja viešbučio fasadą Laisvės aikštėje paversti galerija po atviru dangumi išaugo į dar vieną Panevėžio atpažįstamumo ženklą. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Iš kur kilo galerijos idėja?

Turėjau dailės reikmenų parduotuvę, prekiavau reprodukcijomis iš viso pasaulio. Mano darbo specifika reikalavo daug bendrauti su menininkais. Parduotuvė veikė „Kleve“, o kai jį pradėjo rekonstruoti, išsikrausčiau į centrą. Nutariau reprodukcijomis nebeprekiauti, o pardavinėti paveikslus. Kai atvykau pas menininkus darbų, kurie būtų aukštesnio meninio lygio ir atitinkamos kainos, man keli žmonės yra pasukioję pirštą prie smilkinio: negi galvoji, kad Panevėžyje už paveikslą kažkas 2000 litų mokės? Vėliau panevėžiečiai už gerus paveikslus ir 8000 litų mokėjo.

Kauniečiai menininkai skatino steigti galeriją. Kaip tam ryžausi, man ir pačiam iki šiol yra neatsakytas klausimas. Reikėjo didžiulės drąsos ateiti į tą lauką su nuline patirtimi ir neturint tame lauke jokio išsilavinimo dar bandyti kažką kitiems pasakyti. Prieš 13 metų per pirmą atidarymą pasakiau, kad atėjau mokytis, pažinti, suprasti, patirti ir pabandyti tame lauke ištarti A, visiškai be jokių pretenzijų į B. Tai reiškia, kad esu tame lauke niekas ir taip pat į nieką nepretenduoju.

Pagal išsilavinimą esate techninis žmogus. Iš kur tas kultūros alkis?

Tai atėjo labai natūraliai, be jokių pastangų ar lūkesčių. Šeimoje muzikavo mama. Gal tas ir turėjo įtakos. Būdamas tokioje aplinkoje tarsi ją prisijaukini, atsiranda rutina, o joje užgimsta nauji dalykai. Tai, kas tampa įprasta, mus ir įtraukia. Ir tie visi projektai yra pirmiausia kalba apie save, savo vidų, ką pats jaučiu. Tai provokacija pačiam pažvelgti į save giliau.

Jūsų projektai užvedantys, kaip pats sakėte, provokuojate ne tik save, bet ir menininkus. Ar jie iš karto pasiduoda toms provokacijoms?

Tiek save, tiek menininkus provokuoju būti atvirus kitokioms patirtims, įsileisti į save tai, nuo ko jau esi atsiribojęs. Profesionalus menininkas turi savo stilių, supratimą, raišką. Juos provokuoju atsisakyti dalies savęs ir įsileisti dalį kito. Mano projektuose dalyvauja vien tik profesionalai, bet aš vis tiek jų prašau matyti kiek įmanoma tuštesnę stiklinę, kad galėtų į save priimti kuo daugiau naujovių, atradimų, įsileisti kuo daugiau patirčių. Nes pilnoje stiklinėje visam tam neliks vietos.

Per pirmąjį projektą buvo besistebinčių, ar aš sveiko proto. Ir tas visai suprantama. Menininkas jau suradęs terpę, kurioje jis unikalus ir atpažįstamas, o čia ateinu aš ir prašau atsisakyti, ką jis taip ilgai kūrė ir saugo.

Tiems, kurie leidžiasi į šitą avantiūrą, tenka prarasti savo susikurtą įvaizdį, pagal kurį yra atpažįstami, ir būti nenuspėjamiems.

Kiekvienas turi būti pasiruošęs žengti į priekį, kad atrastų naują patirtį. O ji labiausiai juntama tada, kai susiduriama su lygiaverte kito menininko patirtimi. Kūryba yra procesas, kuris turi sukrėsti, gyvas nervas, kurį reikia užkabinti, kad suvirpėtų, o pajustą virpesį perduotum savo kalba – metaforom, simboliais, spalvom, portretu, – tuo, ką esi įvaldęs. Bet šalia esantis menininkas įvaldęs kitą kalbą. Ir tomis kalbomis jie dalijasi, kalbasi bendrame kūrinyje. Čia negalima pasislėpti už dažų sluoksnio, siužeto, spalvų. Tuose „X“ projektuose menininkai poromis kalbasi labai jautriai, tarsi pirštų galiukais liesdami kitą ir ne tik patys išsisakydami, bet ir kitam leisdami kalbėti.

Daugelį tai gąsdina, ne visi nori tokią patirtį turėti. Bet yra daugybė jos ieškančių ir ją atrandančių per bendrus kūrinius, vėliau jie rengia bendras parodas, tęsia bendrą kūrybą. Ir man tiek užtenka, kad motyvuotų tą daryti toliau.

Esate kilęs iš Kauno rajono. Kas jus atvedė į Panevėžį? Koks jūsų santykis su šituo miestu?

Į Panevėžį su tėvais persikėliau būdamas šešerių. Tai mano miestas – jį geriausiai pažįstu ir jaučiu. Augau centre, mokiausi J. Balčikonio mokykloje. Mačiau, kaip Panevėžys augo, plėtėsi. Laikau jį miestu, kurį labiausiai jaučiu ir vis dar atrandu. Nėra kito miesto, kuris mane labiau džiugintų ir viliotų. Nei Vilnius, nei mano gimtasis Kaunas, kuriam tarsi turėčiau jausti sentimentus, manęs taip netraukia, kaip Panevėžys.

Be galo džiaugiasi širdis matant, kokiais tempais keičiasi jo veidas. Smagu tuo pasigirti kitiems. Daug kas į Panevėžį dabar žiūri kaip į dinamišką miestą.

Akimirka iš parodos atidarymo J. Miltinio dramos teatre. Asmeninio archyvo nuotr.

Panevėžiui nuo seno lipdomos klišės, atspindinčios laikmetį. Buvo pramonės ir darbininkų miestas, vėliau priklijuota juodžiausia mažosios Čikagos etiketė. O koks Panevėžys yra dabar? Ir kur link, jūsų akimis, miestas eina?

Istorijos nereikia gėdytis, iš jos reikia mokytis. Mes esame stiprūs tiek, kiek sugebame ją išnaudoti kaip įmanoma geriausiai. Kiekviename dalyke gali matyti problemą, bet gali – ir galimybę. Panevėžys iš darbininkų miesto ar mažosios Čikagos po truputį virsti kultūros miestu. Tikrai matau tokio Panevėžio ir perspektyvas, ir galimybes. Tai be galo gražus momentas – miestas skleidžiasi kaip žiedas ir matome to žiedo grožį, spalvas, linijas, formas. Jos dabar regimos per atsinaujinimą – tvarkomos aikštės, parkai. Visą laiką bandau miestą įsivaizduoti per tai, kaip jis turėtų atrodyti trijų būtinybių ribose: ar gera jame gyventi, dirbti ir turėti galimybę leisti laisvalaikį. O laisvalaikis susijęs su dvasinių poreikių patenkinimu.

Pasaulyje žinome ne vieną tokio virsmo analogą. Čekijoje darbininkų metalurgų miestas Ostrava pasirinko kultūros kryptį ir ten pradėjo statytis koncertų salės, muziejai, atvėrė duris galerijos. Tam prireikė daug laiko, bet eidamas kryptingai, jis iš darbininkų tapo kultūros miestu. Kitas pavyzdys – pagal gyventojų skaičių tokio paties dydžio kaip Panevėžys kaimyninės Latvijos miestas Daugpilis. Jis 10 metų ėjo link to, kad atsirastų pasaulinio garso moderniojo meno dailininko Marko Rotko meno centras. Dabar jis, įkurtas Daugpilio tvirtovės arsenalo pastate, skaičiuoja 6-us metus ir iki karantino jo ekspozicijas per dieną aplankydavo tūkstančiai žiūrovų.

Panevėžy jau įsibėgėjus Stasio Eidrigevičiaus menų centro projektui yra prielaida, kad ir mūsų mieste atsiras dominuojantis meno ir kultūros objektas, kuris atvykusiam turistui bus pats pirmasis lankomų objektų sąraše. Be abejo, Panevėžio laukia labai dideli iššūkiai, kaip tai organizuoti, kaip suplanuoti meno centro veiklą – parodas, edukacinius užsiėmimus, kaip apipavidalinti pastovios ekspozicijos sales, kad žiūrovui norėtųsi sugrįžti.

Maga išgirsti, kas lieka už jūsų darbo. Kokia muzika dažniausiai skamba jūsų grojaraštyje? Kokią knygą skaitote?

Artimiausia man akustinė muzika, autorinės dainos. Daugiausia klausausi Vytauto Kernagio dainų. Vertinu jį už ironiją, netiesmuką kalbą, kitokį požiūrį į gyvenimą ir už tą lengvumą, su kuriuo ėjo per jį.

Dabar tenka dirbti iki 22–23 val. Dėl tokio tempo pastaruoju metu nerandu laiko atsiversti gerą knygą, iš akiračio dingo netgi televizija, nebent kartais kokį lengvą filmą įsijungiu „smegenims praplauti“.

Tradicinis šios rubrikos klausimas: jeigu būtų tokia stebuklinga galimybė persikūnyti į kokio nors kūrinio personažą, kuo norėtumėte pabūti?

Ar esate sulaukusi pasiūlymo išsiburti? Ir ką atsakėte? Aš niekada nesiburiu, nes nenoriu žinoti, kas gali būti ateityje, nenoriu prisirišti prie to. Vengiu save sutapatinti su bet kokia mintimi, prisirišti prie kokio įvaizdžio, personažo. Labai sąmoningai to vengiu – nenoriu užblokuoti, užkirsti kelio toms patirtims, kurios yra subrandintos mano paties viduje, o ne nukopijuotos nuo kokio personažo, kūrėjo. Geriau įsigilinti į save ir gilėti tol, kol kažką savyje apčiuopsi.

Su žmona Laimute, tautodailininke ir jogos meistre, esate užkietėję alpinistai. Kuo judu taip traukia kalnai? Ar tai reiškia, kad esate nebijantys rizikos? Ar atvirkščiai – itin atsargūs?

Kalnuose ne daugiau rizikos nei bandant pereiti gatvę. Kalnai yra sąlytis su pirmaprade gamta, jos jėga, didybe, amžinumu, neišsenkančiu grožiu, energija. Kad tai pažintum, turi nusigauti iki planetos širdies. Tam reikia specifinio pasiruošimo. Ne veltui alpinistų stovyklose labai nuosekliai to mokydavo – pirmais metais galėjai užlipti tik į mažiausią viršūnę, į kurią galima tiesiog pėsčiomis nueiti. Bet taip susipažįstama, kas yra žolės šlaitas, kas ledas, uolos. Metai po metų eini pažinimo keliu, kol gauni leidimą prieiti dar arčiau pirmapradės gamtos. Ten atsiskleidžia tavo esminiai dalykai, išsigrynini. Mėnesį pabuvus tokioje aplinkoje ir sugrįžus į civilinį gyvenimą, būdavo sunku suprasti, kodėl žmonės tokie nervingi, pikti, kodėl jie taip skuba, lekia. Sugrįžus iš to, kas yra amžinybė ir stabilumas, ko akivaizdoje žmogus toks laikinas, problemos atrodo nereikšmingos, banalios ir bevertės. Kalnai yra didžiausias mokytojas, galintis išmokyti pažinti gyvenimą.

Ar esate laimingas žmogus? Ar apskritai būti laimingam gali būti reali būsena? Ar laimė – tik siekiamybė?

Laimė yra antrinis produktas, pasekmė, bet ne pojūtis. Laimė priklauso nuo mūsų patirčių. Ji ne sunešama šaukšteliu, o kaip medus – po kruopelę mažyčių patirčių, kurių visuma ir padaro mus laimingus.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi INGA KONTRIMAVIČIŪTĖ

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų